Trečiadienį (04.09) Lietuvos nacionalinio baleto trupė spektaklį “Raudonoji Žizel” skiria garsios lietuvių balerinos Genovaitės Sabaliauskaitės jubiliejui. Spektaklyje šoks Eglė Špokaitė, Aurelijus Daraškevičius, Raimundas Maskaliūnas, Nerijus Juška, Igoris Zaripovas. “Omni Laiko” skaitytojams siūlome pluoštą teatrologo Žilvino Dautarto prisiminimų apie G. Sabaliauskaitę.
G. Sabaliauskaitė mokėsi Kaune, Valstybės teatro baleto studijoje, nuo 1938-ųjų dalyvavo baleto spektakliuose, karo metais stažavo Agripinos Vaganovos baleto studijoje, lankė rusų primabalerinos Galinos Ulanovos šokio pamokas Marijos teatre Sankt Peterburge.
1944-1965 m. G. Sabaliauskaitė buvo viena iš pagrindinių Lietuvos operos ir baleto teatro baleto solisčių, o baigusi solistės karjerą, 1965-1968 m. tapo Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiąja baletmeistere.
1970-71 metais ji dirbo Čilės nacionalinio teatro Santjage baletmeistere, o grįžusi į Lietuvą daug širdies šilumos pedagogė atidavė M. K. Čiurlionio nacionalinės menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviams. Nuo 1978 m. G. Sabaliauskaitė gyvena Vokietijoje.
Žilvinas Dautartas prisimena:
“Priėjusi prie rampos ir susiradusi gerai užmaskuotą plyšelį teatro uždangoje, šokėja prigludo akimirkai ir tuoj pat atšlijo, su išgąsčiu šūktelėdama: "O Dieve, "motušė" žiūri!" Nors ir tyliai buvo šūktelėta, tačiau šie žodžiai turėjo magišką galią - akimirksniu scena ištuštėjo, nors iki spektaklio pradžios buvo likusios kelios minutės. Kas puolė taisytis šukuoseną, kas pasigedo kostiumo detalės ar kokio aksesuaro, kas prisiminė, kad ne visai "spėjo" nusigrimuoti, tad kiekvienam "prasikaltusiam" teko skubiai taisyti "broką". Ir tai suprantama, juk žiūrovų salėje sėdėjo "motušė", "mamaša". Tai buvo eilinis P. Čaikovskio baleto "Miegančioji gražuolė" spektaklis, berods 1968 metų pavasarį. O rūsčioji "motušė", išgąsdinusi vos ne pusę lietuviško moteriško ir vyriško kordebaleto - tuometinė mūsų baleto meno vadovė, primabalerina Genovaitė Sabaliauskaitė.
Žinau, vieni ją dievino, kiti (tiksliau - kitos) - neapkentė, tačiau nebuvo nė vieno abejingo šiai iškiliausiai visų laikų Lietuvos balerinai. Berods italai mėgsta klasifikuoti balerinas pagal svarbą ar hierarchijos laipsnius - balerina, balerina etoile, prima balerina ir - balerina assoliuta. Tai štai, nors nesu italas, tačiau drįstu tvirtinti, kad Genovaitė Sabaliauskaitė buvo Lietuvos balerina assoliuta.
Ir ne tik pagal šoktą repertuarą (buvo ir daugiau balerinų, šokusių tuos pačius vaidmenis - Kastę J. Juzeliūno "Ant marių kranto", Aurorą, Odetą-Odiliją P. Čaikovskio "Miegančiojoje gražuolėje" ir "Gulbių ežere", Kitri L. Minkaus "Don Kichote", Zaremą B. Asafjevo "Bachčisarajaus fontane", Eglę E. Balsio "Eglėje žalčių karalienėje", ir t.t., ir t.t.). Tad ne šoktas repertuaras balerinai teikė aukščiausią, anot italų, titulą baleto hierarchijoje. G. Sabaliauskaitės šoktus vaidmenis galima būtų vardinti ir vardinti, bet tai būtų tik pagrindiniai vaidmenys klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose, statytuose Kauno ir Vilniaus scenose 1938-1965 metais, vaidmenys, kurių taip gviešėsi ir gviešiasi kitos balerinos, nesusimąstydamos, ar tinka joms tie visi vaidmenys, iš kurių ir susidaro pasaulinės ar tautinės klasikos fondas.
G. Sabaliauskaitė turėjo kažką daugiau - ne tik puikią A. Vaganovos mokyklą, sceninę išvaizdą, temperamentingą aktorės talentą. Ji - viena iš nedaugelio balerinų, apdovanotų unikalia gamtos dovana -moteriškumu, sugebėjimu visuose kurtuose vaidmenyse išlikti Moterimi. Moteriškas žavesys būdingas visiems G. Sabaliauskaitės vaidmenims - lyriniams ir dramatiniams, herojiniams ir komiškiems (kas matė baleriną šokant Lapę I. Morozovo balete vaikams "Daktaras Aiskauda", tas pritars man).
<...>
1978 metai. Jau nebeprisimenu - ruduo ar ankstyvas pavasaris. Nykus oras, kai ryto negali atskirti nuo vakaro. G. Sabaliauskaitė ruošiasi emigruoti į "kapitalistinius" Vakarus. Kas džiaugiasi, kas sielojasi. Man G. Sabaliauskaitė - autoritetas, todėl nieko negaliu išstenėti, nors šiaipjau iškalba nesiskundžiu. Lygiu, tarsi bejausmiu balsu Balerina assoliuta aiškina: "Manęs nėra. Aš buvau scenoje, buvau, kol šokau. Kas mane beatsimena, kas mane gali besieti su Lietuva, jei mano visa šeima išvyksta? Manęs nėra. Jau nėra. Niekam nesu reikalinga, tik savo šeimai. Niekas manęs neprisimins, kadangi manęs nėra".
Noriu muštis į krūtinę, įrodinėti, prisiekinėti, bet liežuvis tarsi miltais apveltas. Tad mindžikuoju lyg stuobrys ir nieko negaliu padaryti. Jos autoritetas gniuždo mane, jauną, agresyvų ir įžūlų kritiką. Aš - bejėgis. Toks ir išeinu, atsisveikinęs, bet taip ir nepasakęs nieko, ką buvau paruošęs atsisveikinimo kalbai. Ir tik kažkur pasąmonėje tarsi kibirkštėlė tvinkčioja: "Aš teisus". Egoizmas? Ne, nuojauta. Ir šiandien aš tikrai galiu sakyti tai, ko nesugebėjau išstenėti prieš daugelį metų: "Ponia Genovaite, tada teisus buvau aš, nors negalėjau nė žodžio išspausti. Jūsų šokis, kad ir koks jis efemeriškas būtų, yra scenoje, jis niekur nedingo. Kaip nedingote iš Lietuvos baleto istorijos ir Jūs, ir daugelis kitų, patekusių likimo nemalonėn. Netikit, kad Jūsų kūryba, Jūsų sudvasintas šokis ir šiandien žavi žiūrovus? Atvažiuokit, pažiūrėkit spektaklius su Egle Špokaite".
Publikuojama iš žurnalo “Krantai”, 1995, gruodis
