„Kaip sako pats Henrikas, vos tik mane pamatė, iškart suprato, kad tapsiu jo žmona. Pamenu per vestuves, kai pačiupo mane, tai taip ir nebepaleido. Ir šokom kartu, ir į lauką drauge ėjom“, - su kuklia šypsena veide akimirkai prisiminimuose paskęsta Ramutė.
Taip, gerbiami skaitytojai, šis pokalbis ne apie žiaurius nusikaltimus, kurie siejami su Daktaro pavarde. O apie du žmones – Ramutę ir Henriką – kurių gyvenimo istorija verta filmo scenarijaus. Tik žanrą tokiam filmui parinkti būtų itin sunku, mat šios poros gyvenime būta ir juoko, ir ašarų, ir skausmo, ir džiaugsmo bei, žinoma, veiksmo trilerio vertų epizodų.
- Užduosiu gal šiek tiek filosofinį klausimą, bet vis dėlto... Jei būtumėte žinojusi, koks gyvenimas jūsų laukia, ar vėl būdama 18 metų tekėtumėte už Henriko?
- Žinote, kai renkiesi, tai renkiesi ne patį gyvenimą, o žmogų. O jūsų toks vienareikšmiškas klausimas – ar taip, ar taip... Niekas nežino, kaip gali nutikti ateityje. Šiandien tvarkingas vyras, po kelių metų gali prasigerti ir panašiai. Aš savo vyru tikiu. Jei jis būtų koks velnias, tikrai nelaukčiau nei dienos. Bet kai mačiau, kaip žmogų tiesiog iš nieko padaro didžiausiu nusikaltėliu, tai, Dieve, kokia gėda. Ir labai labai liūdna.
Per pokalbį Ramutės žinutė Lietuvos Respublikos Prezidentei, Malonės komisijai ir apskritai kiekvienam Lietuvos žmogui yra viena: „Jei tik žinočiau, kad padės, tai ateičiau prie Prezidentūros ir ant kelių klūpėčiau, maldaudama paleisti mano žmogų į laisvę. Tai asmenybei, tam žmogui ne vieta toje vietoje (Lukiškių kalėjime – aut. past.). Tokia bausmė gali nužudyti. Bendraudami su Henriku vengiame minėti žodžių „iki gyvos galvos“. Nes tai yra mirtis su atidėjimu.
Bet jam jau beveik 60 metų ir niekada nežinai, kada tas gyvenimas baigsis. O taip dar norėtųsi pasidžiaugti kartu. Apmaudu, nes teismo sprendimu Henrikas iki šiol yra įvardijamas kaip pavojingas visuomenei. Bet ką jis padarė tai visuomenei, kuri, beje, mus labai palaiko. Labai tikiuosi, kad sprendimus priimantys žmonės įsigilins į visą situaciją. Henrikas net ir šiandien yra teisiamas pagal prieš daugiau kaip 20 metų sudarytą nuomonę.“
- Ar tikite, kad jūsų vyras gali sulaukti malonės?
- Supraskite, kiekvienas veiksmas, kurį darai – suteikia vilties. Vienas teismas pasielgė taip, kaip pasielgė, galvoju kitas teismas gal pasielgs kitaip. Pateikėme malonės prašymą ir viltis yra didelė. Gal prezidentė atsižvelgs į žmonių nuomonę, į žmogaus amžių. Galbūt pagailės mūsų šeimos, mūsų kančios. Henrikas galėtų mūsų kieme su apyranke vaikščioti. Tegul įkalina jį namuose, bent būtų arčiau šeimos. Ir valstybei nereikėtų jo išlaikyti. Visiems nuo to būtų geriau. Leiskite jam numirti namuose.
Taip, laisvėje jis nebebūtų pavojingas
Ne, tegul skirtą bausmę atlieka iki pabaigos
Neturiu nuomonės šiuo klausimu
Per dvi valandas užtrukusį interviu su Ramute Daktariene daugiausia kalbėjome apie prisiminimus. Akimirkai moters akyse suspindo ašaros. Ir jokio dirbtinumo tame įžvelgti nepavyko. Tad pradėkime kelionę po beveik 40 metų siekiančius prisiminimų labirintus.
- Kokie išlikę prisiminimai iš pažinties su Henriku?
