Svarbiu lūžio tašku tapo psichodramos užsiėmimai, vedami Daivos Rudokaitės, kuri įkvėpė Eriką atrasti naujas jėgas ir viltį. Net ir išėjusi iš šio pasaulio, Daiva liko svarbi Erikos gyvenime, o jos išmoktos pamokos padėjo moteriai įgyvendinti savo svajones – dirbti su vaikais ir gyventi prasmingą gyvenimą.
Vaikystės teatras ir pirmoji lėlytė
Erikos kelias link pirštinių lėlyčių prasidėjo dar vaikystėje, kai ji lankė lėlių teatrą „Nykštukas“. Ten vadovai mokė vaikus kurti lėles – siūti, kirpti, pastebėti detales.
„Ten pasiuvau tokį žalią nykštuką. Šiek tiek kreivai galvą prisiuvau, bet čia buvo mano pati pirma lėlė. Tada gal man 13–14 metų buvo“, – prisimena ji.
Nors pirmosios lėlytės moteris nėra išsaugojusi, ji liko kaip simbolis, atspindintis svarbų gyvenimo momentą. Erika ją padovanojo buvusiam teatro aktoriui.
„Buvo rengiamas susitikimas išėjusių, prieš tai buvusių aktorių ir aš tą lėlytę padovanojau buvusiam aktoriui“, – sako ji su šypsena.
Lėlės, kurios gydo
„Įprastos lėlės yra negyvos, kol guli, o kai paimi į rankas – jos atgimsta, tačiau mano lėlės yra kitokios – jos net gulėdamos, rodos, į tave žiūri, kaip gyvos. Aš manau, kad tai sužavi. Aš pastebėjau, kad visi tie nelygumai kaip tik padeda joms tapti gyvoms“, – sako Erika.
Moteris pastebi, kad jos kuriamos lėlės simbolizuoja gyvenimo grožį net tada, kai jis nėra tobulas: „Mano lėlytės nėra simetriškos, bet jos gyvos. Jos atspindi mus pačius – netobulus, bet tikrus“.
E. Šuklinskienės kurtos lėlytės tapo daugiau nei tik pomėgiu. Jos atrado kelią į vaikų darželius, mokyklas ir net socialinės globos namus. Erika pastebi, kad lėlytės padeda ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, turintiems psichologinių problemų ar negalių.
„Psichologinių problemų turintys suaugusieji kaip vaikai, jie geba atsiverti per lėles, – sako ji. – Esu vedusi edukacijas, kuriose dalyvavo ir tie, kurie paprastai atsisako bet kokios veiklos, tai irgi labai pasitvirtino, ir man labai gera, kad jie taip noriai įsitraukia ir jiems taip yra smagu“.
Lėlytės taip pat tampa terapijos priemone. Anksčiau, per psichodramos užsiėmimus jos suteikė Erikai galimybę išreikšti save ir kurti ateities vizijas.
Vizijos, tapusios tikrove
Erika pasakoja, kad pradžioje pirštinines lėles ji kūrė sau. Viename psichodramos užsiėmime pas Daivą Rudokaitę, ji papasakojo grupės nariams apie šį savo pomėgį. Tuomet viena moteris paprašė Erikos atsinešti lėles į kitą susitikimą ir jas parodyti. Erika atsinešė dvi lėles, o kaip tik tą dieną užsiėmimo metu reikėjo suvaidinti viziją, kaip įsivaizduoji save po penkerių metų.
„Mano vizija buvo tokia, kad aš turėsiu nuosavą namą, didelį kiemą, laikysiu du didelius šunis, tame name būtinai bus įrengta salė didelė, kur galės ateiti vaikai ir aš ten vesiu teatrinius užsiėmus, su jais dirbsiu, – prisimena ji. – Taip pat įsivaizdavau, kad namas bus aptvertas tvora ir prie įėjimo stovės toks pasakų namelis, kur aš ir pardavinėsiu tas lėles“.
Erika prisimena karantiną, kai darbo teatruose nebuvo, o finansinė situacija tapo kritinė. Tuomet nevalstybinių vaikų globos namų direktorė pasiūlė Erikai vesti dramos pamokas vaikams. Nors kelias į anksčiau numatytą viziją nebuvo lengvas, po kelerių metų tai tapo realybe – dabar Erika gyvena ir dirba vaikų globos namuose.
„Atsargiai svajokite, nes aš kai buvau vaikas, visą laiką sakydavau, kad gal geriau reikėjo gyventi vaikų globos namuose, kai su mama susipykdavau, tai po dvidešimt metų – išsipildė šie žodžiai“, – šypsosi moteris.
