Ketvirtadienis: kaip gražu! Uber alles!
Pabandyti tapti „Uber“ vairuotoju paskatino atsitiktinis pokalbis su draugu, kuris atsiuntė nemokamos kelionės kodą. Užsiimti šia aukštesnės klasės „dušmano chaltūrke“ draugas negalėjo pradėti dėl esminės priežasties – jo automobilis senesnis nei 10 metų. Tačiau maniškis, vos prieš dvejus metus pagamintas fordas, puikiai atitiko šį reikalavimą. Tai ir tapo pagrindiniu kriterijumi, kodėl įsivėliau į šią avantiūrą. Kam atsisakyti progos papildomai užsidirbti, juo labiau, kad mėgstu vairuoti?
Pirmą kartą akis išpūčiau, kai tik prisijungiau prie „Uber“ partnerių paskyros. Paaiškėjo, kad norint vairuoti su „Uber“, reikia praeiti griežtą „feiskontrolą“. Automobilis turi būti ne senesnis nei 10 metų, būtinai būti 4 durų, vairuotojas privalo turėti mažiausiai 5 metų stažą.
Taip pat paskyroje reikėjo patalpinti tapatybės kortelės bei vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo, civilinės atsakomybės draudimo, techninės apžiūros rezultatų ataskaitos nuotraukas. Bet tai dar ne viskas. Kadangi „Uber“ deklaruoja aukščiausius saugumo ir vairuotojų atrankos standartus, norint tapti partneriu reikia pateikti įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašą bei asmens baustumo pažymą. Čia svarbiausia, kad per pastaruosius keletą metų vairuotojas neturėtų nuobaudų už greičio viršijimą ar vairavimą išgėrus.
Visus dokumentus įkėliau vienu prisėdimu, reikėjo tik palaukti išrašo apie teistumą – bet jį turėjau jau kitą dieną. Maloniai nustebau, kad visa tai galima gauti elektroniniu būdu, prisijungus per savo el. bankininkystę.
Penktadienis: informacinis chaosas
Deja, įkėlęs visus dokumentus net nenutuokiau, kad pirmos kelionės teks palaukti dar bemaž savaitę. Pasirodo, norint oficialiai vairuoti su „Uber“, būtina atlikti dar du esminius veiksmus – atvykti į susitikimą su bendrovės atstovais ir tapti mokesčių mokėtoju – išsiimti individualios veiklos pažymėjimą. Ir čia įklimpau ilgiausiai.
Matyt, dėl konkurencinės aplinkos ir aukštų konfidencialumo standartų, informacija apie susitikimus su ketinančiais tapti „Uber“ partneriais saugoma po septyniais užraktais. Nepadėjo nei žinutės „Uber Vilnius“ ir „Uber Lietuva“ paskyrose feisbuke (kurios, įtariu, nėra oficialios), nei skambutis jų kontaktuose nurodytu telefonu (kuris, pasirodo, priklauso vienai advokatų kontorai, neturinčiai nieko bendro su „Uber“ veikla). Apie tokį susitikimą sužinojau visai atsitiktinai – iš pažįstamo, kuris feisbuke pranešė pradedąs vairuoti su „Uber“.
„Šiandien įvyko susitikimas ir patvirtino mus kelis“, - sakė man pažįstamas pridūręs, kad viskas vyko ne kokioje nors oficialioje „Uber“ būstinėje, o... viešbutyje! Sužinojus tai pasitikėjimas bendrove šiek tiek krito, tačiau jau kitą dieną visi įtarimai išgaravo.
Šeštadienis-pirmadienis: pramiegota galimybė ir nerimas
Šeštadienio popietę leisdamas su šeima užmečiau akį į pašto dėžutę ir radau ten laišką iš „Uber“, kuriame buvau pakviestas atvykti į susitikimą. Whoho!! Bet... Nuliūdino tai, kad susitikimas turėjo įvykti jau tą pačią dieną, po poros valandų. „Velnias, gerą progą pražiopsojau“, - pyktelėjau, kad išvakarėse nepasitikrinau pašto.
