Su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais D. Teišerskytės bičiulis Mečislovas Subelis pasidalino įspūdžiais iš įvykusio koncerto ir atminimo vakaro bei su meile pasidalino atsiminimais.
80-mečio koncertas – širdžių susitikimas
Pasak M. Subelio, koncerto metu publika susirinko sausakimšoje salėje. Visa programa buvo sudaryta iš Dalios tekstų ir kūrinių. Tačiau ypatingą toną renginiui suteikė Dalios žodžių įrašas, paleistas renginio pabaigoje. Šis įrašas buvo tarsi jos atsisveikinimas, persmelktas vidinės šviesos ir meilės.
Kaip pasakė M. Subelis: „Gyvenime juodraščių nėra – kiekviena akimirka yra pirma ir paskutinė.“
Šis koncertas buvo ne tik jubiliejus, bet ir D. Teišerskytės gyvenimo kūrybos ir dvasios įprasminimas. „Jos žodžiai, dainos ir šviesa toliau gyvens mūsų širdyse, primindami, kad tikrasis žmogaus palikimas – tai meilė, tikėjimas ir kūryba.“
Kaip pasakoja jos bičiulis, D. Teišerskytė buvo daugiau nei talentinga poetė. Ji buvo šviesos žmogus, kurio gyvenimo filosofija, kūryba ir bendravimas ne tik įkvėpdavo, bet ir praturtindavo aplinkinius. Jos kelias – nuo Sibiro tremtinės iki pripažintos kūrėjos – liudija stiprybę, tikėjimą ir meilę gyvenimui.
„Dalia buvo tarsi dieviškosios visatos retransliuotoja, kuri savo kūryba perteikdavo aukštesnių jėgų žinutes. Šis požiūris atsispindėjo ir jos poezijoje, kurioje susiliejo viltis, tikėjimas ir ryšys su gimtąja žeme. Dalia buvo žmogus, kuris, nepaisant visų gyvenimo išbandymų, išlaikė vidinį grožį, graciją ir aristokratišką orumą.
Vienas įsimintinas pastebėjimas apie Dalios asmenybę atėjo iš gerbiamo žmogaus, kuris kartą pasakė: „Jeigu Lietuva būtų monarchija ir reikėtų išrinkti karalienę, tai būtų Dalia Teišerskytė.“ Ši frazė atspindi jos gebėjimą spinduliuoti kilnumą ir reprezentatyvumą, kuris buvo juntamas kiekviename jos žingsnyje“, – su šiluma pasakoja pašnekovas.
Viltis dalyvauti jubiliejuje
Pasak M. Subelio, Dalia dar gerokai anksčiau su entuziazmu planavo savo 80-mečio jubiliejų. Kartu su Giedriumi Gustu aptarti koncertų planai jai buvo labai svarbūs, nes tai turėjo būti proga susitikti su savo kūrybos gerbėjais ir bičiuliais. Tačiau gyvenimas pakoregavo šiuos planus, o jubiliejus virto prisiminimų vakaru.
Nors D. Teišerskytė iš šio pasaulio išėjo kiek anksčiau nei planuota, koncertas tapo dar stipresniu emociniu įvykiu. Netekus Dalios, vakaras įgavo ypatingą reikšmę – tai buvo ne tik jos jubiliejus, bet ir meilės bei pagarbos išraiška. Publika jautė kiekvieną dainą, kiekvieną žodį – visas renginys buvo persmelktas Dalios dvasios.
„Dalia niekada nenustojo kurti, net ir sunkiausiomis akimirkomis. Vienas paskutiniųjų jos projektų buvo bendra daina, kurią ji kūrė kartu su manimi. Dainos žodžiai – gilūs ir simboliški:
„Tyliai, tyliai miega vyrai po pušim, po ąžuolais,
Jų sapnai skraido girioj pilkasparniais sakalais.“
Dalia matė šiuose žodžiuose didelę prasmę. Ji sakė, kad tie vyrai – tai ne užmirštos ar nugalėtos sielos, bet Lietuvos gynėjai, kurie, jei prireiks, atsikels ir vėl ją apgins“, – dalinasi M.Subelis.
Ši daina tapo tarsi testamentu, paskutine Dalios ir Mečislovo kūrybine išraiška. Dar visai neseniai Mečislovas šios dainos gitarinį variantą parodė draugams Astijui ir Benediktui, kurie liko sužavėti jos prasmingumu.
M. Subelis taip pat prisiminė ir paskutinį pokalbį su D. Teišerskyte. Jie susitikę kalbėjo būtent apie šią dainą.
Pasak jos bičiulio, Dalia visada gyveno su meile ir rūpesčiu kitiems. Vienas iš prisiminimų apie jos rūpestingumą – tai kelionė į Latvijos paplūdimius po sudėtingos operacijos. Ji norėjo pajusti gamtos ramybę ir net išsimaudyti jūroje, nepaisant savo randų. Mečislovas, lydėjęs ją tąkart, pasirūpino, kad niekas jos netrukdytų ir šį prisiminimą išsaugojo kaip vieną šilčiausių draugystės akimirkų.
Paskutinį kartą, apsilankius prie Dalios kapo, artimiausi žmonės – sūnūs ir bičiuliai tyliai skaitė jos eilėraščius, meldėsi ir dalinosi prisiminimais. Šis apsilankymas po jubiliejaus koncerto leido pajusti, kad Dalios dvasia tebėra šalia. Jos kūryba ir asmenybė toliau gyvena žmonių širdyse.
