Rugpjūčio 23-iąją suėjo 20 metų, kai dėl Lietuvos laisvės kovojančių pogrindininkų grupė - Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Julius Sasnauskas ir dar keli kiti drąsūs lietuviai – Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, suorganizavo paminėjimą vienos iš juodžiausių Lietuvos istorijos dienų.
Jų tikslas buvo priminti pasauliui, kad tą dieną 1939 metais Hitlerio – Stalino suokalbiu buvo išprievartauta lietuvių tauta, panaikinant laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dviejų nuožmiausių pasaulyje diktatorių atstovų Molotovo – Ribentropo pasirašytu slaptu protokolu Lietuva buvo parduota Sovietų Sąjungai. Nors ir nedaug žmonių buvo susirinkę, turbūt ir dėl to, kad nedaug jų apie šį minėjimą žinojo, nes apie jį buvo pranešinėjama tik žodžiu. Šalia to, įtaką turėjo ir tada dar kietu kumščiu Lietuvą valdžiusio okupanto baimė, tačiau drąsūs, aiškūs ir tikroviški kalbėtojų žodžiai ir dalyvių skandavimai “Laisvės Lietuvai” po pasaulį nuskambėjo plačiai. Ir tai buvo pirmas toks nuskambėjimas per visą okupacijos laikotarpį.
Apie tai “Pasaulio lietuvyje” 1987 m. rugpjūčio – rugsėjo laidoje vedamuoju rašiau: “Žinių skleidimo šaltiniai šį kartą jau visiškai atvirai patvorin trenkė savo lūpų spynas ir daugiau kaip keturiasdešimt metų mūsų skelbiamą laisvės šūkį bene pirmą kartą pakartojo iš visų plaučių. Laikraščių, ir ne bet kokių, tačiau pačių didžiųjų Europos ir Šiaurės Amerikos dienraščių, vedamieji svarstė, vertino tą demonstraciją, jų pirmaeiliai žurnalistai nagrinėjo padėtį, skelbė Lietuvos okupaciją liečiančius faktus, aiškino Baltijos tautų teises į laisvę bei nepriklausomybę taip, kaip niekada anksčiau nebuvo darę. Taip juos „užkaitino“ palyginti kuklus kelių šimtų drąsių žmonių būrelis”.
Toks didžiosios Vakarų pasaulio spaudos posūkis mums stebino, nes anksčiau nei iš Tėvynės, nei mūsų, išeivių, jiems siunčiamos žinios apie okupanto elgesį Lietuvoje, apie lietuvių pastangas jo nusikratyti, apie partizanų karą, apie pogrindžio veiklą atgarsio nerasdavo. Gal čia šiek tiek padėjo ir tais pačiais metais pavasarį Romoje įvykęs krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 metų minėjimas ir mums palankaus popiežiaus Jono – Pauliaus II Lietuvos padėties viešas išryškinimas, tačiau tokio garso apie Lietuvą paskleidimo tikroji priežastis vis dėlto buvo šis minėjimas. Ir savo likimais, gal net gyvybėmis, rizikavę jo organizatoriai tikrai verti aukso raidžių Lietuvos istorijoje. Juk jie buvo pirmosios kregždės po pustrečių metų atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės. Todėl įvykio dvidešimtmečio prisiminimas buvo ir laiku, ir vietoje. Organizatoriams galime padėkoti. Tačiau visgi lieka klausimas, kas po jo?
Pirmiausia – ko juo buvo siekiama? Ar tik šiaip sau prisiminti patį istorinį įvykį, jo kūrėjus, jais pasididžiuoti, padėkoti ir eiti namo, ar ko nors daugiau? Iš aprašymų spaudoje atrodo, kad daugiau ko gal ir neieškota. Kalbėjo Prezidentas Valdas Adamkus, pora politikų, kurių kalbos panašėjo daugiau į priešrinkiminį pasiskardenimą, pasibaksnojo ir buvę ano istorinio įvykio organizatoriai. Nijolė Sadūnaitė priekaištavo Antanui Terleckui ir Vytautui Bogušiui už jų naujus politinius posūkius, o Bogušiui ne tik nebuvo leista kalbėti, bet vėliau jis dar turėjo įrodinėti šiame minėjime dalyvavęs, nes kai kurie minėjimo aprašinėtojai jo “pasigedo”.