Pateikęs dar vieną užklausą netrukus sulaukiau pranešimo, kad kitas artimiausias susitikimas suplanuotas jau antradienį viename iš Vilniaus viešbučių. Viskas esą truks apie 2 valandas, per kurias „Uber“ atstovai papasakos apie bendradarbiavimo privalumus, sąlygas, partnerių programėlę, vertinimus, mokėjimus bei atsakys į rūpimus klausimus.
Tame pačiame laiške buvo nurodyta ir kita svarbi informacija, kurios man niekaip nepavyko surasti pačiam – įvairios aktualios nuorodos ir kontaktai, kuriais teikiama pagalba „Uber“ partneriams.
Antradienis: taksistai „neršia“
Į susitikimą nuvykau šventai įsitikinęs, kad tą pačią dieną pasirašysiu sutartį ir iš karto galėsiu imtis darbo. Eidamas į viešbutį, pakeliui susitikau dar vieną draugą (bet tai kai populiaru!), kuris, pasirodo, taip pat susigundė lengvu uždarbiu. „Jei tik praeisiu, nes mašina 2006 metų“, - nedrąsiai svarstė.
Į salę, kurioje turėjo įvykti pristatymas, atvykome prieš pat pradžią – čia jau radome apie 30 vyrų, kurie įdėmiai skaitė 14 puslapių „paslaugų sutartį“. Prisėdę, į teisinių terminų ir sudėtingų formuluočių lektūrą įnikome ir mes. Spėjus perskaityti vos keletą puslapių, į mus kreipėsi „Uber“ atstovas Vytautas Černiauskas – metas pradėti pažintį su JAV gimusia ir vos per keletą metų daugelyje Europos šalių išpopuliarėjusia dalijimosi automobiliais sistema „Uber“.
Maždaug po pusvalandį trukusio pristatymo buvo duotas laikas užduoti klausimus. Ir čia galimybę pasireikšti bei pademonstruoti visą savo storžievišką intelektualumą progą gavo ilgametis taksistas. Iš pradžių nenorėjęs išsiduoti, bet vėliau prispirtas reikalo, jis vartė pranešėją įvairiais klausimais apie įstatyminę bazę, teisinį reglamentavimą, „viskas čia nelegalu“, „aš žinau geriau“ ir „visi jūs, kurie čia, dirbt negalėsit“ (tada jau spaudoje jau buvau skaitęs ne vieną istoriją, kad būtent taksi vairuotojai labiausiai priešinasi „Uber“ atėjimui ir pila neigiamų komentarų laviną). Kol šis senyvo amžiaus konservatyvaus veido taksi šviesulys laidė žaibus, aš toliau gilinausi į sutartį su „Uber“.
Susitikimas buvo pakankamai informatyvus, tiek aš, tiek kiti potencialūs „uberiai“ išklausinėjo viską, kas jiems buvo neaišku. Turbūt labiausiai visus nustebino tai, kad dirbdami su „Uber“ vairuotojai turi patys mokėti 21 proc. dydžio PVM nuo „elektroninių paslaugų“ sumos – liaudyje vadinamo komisinio mokesčio. Toks mokestis sudaro 25 proc. ir yra nuskaičiuojamas nuo kiekvienos kelionės. Taigi galiausiai mokėtina PVM suma yra pakankamai nedidelė. Kiek vėliau domėjausi Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, tokia praktika Lietuvoje yra taikoma ir jokio stebuklo čia nėra.
Antradienis: pirmas iškvietimas
Po susitikimo buvome suskirstyti į grupeles po penkis žmones ir kartu su angliškai kalbančiu „Uber“ atstovu iškeliavome apžiūrėti savo automobilių. Vyrukas kiekvieną transporto priemonę apeidavo iš visų pusių, pritūpdavo, įdėmiai apžiūrėdavo ir išsitraukęs telefoną nufotografuodavo. Priėjus prie savo automobilio gavau komentarą, kad turėčiau jį nuplauti – nors, tiesą sakant, tai buvau padaręs vakar... Tokia pastaba leido suprasti, kokius aukštus reikalavimus „Uber“ kelia partnerių transportui.