- Susipažinome, kai mano klasiokė tuokėsi su Henriko mamos broliu. Mane pakvietė būti pirmąja pamerge. Sakė pabroliu turėsiu „daktariuką“. Tuomet galvojau, gal koks Veterinarijos akademijos studentas. Pirmą kartą pamačiau jį per vestuves. Atvyko visi pabroliai. Atnešė gerberų puokštę. Tai Henriko mylimiausios gėlės. Kai jis būdavo laisvėje, visą laiką gaudavau gerberų.
- Henrikas savo knygoje „Išlikti žmogumi“ rašė, kad įsimylėjo jus iš pirmo žvilgsnio. O kokį įspūdį jis paliko jums?
- Man gal šiek tiek kitaip buvo. Tiesiog dalyvavau vestuvėse, jis buvo pabrolys. Bet pamenu sulaukiau labai daug dėmesio. Kaip sakant, kai pačiupo, tai ir nebepaleido. Ir šokom kartu, ir į lauką ėjom kartu.
- Bet tose vestuvėse Henrikas įsivėlė į konfliktą su vienu muzikantu. Ar toks karštas jo būdas neatbaidė?
- Iš tikrųjų nemačiau tų įvykių. Pamenu po konflikto jis išėjo ir vėliau grįžo su šunimi, bet liko lauke. Man kažkas sakė, kad eičiau ir nuraminčiau Henriką. Sakė, kad tik aš galiu tą padaryti. Pamenu, jis stovėjo lauke. Priėjau, sakau, kodėl tu taip karščiuojiesi? Jis taip apkabino, net susigraudino. Buvau mergina, kurią jis pažinojo porą valandų. Jam gal nepatogu buvo grįžti į vestuvių šventę. Bet žmogus tikrai nustebo mane išvydęs. Tada ir atsirado ryšys tarp mūsų.
- Koks buvo jūsų pirmasis pasimatymas?
- Nežinau, ar galima tai vadinti pasimatymu, bet istorija buvo tokia. Po mokyklos įstojau į pedagoginį. Bet geriausia draugė neįstojo, o norėjau kartu su ja būti. Ir pinigų reikėjo, tad pagalvojau fabrike įsidarbinsiu.
Gyvenau Užliedžiuose. Pamenu išeinam po rytinės pamainos ir žiūri laukia Henrikas. Namo neparvežė, sako važiuojame pas mane. Atvykome pas jį, žiūriu stalas padengtas. Paskui vėl į darbą nuvežė mane. Kitą savaitę buvo šv. Velykos. Per jas supažindino su savo tėvo broliais. Daktarų šeima buvo gausi. Ir galiausiai po devynių dienų nuo mūsų pažinties nunešėme pareiškimą santuokai.
- Kaip reagavo jūsų tėvai?
- Normaliai. Man tai buvo romantika, tokia net žaidimo forma. 18 metų juk tik buvo, toks susižavėjimas užvaldė. Henrikas buvo fainas, labai patiko, gražus vyras. Nieko blogo apie jį nebuvau girdėjusi.
Mano šeimoje mamytė laikė „viršų“. Tai jai pirmai pasakiau. Pamenu sureagavo: „Vajezau, vaikeli, su kuo?“. Tada atvažiavome kartu, supažinome. Ir ilgai bei laimingai/nelaimingai gyvenome.
- Kodėl įsikūrėte Užliedžiuose?
- Jei gerai pamenu, tai 1984 m. atsikraustėme čia. Iš tikrųjų brolis namą čia statėsi. Mes iš pradžių gyvenome Vilijampolėje. Bet ten kilo gaisras, kažkas laiptinę padegė. Naktį girdžiu rėkia kažkas, kad degam. Visas aukštas nudegė, balionas sprogo. Mes jau turėjome vaikų, tai nutarėme išsikraustyti.
- Kada pirmą kartą teko laikinai išsiskirti su Henriku?
- Šešerius metus po vestuvių pragyvenome gražiai. O 1986 m. jau išvežė jį į Sibirą. Buvo labai baisu. Pamenu, kad suėmė ir kažkur pusantro mėnesio net nežinojom, kur jį išvežė. Tuo metu jau auginau du vaikus. Vėliau sužinojome, kad į Novosibirską išveža. Laukėme žinių, kada parašys laišką.
- Kaip jums sekėsi vienai tvarkytis su dviem vaikais?
