Atsiprašau. Nė vieno nenoriu nei užgauti, nei įžeisti, net nei pajuokti. Iš tikrųjų turėčiau rašyti pramogų kūrėjai, pramogininkai, atlikėjai, žmonėms geros nuotaikos kėlėjai, jų linksmintojai, ar dar kaip nors kitaip, tačiau, kai toji lietuvių visuomenės dalis pradeda kurti savas politines partijas, apie kurias visiškai nieko neišmano, man jie - tik juokdariai, ir nieko daugiau. Dargi net arogantiškai piktybiniai, nes, būdami tik labai maža visuomenės dalis, taip pat ir žinodami savo politinį nesusivokimą, gudrauja, visuomenei leisdami suprasti, kad jie patys Seime dirbti nenori - aišku, juk iš tikrųjų nežino, ką jame daryti - bet, įsirašę į rinkiminį sąrašą pirmaisiais, savo populiarumu tarp balsuotojų tikisi į dienos šviesą išvilkti po jų įrašytas “uodegas” ir, po rinkimų pasitraukdami, savo “bendrovės” atstovais jas palikti Seime. “Arūnas Valinskas – kaip lietuvių revoliucijos veidrodis” – aptaria tą juokdarių, Prisikėlimo partija pasivadinusios, grupuotės vadovą įžvalgus “Balsas.lt” vyr. redaktorius skiltininkas Saulius Spurga. Neginčytina tiesa: pagrobti valdžią iš žmonių ir atiduoti ją kam nori. Šiuo atveju – savo “uodegai”. Koks supratingas pilietis už tokią partiją norėtų balsuoti? Susipratusioje visuomenėje, aišku, tokių būtų mažai, nes kiekvienas nori žinoti, už ką jis balsuoja, tačiau šiandienėje Lietuvoje – kas gali žinoti? Juk kiek rinkėjų, už partijų sąrašus balsuodami, iš tikrųjų žino, už ką jie balsuoja?
Tačiau kur šis “revoliucionierius” Lietuvą veda? Greičiausiai – tik iš niekur į niekur.Tačiau politinę sumaištį sukelti gali.
Gerai ar blogai? Bet ar begali būti blogiau, negu dabar yra? Nes revoliucionieriai jau nebe jie vieni. Nors Lietuvoje yra net 36 politinės partijos, tačiau atrodo, kad nė viena piliečių netenkina. Net ir didžiosios Seimo partijos. Jos - tik visą politinę mąstyseną iš pusiausvyros išmušęs jaukalas. Lietuva – 90 nuošimčių krikščionys, tačiau tradiciškai jiems atstovaujančios krikščionių demokratų partijos nebėra. Keliolika metų šiaip taip vegetavusi, dabar jau ji – toli gražu dar neišvystytos, todėl ir neaiškios ideologijos konservatorių maiše. Tame pačiame, į kurį buvo įkišti tautininkai, o prieš kelerius metus – tremtiniai ir politiniai kaliniai. Lietuva – skurdokas kraštas, varguoliai net ir mokytojai, apie 18 – 20 nuošimčių piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, bet tradicinė jų atstovė ir gynėja socialdemokratų partija, jungtuvių su daug kartų kailį keitinėjusių buvusių komunistų LDDP užgožta - tapo turtuolių meile. Tai jau ne kartą akivaizdžiai ryškino filosofas Vytautas Radžvilas, kurio daugiau ar mažiau centrui atstovauti įsteigti liberalai buvo išblaškyti ir sumakaluoti su net šešiais skirtingais vardais vadinamomis kitomis nei šiokiomis, nei tokiomis grupuotėmis, dabar irgi nieko nebereiškia. Nušluoti buvo Romualdo Ozolo jau gerokai pabrandinti centristai. Jų visų vieton dygo taip pat keisti grybai Paulausko ir Prunskienės partijos, atsigrūdo su neaiškaus sukirpimo darbiečiais rusas šaltkalvis Uspaskichas, o iš dar likusių liberalų ir atskilusių nuo visų dešiniųjų susikūrė Pakso dabar vadinama “Tvarkos ir teisingumo” partija. Ir jos visos per 18 metų nuvairavo Lietuvą vos ne iki bedugnės briaunos. Tad ar reikia stebėtis “revoliucionierių sukilimu”? Tiesa, jau ir nebe nauju, kaip liudija iš dalies Rolando Pakso pakilimas ir ypač Viktoro Uspaskich šuolis net į pačias viršūnes. Tad ar tokio paties šuolio slaptai nesitiki ir tie čia minimi juokdariai? Jie, manyčiau, žino visuomenės nuotaikas ir ankstesnius bandymus naujas partijas kurti, kurių viena buvo vos prieš pusmetį iš socialdemokratų pašalinto buvusio Vilniaus vicemero Algirdo Paleckio užsimotas kažkoks “Frontas”, o kitą ilgai ir rimtai puoselėjo ir tikrove pagrįstais, nuosekliai išmąstytais, išsamiais rašiniais siūlė Vytautas Radžvilas. Ir labai gaila, kad jis pats savo kūrinio, vystomo kaip dešiniųjų – centro partijų derinio, išvesti į gyvenimą nebandė, o kitų savanorių neatsirado. Tačiau politika irgi kaip gamta, tuščios erdvės nemėgsta, todėl po ją ėmė šokinėti net juokdariai
Bet kaip su žemaičiais? Jie irgi tokie? - į ausį skels man ne vienas skaitytojas.
