Vokietijoje gyvenanti atletė išbandė save trenerės rogėse. „Pati ruošiu atletus, kurie nori užlipti ant scenos. Mano sportininkai, kuriuos vadinu savo vaikučiais, pasiekė labai gerų rezultatų. Tai negali nedžiuginti, - pasakojo R. Marcinkutė. – Konsultuoju ir lietuvius, ir vokiečius. Tačiau tie patys lietuviai išsibarstę po visą pasaulį – vienas gyvena Danijoje, kitas – Anglijoje, trečias – Norvegijoje, ketvirtas – Lietuvoje. Viskas vyksta „online“.
- Atrodo neįtikėtina, kad kultūrizmo varžyboms treneris gali paruošti „online“ režimu.
- Šiuolaikinės technologijos tikrai gelbsti (juokiasi). Mano darbo diena visada baigiasi prie kompiuterio. Turiu grafiką: pirmadienį „Skype“ pagalba bendrauju su vienu sportininku, antradienį – su kitu, trečiadienį – pozavimas.
- Sportininkas stovi prieš kamerą ir pozuoja?
- Taip, būtent taip ir vyksta mokymai: aš pozuoju prieš kamerą ir žmogus man pozuoja. Kiekvienas supažindina mane su savo sportine forma. Pagal tai, ką pamatau, nusprendžiame, ar reikia ką nors keisti treniruotėse ar mityboje. Tačiau pasiruošimo metu sportininkai turi pas mane į Vokietiją atvažiuoti bent kartą.
- Eina atostgauti ir važiuoja pas trenerį?
- Susiplanuoja savaitgalį ar ilgesnį laiko tarpą ir atvažiuoja, nes turiu jį pamatyti gyvai. Vieno susitikimo užtenka. Prisipažinsiu, iš pradžių pati labai skeptiškai į tai žiūrėjau. Tiesiog mąsčiau, jog padedu ir tiek, tačiau sportininkų rezultatai kalba patys už save. Esu patenkinta tuo, kuo užsiimu.
- Iš kur atsirado noras padėti kitiems, dalintis žiniomis, kurias kaupei ne vienerius metus?
- Labai mėgstu tai, ką darau... Tačiau anksčiau tikrai negalvojau, kad treniruosiu kitus, kažkam padėsiu. Tačiau vis daugiau sulaukdavau klausimų „Gal galėtum padėti?“ Patardavau, mačiau, kad visai gerai gaunasi – rezultatai sportininkų gerėja, o ir pati jaučiu kaifą. Labai džiaugiuosi dėl žmonių rezultatų ir pasiekimų. O dar labiau džiaugiuosi, kad savo žinias galiu kažkam perduoti.
- Ar džiaugsmas kito pergale gali būti lyginamas su savo pačios laimės ašaromis?
- Gali. Tai patyriau šiais metais „Arnold Classic“ varžybose, kuriose dalyvavo Sonata Iljonskienė. Važiavau į varžybas kaip trenerė. Sonata pateko į stipriausiųjų šešetą – stovėjau ir apsiverkiau iš laimės. Tokio Sonatos rezultato niekas nesitikėjo. Tuo metu jaučiausi tarsi pati stovėčiau ant scenos.
- Ar per tuos poilsio nuo varžybų metus žvalgeisi, ar atsirado naujų konkurenčių Lietuvoje?
- Visada stebiu varžybas, ne tik Lietuvos, bet ir užsienio. Pastebėjau, kad moterų kūno fitnesas – nykstanti kategorija šalyje.
- Yra viena kur kas populiaresnė kategorija...
- Taip, bikinio kategorija yra kur kas populiaresnė. Nors kalbant apie bikinio kategoriją man labiau patinka žodis „gausesnė“ (juokiasi). O besiruošiant kūno fitneso kategorijai yra aišku viena – staigiai neatsiras sportininkė, kuri ateis ir galės su tavimi konkuruoti. Niekas nenustebins, nes žinai kiekvieną, kuri dalyvauja šioje kategorijoje. Čia reikia daug sportuoti, daug arti, negali tiesiog užlipti ant scenos ir iškart laimėti. Bikinio kategorija? Taip, sugalvojai, užlipai, gal laimėjai.
- Man patiko žodis „arti“.
- Yra tokia rūšis žmonių, tarp jų esu ir aš, kuriems patinka arti salėje. Kitaip jie neįsivaizduoja savo gyvenimo. Bet aš ariu jau nuo ketverių: tai daryti reikėjo čiuožykloje (vaikystėje ir paauglystėje R. Marcinkutė lankė dailiojo čiuožimo treniruotes, - aut.past.), tai dabar darau sporto salėje. Galima sakyti, kad tai yra priklausomybė nuo fizinio krūvio. Kai nesportuoju – blogai jaučiuosi, skaudėti viską pradeda, visos ligos pradeda lįsti.
- Prisipažinai, kad grįžus į Lietuvą sportinis režimas kiek sutriko...