- Pamenu puikiai Henriko žodžius. Jis pasakė, kad jei manęs lauksi, tai išlauk dorai. Aš šitą kelią ir pasirinkau. Buvau taip auklėta, jei šeima, tai šeima. Bet buvo tikrai nelengva. Reikėjo išgyventi, išsilaikyti, prasimaitinti. Teko kažkokiu būdu rasti pinigų sau, vaikams. Gyvenimas išmokė suktis. Anytos vyras iš mėsos kombinato atnešdavo maisto. Tad tikrai nebadaudavome.
- Ar nebijodavote, kad jūsų vyrą gali nužudyti įkalinimo įstaigoje?
- Žinote, jis labai norėjo mane apsaugoti. Todėl nepasakodavo tokių dalykų. Niekada nesiskųsdavo, kad sunku. Būdavo klausimai apie vaikus, rašydavo laiškuose, kaip labai mūsų pasiilgo. Jis saugodavo artimuosius. Ir tik vėliau išsipasakojo.
1992 m. grįžo iš Novosibirsko. Už gerą elgesį anksčiau laiko paleido. Henrikas kur bebūna, visada stengiasi elgtis gerai, gauti kuo daugiau pagyrimų. Taip Sibire jis iškovojo laisvas statybas (lengvesnio režimo įkalinimo bausmė – aut. past.).
- Ko Henrikas prašydavo jūsų atvežti į įkalinimo įstaigą?
- Produktų, kurie greitai negenda. Vežiau lašinių, dešrų, skilandžių. Kažkada pavyko net cepelinų atvežti. Tai labai jam patiko.
- Pamenate akimirkas, kai jis sugrįžo iš tolimojo Novosibirsko?
- Jis paskrido pats ir padarė man didelį siurprizą. Supraskite, tai laikais negalėdavai paskambinti telefonu ir viską sužinoti. Žinojau tik tai, kad vyksta kažkoks perteisimas. Tad vieną dieną jis parvažiavo. Girdžiu kažkas krebžda už durų. Atidarau, o ten Henrikas stovi. Sako: „Labas, grįžau“. Tai vos nenukritau.
- Kaip gyvenote toliau?
- Kaip graži, darni šeima. Keliavome nemažai su vaikais. Pirmoji kelionė buvo į Bulgariją. Vėliau skridome į JAV. Buvo labai pikta, kai „užsakomoji“ žiniasklaida tuomet rašė, kad Daktaras į JAV išvažiavo su padirbtu pasu. Nors nieko panašaus nebuvo. Bet jau tada teisėsauga buvo nusitaikiusi į mano vyrą.
Iš kelionės JAV prisimenu vieną nuotykį. Norėjome valgyti ir pamatėme didelį restoraną, kuriame buvo maistu nukrauti stalai. Bet mums neleido įeiti. Angliškai nemokėjom nė vienas. Ilgai tada ginčijomės prie įėjimo. Kol galiausiai Henrikas gestais parodė, kad „Dolar va (nykščiu perbraukė ties kaklu), norim niam niam (rankomis parodė į pilvą). Tada mus pagaliau įleido. Ten buvo švediškas stalas. Paaiškėjo, kad tereikėjo susimokėti po 10 dolerių, tik mes to nesupratom ir mūsų nesuprato.
- Bet šeimos laimė truko tik ketverius metus. 1996-siais Henrikas antrą kartą buvo įkalintas. Kaip sutiko tą žinią?
- Taip, reikėjo Daktarą pasodinti, todėl Artūras Paulauskas padarė jį reketininku. Nors Henrikas tik padėjo rasti žmones, kurie galėjo pagrobti automobilį. Bet galiausiai jį padarė didžiausiu nusikaltėliu. Žinote, man visada galvoje sukasi klausimas, jei žmonės jau kreipiasi į taip vadinamą nusikalstamą pasaulį pagalbos, tai kas tuo metu buvo negerai su teisėsauga? Kodėl į policiją niekas nesikreipė? Sutikite, kad kažkas negerai buvo. Bet Henriką įgrūdo į Lukiškes, o tada į Vilniaus zoną. Labiausiai buvo pikta dėl neteisybės. Jo paprašė padėti, tą jis ir padarė. Už gerą darbą padarė reketininku ir dar nuteisė.
- Kaip jau paaugę vaikai reagavo, kad vėl nematys tėvo?