Galiausiai, gavęs patvirtinimą, grįžau atgal į viešbutį ir mano „Uber partnerio“ paskyra buvo aktyvuota – viskas, aš jau taksistas!
Grįžau į automobilį ir suskubau prisijungti. Pirmo užsakymo ilgai laukti nereikėjo – po kelių akimirkų telefonas supypsėjo ir pasirodė adresas. Paspaudžiau „priimti užsakymą“ ir... klientas staiga jį atšaukė. Tokių „bandytojų“, mano nuostabai, iš eilės buvo trys. Ketvirtas iškvietimas jau buvo realus, o įsėdimo vieta – vos už 4 minučių kelio. Giliai kvėpuodamas, smarkiai besidaužančia širdimi, stebėdamas navigacijoje rodomą kelią, jau po kelių akimirkų stovėjau daugiabučio kieme. Ekrane pasirodė užrašas, kad „keleiviui pranešta“. Ir staiga... „Keleivis atšaukė užsakymą“. Po velnių! Kas čia darosi? Kas vaikams išduoda kreditines korteles?
Bet mano pasipiktinimas ilgai netruko – jau po keleto sekundžių programėlėje pasirodė skaičiai 1,20 €. Suma, kurią „Uber“ nuskaičiuoja nuo kliento, kuris atšaukia užsakymą. „Valio! Pirmas euras!“, - pasidžiaugiau ir tą vakarą nusprendžiau savo kelionę baigti.
Trečiadienis: mokesčių pinklėse
Kitą dieną nekantravau apie pirmąją patirtį papasakoti savo kolegoms, iš kurių taip pat išgirdau pasvarstymų galbūt įstoti į „Uber“ partnerių gretas. Bet čia liko neįvykdyta dar viena esminė sąlyga – išsiimti individualios veiklos pažymėjimą. Šiek tiek pasirausęs „gūglėje“ sužinojau, kad viską galima pasidaryti internetu, o veiklą galima deklaruoti ir atgaline data. Taigi vakarykštis „euras“ jau buvo legalus.
Užpildęs prašymą įsiregistruoti mokesčių mokėtoju „Mano VMI“ sistemoje, patvirtinimą gavau po paros. Per tą laiką dar gilinausi į mane užgriūsiančią mokesčių laviną. Nors „Uber“ jau buvo atsiuntusi itin detalią 26 lapų atmintinę su mokesčių išaiškinimais, visgi neaiškumų kilo.
Kaip žinia, vykdant individualią veiklą, piliečiai turi mokėti tris pagrindinius mokesčius – Gyventojų pajamų mokestį (GPM), Valstybinį socialinį draudimą (VSD) ir Privalomąjį sveikatos draudimą (PSD). GPM yra sumokamas kartą per metus, pavasarį deklaruojant pajamas. Tuo tarpu VSD ir PSD įmokos gali būti daromos kas mėnesį. „Gali būti ar negali būti“ – tai ir tapo esminiu klausimu.
VSD sudaro 28,5 proc. (arba 29,5 proc., jeigu esate pasirinkę II pakopos pensijos kaupimą) ir skaičiuojama nuo pusės pajamų už individualią veiklą, atėmus privalomus atskaitymus. SODRA ragina šį mokestį mokėti kas mėnesį, tačiau tokios prievolės nėra – deklaruojant pajamas galima paskaičiuoti VSD nuo metinių pajamų ir visą sumą sumokėti vienu sykiu.
PSD įmokos skaičiuojamos nuo minimalios algos, kuri šiuo metu sudaro 325 Eur. Taigi kas mėnesį reikėtų mokėti dar po 29 eurus. Pasibaigus metams PSD įmokos perskaičiuojamos ir primokamas skirtumas, jeigu individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų suma, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos, didesnė nei 12 minimalių mėnesinių algų.