- Režimas yra šiek tiek atostoginis, bet džiaugiuosi, kad visiškai velniop jis nenuėjo. Galiu pasakyti atvirai, vienintelis dalykas, kuris padeda išlikti režime, yra visiškas alkoholio atsisakymas. Kai atsisakai alkoholio, gali visur dalyvauti, visur eiti ir nereikės vėliau ilgai miegoti ar atsigauti po „sunkaus vakaro“.
- O kaip atrodo fitneso atstovų Kūčios ir Kalėdos – silkės, kalėdaičiai?
- Žinoma, juk negaliu savo močiutės įžeisti (juokiasi). Per Kūčias viską valgau. Esu normalus žmogus. .. Bent jau tą vakarą.
- Prisipažink, kada sportininkas pajaučia norą lipti ant scenos? Kaip gimsta šis jausmas?
- Kiekvieną kartą, kai nuvažiuoju į varžybas ir suprantu, kad „štai, čia galėčiau stovėti“. Kol šis jausmas nedings, lipsiu.
- Nebūsi ta, kuri stovės iš šono ir visiems aiškins „tas geras, anas neblogas, bet vidurinis – geriausias“?
- Man tai negresia. Aš puikiai suprantu, kad kiekvienas, kuris užlipa ant scenos yra vertas pagarbos už savo pastangas. Laikui bėgant tikrai išmokau tolerancijos, nors daugeliui to trūksta. Jeigu ateis diena, kai sėdėsiu ir visiems aiškinsiu, kaip atrodo, prašau man pasakyti. Taip neturėtų būti.
- Pavasarį planuoji dalyvauti Lietuvos čempionate. Jauti bent šiokią tokią baimę?
- Varžybų nebijau. Jokių čempionatų nebijau, nes aš jiems atsakingai ruošiuosi. Nenoriu sirgti, patirti traumų ir karo... Konkurencijos? Tai yra labai sveikas dalykas. Būtent ji mane veda į priekį. Juk ir aš ne prasta.
- Ar dažnai sau tai kartoji?
- Kartais tai reikia sau priminti.
- O dažnai tenka sau užpakalį spardyti?
- Esu pakankamai motyvuota, galiu varyti į priekį, tačiau yra namie, kas įspiria, kai to labai reikia. Labai džiaugiuosi, kad namuose yra žmogus, kuris seka, ką suvalgiau. Girdžiu pastabas „Tu šiandien nesuvalgei to ar ano“ arba klausimus „Ką čia šiandien suvalgei?“
- Kadangi susitikome metų pabaigoje ir ant nosies jau 2016-ieji...
- Klausi, ką veiksiu kitais metais (juokiasi)? Žadu dalyvauti varžybose ir pavasarį, ir rudenį. Laukia sudėtingas režimas. Taip pat žadu padėti tiems, kas ruošiasi varžyboms.
- Spėsi ir pati ruoštis, ir kitus konsultuoti?
- Visi mano „vaikai“ ruošiasi rudeniui. Tai jie lauks, kol trenerė užlips ant scenos. Nepamirškime, kad konsultacijos – tai nėra darbas, į kurį eini kiekvieną dieną, man tereikia valdyti situaciją, o tai man yra malonumas.
- Ar kartais nuklysti į prisiminimus? Koks yra tavo pačios baisiausias prisiminimas iš varžybų?
- Kiekvienos varžybos turi savo niuansų. Kiekvieną kartą kas nors nutinka. Ramių varžybų nepamenu. Vienas didžiausių stresų, manau, buvo paskutinis „Arnold Classic“ turnyras. Vos spėjau užsiregistruoti į varžybas. Man pasisekė, šiais metais viena lietuvė net neužlipo ant scenos, nespėjo laiku į registraciją. Dar nuolat prisimenu konkurenčių elgesį per varžybas. Neretai merginos varžybų metu bando viena kitą paveikti psichologiškai. Jauną ir nepatyrusį sportininką tai gali sužlugdyti. Įsivaizduok, stoviu prie scenos su visomis merginomis, o viena sportininkė ateina ir sako „Jėzau, Renata, kur tavo kojos šiemet dingo? Kažkaip nėra kojų“ arba prieina ir sako „Kas tau nutiko, Jėzau, kaip tau presą užpylė“. Pasakyk tai sportininkui prieš lipant į sceną ir jis yra žlugęs.
- Kaip atsiriboji nuo tokių dalykų?
- Aš įsivaizduoju, kad esu stiklo burbule ir manęs niekas nepaveiks varžybų dieną. Galbūt tai skamba kvailai, tačiau taip yra.
- Matome, kad vyrai scenoje neretai pasistumdo. Merginos irgi tai daro?
- Taip, man yra tekę viename iš tokių susistumdymų dalyvauti. Viename iš „Arnold Classic“ turnyrų mūsų scenoje buvo beveik trisdešimt – netilpome. Stovėdama pajaučiau, kad varžovė ranką ant manęs beveik pasidėjo, aš jai atsakiau tuo pačiu, ji neliko skolinga. „Aš tikrai nepasiduosiu“, - pagalvojau. Manau, ji galvojo tą patį. Varžybas dėl mūsų sustabdė, per garsiakalbius buvome perspėtos ir paprašytos išsiskirti. Buvo truputį gėda, bet ant scenos aš visada kovoju ir visada pergyvenu, kad mane kažkas uždengs.