- Pamenu, kad į tą teismo posėdį atėjo Paulauskas. Nors jis net nepalaikė kaltinimo ir jo neturėjo būti. Ten jis prišnekėjo visokių dalykų. Tai pamenu, kad tuomet 12 metų mano vaikas teismo salėje Paulauskui leptelėjo: „Prokurore, kaip jums ne gėda?“. Vaikai verkė, kai sužinojo, kad vėl nematys tėčio. Henrikas buvo nevertas tos bausmės.
- Į laisvę Henrikas išėjo 2001-siais. Bet istorija vėl pasikartojo 2004 metais. Ką prisimenate iš tų laikų?
- Į laisvę jis tada išėjo anksčiau laiko. Vėl už pavyzdingą elgesį. Galiu pasakyti, kad jis visada gerbė tų laikinų namų taisykles. Man regis, jis nėra gavęs nė vienos nuobaudos. Bet ilgai laimingai nepagyvenome.
2004 m. jį vėl apkaltino reketu. Esą nuėjo pas tokį Gintarą Kučį į jo butą ir pasakė, kad girdėjo, jog šis parduoda namą. Apkaltino, kad Henrikas reikalavo 100 tūkstančių. Bet tas G. Kučys turėjo konfliktą su kita „chebra“. Jam tada kojas peršovė. Tad po apšaudymo mūsų teisėsauga vėl sugalvojo būdą, kaip pasodinti Henriką. To Kučio antroji žmona turėjo giminaitį Policijos departamente. Henrikas buvo kviečiamas į apklausas. Mano vyras pavyzdingas vaikščiojo į jas. Tačiau vieną rytą jis išvažiavo, o netrukus ginkluoti „Aro“ pareigūnai įsiveržė į mūsų namus. Sako man, kad nejudėčiau nė iš vietos. Tuo pačiu metu Henriką suėmė Taikos prospekte. Sustabdė, liepė išlipti, parodyti dokumentus. O tada jau „Aro“ vyrai su automatais jį sulaikė.
Mūsų namuose „Aras“ ieškojo ginklų, sprogmenų ir, kaip išsireiškė patys, kitų bylai reikalingų dokumentų. Tada susirinko daugybę nuotraukų ir pagal jas sukurpė šią bylą. Iš nuotraukų nusprendė su kuo Henrikas bendravo. Dėl ginklų, tai galiu pasakyti, kad namuose niekada nesu pas jį ginklo mačiusi.
Tais laikais mūsų šeimą juodino visur. Laikraščių pirmuosiuose puslapiuose buvome tiesiog murkdomi. Tad šiandien žiauriai keista, kai mergaitę (plungiškę Ievą Strazdauskaitę – aut. past.) žiauriai uždaužiusiems žudikams kaukes uždeda. Parodykite jų veidus! Kam reikia tai slėpti? Baisu.
- Pats Henrikas ne kartą yra sakęs, kad yra teisiamas vien dėl Daktaro pavardės. Kaip aplinkiniai reaguoja į tai, kad esate Daktarienė?
- Nuoširdžiai pasakysiu, niekada nesu išgirdusi blogo žodžio dėl to. Nei iš kaimynų, nei iš nepažįstamų žmonių. Tik geri žodžiai. Net prieina, pasisveikina svetimi žmonės. Palinki stiprybės. Kai iš svetimų žmonių sulaukiu palaikymo, tai suteikia stiprybės. Žmogus, jei padarė nusikaltimą, tai surenka įrodymus ir teisia. O ne tai, kad yra Daktaras ir sugalvojam už ką pasodinti. Bet baisiausia, kad pasodinti tai nebuvo už ką. Tikiu savo vyru. Todėl absurdiškai skamba, kai teigia, kad jis per Kūčias, Kalėdas ėjo žudyti savo pusbrolio.
- Paklaustas, ką darytų, jei būtų paleistas į laisvę, Henrikas atsakė, kad paimtų šeimą ir iškart išvyktų iš Lietuvos. Ar realus toks scenarijus?
- Žinote, man Henrikas jau yra sakęs, kad gal tu važiuok kur iš tos Lietuvos. Bet kaip aš čia išvažiuosiu. Nors niekada nesakyk niekada. Tad kaip pasisuks gyvenimas, sunku pasakyti. Svarbiausia, kad Henriką paleistų ir likusį gyvenimą galėtume būti kartu.