Skaudi gyvenimo patirtis
Erika neslepia, kad jos gyvenime buvo daug skausmo ir netekčių, o ypač skaudi tema šeimos rate – savižudybės.
„Mūsų šeimoje ne vienas šeimos narys yra nusižudęs, netgi mano mama prieš septynis metus nusižudė, ir aš pati ne kartą esu bandžiusi, ir mano dukra yra bandžiusi tai padaryti“, – atvirai prisipažįsta ji.
Erika mato šią problemą kaip šeimos „tradiciją“, įsišaknijusią giliau: „Jeigu gilintis į šeimos tęstinumą, tai manau, kad mūsų šeimoje taip priimtina yra spręsti problemas iškilusias“.
Nepaisant sunkių aplinkybių, Erika rado jėgų keisti savo gyvenimą. Pokyčiai prasidėjo, kai ji pasiryžo geriau suprasti save ir šeimos istoriją.
„Labai norėjau sužinoti, kodėl mūsų šeimoje taip viskas vyksta, ir kaip išmokti gyventi be tos užprogramuotos problemos, kad jeigu kažkas blogai, tai tik nusižudyti belieka“, – atvirauja moteris.
Vienas reikšmingiausių žingsnių Erikos gyvenime buvo psichodramos pamokos pas Daivą Rudokaitę. Šiuose užsiėmimuose Erika galėjo išreikšti savo jausmus ir kovoti su savižudybės mintimis.
„Viena draugė pasakė, kad yra tokios psichodramos pamokos ir, kad pabandyčiau ten nueiti. Tikrai daug visko išmėginusi esu, – pasakoja ji. – Kadangi aš jau daugiau nei 35 metai esu scenoje... gaunasi taip, kad aš gyventi nemoku, bet aš gyvenu scenoje. Man pasiūlė išbandyti tą psichodramą, sakė, gal tai man labiau padės, jei galėsiu viską išvaidinti“.
Daiva Rudokaitė – gyvenimo vedlė
Prieš pirmąjį psichodramos užsiėmimą vyko asmeninis Erikos susitikimas su Daiva Rudokaite, kurio metu jos atvirai pasikalbėjo apie slegiančias problemas. Erika pasidalino su Daiva, kad ją nuolat persekioja polinkis į savižudybę.
E. Šuklinskienė prisimena: „Daiva būdavo atvira visiems, ji visą laiką sakydavo: „Kai tau jau blogai – tu rašyk man“. Tai aš tikrai esu ir rašiusi jai, ir ji yra pasisiūliusi atvažiuoti. Daug mes apie tai kalbėjome. Iš tiesų, Daiva Rudokaitė išgelbėjo mane nuo savižudybės. Aišku, negaliu sakyti, kad tai yra vienos jos nuopelnas, ir kiti draugai labai padėjo“.
Moteris pasakoja, kad paskutinių psichodramos pamokų metu buvo matyti, jog Daivos Rudokaitės sveikata prastėja, tačiau ji to niekada neparodė. Nors Erika tiesiogiai paklausė apie jos būklę, Daiva tik trumpai paaiškino situaciją, tačiau nesiskundė ir nesidalijo savo sunkumais, išlaikydama stiprybę ir ramybę iki pat pabaigos.
Daivos netektis Erikai buvo ypač skaudi. Nepaisant fizinio praradimo, ji jaučia, kad ryšys su Daiva išliko: „Tas ryšys, toks... Net nemoku pasakyti, koks jis. Net dabar aš nejaučiu, kad ryšys būtų nutrūkęs. Toks jausmas, kad ji ir dabar dar globoja, žiūri ir saugo. Dažnai pagalvoju, o ką pasakytų Daiva? Prisimenu ją su meile, su visa pagarba“.
Erika prisipažįsta, kad labiausiai apgailestauja dėl to, jog niekada nespėjo pamatyti Daivos Rudokaitės scenoje. Ji prisimena, kad turėjo įvykti spektaklis, tačiau jis buvo nukeltas – galbūt dėl Daivos ligos, o gal dėl kitų priežasčių. Ši patirtis paskatino Eriką dar stipriau vertinti gyvenimo akimirkas.
„Visiems labai norėčiau palinkėti džiaugtis, skubėti, neatidėlioti, važiuoti, nes niekada nežinai, kada bus „stop“, o tada gali likti daug kas nepadaryta, neiškalbėta, nesusitikta, nepamatyta. Tada apima tas kaltės jausmas ir vis klausi savęs – kodėl?“ – mintimis dalijasi E. Laurinavičiūtė-Šuklinskienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