- O per pirmąsias savo varžybas jautei psichologinį spaudimą?
- Jokio spaudimo – eini ir įsivaizduoji, kad esi žiauriai geras, sporto salėje visi sako, kad esi geros sportinės formos, o atvažiavusi į varžybas gauni per nosį. Pamenu, sėdėjau rūbinėje, rankose laikiau diplomą ir verkiau. Klausiu trenerio, kodėl viskas taip blogai, o jis vis vien sako, kad esu labai gera.
- Gal yra įprasta, kad treneris negali savo auklėtiniui sakyti, kad yra blogiau negu turėtų būti?
- Treneris privalo psichologiškai stumti į priekį savo sportininką, kuris nemato savęs iš šalies. Tačiau treneris turi realiai vertinti situaciją ir nebijoti išsakyti savo nuomonės. Aš visada pasakau tiesą savo auklėtiniams...
- Aš turiu šansų pasiruošti varžyboms?
- Ne (juokiasi).
- Liūdna... O pameni pirmą savo medalį?
- Žinoma. Tai buvo Lietuvos čempionatas. Pirma vieta. Tada man buvo 23-eji, tai buvo mano pirmasis Lietuvos čempionatas. Žinai, tai buvo tas tikrasis „Vau“.
- Ar po šios pergalės atsirado daugiau draugių scenoje?
- Galiu pasakyti, kad dabartinės mano draugės yra nuo scenos. Jos visos yra nuo tų laikų, kai užlipau į sceną. Tai – laiko patikrintos draugės. Kas pasikeitė po pirmosios mano pergalės? Mūsų draugystė tik sustiprėjo. Kiekvieną dieną virėme ir iki šiol verdame tame pačiame puode.
- Ingrida Varnienė, Marta Alešiūnaitė, Sandra Markauskaitė – draugės, su kuriomis teko varžytis scenoje dėl titulo. Koks tai yra jausmas?
- Viduje kiekviena jaučiame konkurenciją. Kiekviena nori laimėti, tačiau to neparodome. Besiruošdamos varžyboms dalinamės patarimais, tikrai negaila viena kitai padėti. Nes puikiai visos suprantame – kuo daugiau gerų sportininkų scenoje, tuo smagesnės varžybos. Pasiruošimas varžyboms – tai nuolatinis savęs ieškojimas, nėra auksinės formulės, pagal kurią galėtum pasiekti geriausią savo formą. Kiekvieną kartą kūnas reaguoja kitaip, todėl patarimai yra labai svarbūs.
- Kaip manai, ar moters kūnas yra tinkamas fitnesui?
- Moters kūnas yra labai stiprus ir pritaikytas išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Mūsų sporto šakoje taip pat jis turi milžiniškas galimybes. Žinoma, nereikia peržengti moteriškumo ribų.
- O nebijai, kad pamatę tavo pečius žmonės pasakys, kad tai nėra labai moteriška?
- Man nėra svarbu, kas ir ką pasakys, nes aš lygiuojuosi į standartus, kuriuos matau scenoje. Juk man ant jos reikės stovėti. Toks yra mano tikslas ir darbas. Man neįdomu, ką sako žmonės, aš turiu savo ribas. Prisipažinsiu, kartais reikia save stabdyti. Ar sunku tai padaryti? Žinau, kokie yra kūno fitneso standartai, judu ta linkme. Taip, gal aš ir galėčiau būti kultūristė, gal aš galėčiau varžytis ir bikinio kategorijoje...
- Kas turėtų nutikti, kad nuspręstum varžytis šioje kategorijoje?
- (Juokiasi) Tai su tokiais pečiais bikinio kategorijoje – jau nelabai pavyktų. Mano kūno sudėjimas nėra gazelės, turiu darbininkės kūno struktūrą. Todėl kūno fitnesas man yra patogiausia kategorija. Moterų kultūrizmo kategorija jau yra panaikinta, atsirado moterų physique. Ten merginos atrodo tikrai stipriai.
- Ar tavęs nevargina visuomenėje susidariusi nuomonė apie jūsų sporto šakos atstovus?
- Turi omenyje tai, kad be sporto salės daugiau nieko nematome? Aš visada sakau, kad esame normalūs žmonės. Tada visi sako, kad mums reikėtų eiti pasikultūrinti kur nors. Žmones, mes visą tai darome. Gal netgi dažniau negu kiti. Daugelis mano, kad nuolat sėdime sporto salėje ir ariame, kol smegenys susitraukia. Tai yra mitas.
- Per metu spėjai apsilankyti pas plastikos chirurgus. Ar jau apsipratai su naujomis formomis?
- Iš tolo matosi? Pripratau. Kartais net rankšluosčio nereikia per treniruotes – ir taip minkšta. Tai tikrai yra puiki atrama (juokiasi).