Ketvirtadienis: per vieną vakarą – 10 kelionių
Ketvirtadienio vakarą, namuose palikęs saldžiai miegančią šeimyną, išvažiavau į pirmąjį ne bandomąjį reisą. „Mažąjį savaitgalį“ tikėjausi nemažai iškvietimų, kadangi mieste tąkart vyko keletas didesnių renginių. Pirmąjį iškvietimą gavau prie „Amberton“ viešbučio. Mano keleivis – solidus viešųjų ryšių specialistas, kuris visuomet važinėja taksi, tad „Uber“ atėjimas į Vilnių jam sukėlė didelį džiaugsmą. „Toli nenuvažiuok nuo „Forum Palace“, čia šiandien renginukas, dalyviai – kaip tik uberio klientūra. Verslininkai, hipsteriukai...“, - patarinėjo man keleivis.
Ir iš tikrųjų, vėliau iš to paties konferencijų centro vežiau du verslininkus – tą vakarą ši kelionė buvo pelningiausia, nes teko keliauti už miesto ribų. Kaina – 7,15 Eur, pelnas atskaičius „Uber“ komisinį – 5,36 Eur.
Iš viso tą vakarą per 4 valandas atlikau 10 kelionių, nuvažiavau 100 km ir uždirbau beveik 37 eurus. Atskaičius mokesčius, kurie sudaro apie 17 proc. ir kuro išlaidas, grynasis pelnas – apie 30 eurų. Tikrai vakaras veltui nenuėjo.
Garantuotas uždarbis ir teigiamų emocinių pliūpsnis
Pasidžiaugęs pirmuoju pelnu nusprendžiau „uberiauti“ ir penktadienį. Tuo labiau, kad vilniečiai vakare masiškai traukė pasižiūrėti kalėdinės eglės įžiebimo. Bet sprendimas išvažiuoti į gatves per patį piką, kuomet miestiečiai strigo vienoje gigantiškoje spūstyje, iš pirmo žvilgsnio pasirodė ekonomiškai nenaudingas.
Tačiau čia iškyla kitas privalumas. „Uber“ savo partneriams moka tam tikrą minimalų valandinį uždarbį. Tai reiškia, kad būdamas prisijungęs prie sistemos, tačiau negaudamas iškvietimų arba tiesiog negalėdamas jų priimti dėl objektyvios priežasties (šiuo atveju buvo neįmanoma pajudėti iš vietos), vairuotojas vis tiek gauna tam tikrą garantuojamą sumą pinigų.
Tad galiausiai stovėjimas kamščiuose atsipirko. Nors tądien kelionių buvo vos 6, bet uždirbau labai panašiai, kaip ir prieš tai – 32 eurus neatskaičius mokesčių.
Trečią kartą „į trasą“ išvažiavau sekmadienio vakarą. Norėjau pamatyti ar tuomet, kai gyventojai jau ruošiasi darbo savaitei ir mieste nevyksta jokių didesnių renginių, vis dar kas nors bandys išsikviesti „uberį“. Ir neklydau – pirmojo užsakymo teko laukti beveik valandą. Per tą laiką spėjau ir automobilį nuplauti, ir kavos atsigerti, ir pakeisti dar dvi klientų laukimo vietas. Tačiau jau po pirmojo iškvietimo visi kiti pylėsi vienas po kito. Trečio vakaro grynasis pelnas – 29 eurai.
Pirmadienį ryte savo „Uber“ paskyroje jau radau sąskaitą, kurioje puikavosi skaičiai 109,95 Eur. Atskaičius mokesčius ir kuro išlaidas, gavosi optimizmą kelianti suma – 70 Eur. Ir visa tai vos per tris vakarus.
Vertindamas savo savaitės patirtį su „Uber“, galiu išskirti tiek neigiamų, tiek teigiamų momentų, tačiau pastarųjų buvo gerokai daugiau. Kaip ir kiekvienoje naujoje veikloje pradžia būna sunki, tačiau įsivažiavus viskas einasi kaip per sviestą. Atskiro komplimento verti keleiviai, kurie leido man pažinti Vilnių iš naujo, suprasti, kad tikrai ne visi aplink vien burba apie tai „kaip bloga gyventi“.