Ne, visiškai ne. Nors čia ir keistas, bet jau kitoks užsimojimas ir dėl kitos priežasties. Nors ji - irgi tos pačios pusiausvyros stokos išdava. Žemaičių partijos steigėjai siekia įteisinti žemaičių tautą, bent jau įtvirtinti žemaitiškumą pačioje Žemaitijoje, teigia “Balsas.lt” skiltininkas Vytautas Rubavičius. Šventa teisybė. Bet negi tik tiek? Rimtas klausimas šiandien, ar Lietuvos valstybėje pirma nereikia įteisinti lietuvių tautos, įtvirtinti lietuviškumo? Juk Lietuva turi būti lietuvių valstybė, lietuvių tautos kūrinys, organizuota lietuvių tauta, savos valstybinės organizacijos ypač siekusi sovietų okupacijos laikotarpiu, nes ji, kaip tauta, buvo žiauriai naikinama ir žinojo, kad tik sava valstybė gali ją išgelbėti. Lietuvių tautos – Lietuvos valstybės ryšys, abiem gyvybiškai svarbus pusiausvyros dėsnis. O kur jis šiandien? Šiandien Lietuvos valstybė ne organizuota lietuvių tauta, ne natūraliai jos išvystytas kūrinys, bet dirbtinai sulipdyta kažkokia piliečių sąjunga, porina mums visokių pilietinių institutų vadovai, pilietinės visuomenės kūrėjai. Dėl to, pagal juos, ir valstybės pilietybė tik tos sąjungos gyvenamose ribose, o lietuviams išeiviams – ne. Išvykote ir tai sąjungai jau nebepriklausote. Visiškai nepaisant, kad Jūsų seneliai, tėvai, ar net jūs patys būtumėte dėl Lietuvos laisvės kovoję, kentėję. Jūsų vietoje piliečiais lieka laisvės kovotojus žudę enkavedistai, kagėbistai, stribai, kitas tuščias vietas užims ateiviai iš rytų, dabar daugiausia turkai, kurių praėjusiais metais atvyko jau dvigubai daugiau, negu užpraėjusiais. Taigi, broliai žemaičiai, ne tik jums, jūsų tautai išlaikyti partijos reikia, bet taip pat jos reikia ir aukštaičiams, žemgaliams, dzūkams, suvalkiečiams. Žodžiu – visiems lietuviams, o jos gal ir pakaktų, be atskiros žemaitiškos, nes juk ir jūs, žemaičiai, esate lietuviai. O visų lietuvių, taigi ir žemaičių, pagrindinė siekiamoji idėja: Lietuva - lietuvių valstybė, organizuota lietuvių tauta, valstybei užtikrinant jai teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas ir svarbiausia - tautiškai auklėti ir brandinti priaugančias jaunąsias kartas. Beje, niekad neužmiršiu priminti: Lietuvos valstybė – nei nacinė, nei fašistinė, taigi tokios pačios pilietines teisės galioja ir valstybės ribose gyvenantiems kitataučiams.
Bet, dar kartą, ji – lietuvių valstybė, visų lietuvių. Iš čia ir įrašas lietuvių partijos vėliavoje:
Lietuvos valstybę sudaro visi jos ribose gyvenantys žmonės ir visi užsienyje gyvenantys lietuviai.
Visi jie yra lygiateisiai Lietuvos valstybės piliečiai.