Ne pirmą kartą, progai pasitaikius, mes smerkiam Molotovo – Ribentropo pasirašytą slaptą dokumentą, kalbam apie jo padarinius, tačiau pakalbėję reikalą taip ir paliekam. Ir tą žaidimą tęsiam jau ilgokai. Tad ar ne laikas jį baigti ir po kalbų pradėti veiklą, reikalaujant už tuos padarinius atsiteisimo? Juk jie jau žinomi. Žinovai apskaičiavo okupacijos padarytą ekonominę žalą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turi duomenis apie tautos nuostolius žmonėmis, tremtiniai ir politiniai kaliniai lengvai gali pateikti sąrašus apie šimtus tūkstančių neatlygintų vergų darbo dienų. Apie tai jie kalbėjo prieš mėnesį Dubysos slėny ir surašę reikalavimus perdavė vyriausybei. Ar nebūtų buvę prasminga taip padaryti ir Mickevičiaus paminklo aplinkoje rugpjūčio 23-iąją?
Organizatoriai galėjo paruošti ir minėjimo dalyvių paprašyti priimti atitinkamus nutarimus, irgi reikalaujančius už Molotovo – Ribentropo pasirašyto susitarimo padarinius atsiteisti ir po minėjimo perduoti juos vyriausybei vykdyti. Tai būtų buvęs jau antras toks masinis reikalavimas šiais metais. Ir gal net svaresnis. O jis galėjo būti ypač svarus, jeigu organizatoriai jį būtų planavę iš anksto, garsinę ir prie Mickevičiaus paminklo būtų sukvietę tūkstančius dalyvių. Gaila, taip nebuvo padaryta. Tačiau vis tiek šio minėjimo nevertėtų paleisti vėjais. Dvidešimt metų praėjus nuo Molotovo – Ribentropo slapto dokumento paviešinimo ir pasmerkimo, įvykio viešas prisiminimas galėtų būti pradžia darbo atsiteisimui gauti. Uždavinio pradininkas turėtų būti premjeras Gediminas Kirkilas.
Jis mėgsta sudarinėti komisijas. Tik kartais - nelabai vykusias, kaip, pvz., Egidijaus Jarašiūno vadovaujama pilietybės komisija. Vytauto Pociūno mirties aplinkybėms tirti darbo grupė - žymūs žmonės: politikai, visuomenininkai, aukštas pareigas einą arba ėję Lietuvos valdžioje. Tačiau turbūt niekam nereikia aiškinti, kad ji – ne techniškam tyrimo darbui, ir šiai sričiai talkos jai reikės ieškotis. Tačiau, pasipildžiusi keliais patyrusiais teisininkais, ji būtų labai gera deryboms su Maskva dėl atsiteisimo už Molotovo - Ribentropo sutarties padarinius. Sudariusi sau pavaldžią žinovų grupę ir patikėjusi jai techniškus tyrimo darbus ryšium su Vytauto Pociūno mirtim, komisija galėtų imtis ir derybų su Maskva uždavinio. Žinant jų, ypač Vytauto Landsbergio, Aloyzo Sakalo, Jono Kronkaičio, Jurgio Jurgelio, Petro Vaitiekūno patyrimus bei nusiteikimus, vargu ar tinkamesnę Lietuvoje būtų galima suburti. Todėl ji turėtų būti paprašyta ir šį uždavinį atlikti. Komisija turėtų būti įkurdinta Vyriausybės rūmuose, aprūpinta reikiama technika, įstaigos darbo talka. Ji turėtų tapti nuolatine ir dirbtų, kol uždavinys būtų visapusiškai išspręstas. Talkos, reikalui esant - ir techniškos, ji galėtų ir užsienyje ieškotis. O diplomatiniais keliais, žinoma, bendradarbiaujant su vyriausybe, ji galėtų prašyti ir kitų kraštų valdžių paramos. Ypač JAV. Ir štai dėl ko.
Turbūt niekam nėra paslaptis JAV prezidento Franklino Roosevelto kažin koks keistas nuolankumas Stalinui, kurį jis vadindavo “dėde Juozu”, ir šiam Lietuvos užgrobėjui prasižiotas “palaiminimas” Teherane: “niekada teisiškai nepripažinsiu aš tau Baltijos valstybių, tačiau dėl jų nekariausiu”. Išeina: jeigu jas jau turi, dėde Juozai, tai ir turėk .Tad ar nebūtų gerai ir koks nors kreipimasis į Vašingtoną, prašantis bent iš dalies atitaisyti šį Roosevelto “paslydimą” (?) ir tvirtai stoti už Lietuvą, šiai derantis dėl okupacijos nuostolių atlyginimo. Ypač, jeigu šis klausimas atsidurtų Jungtinėse Tautose.
Suprantu, taip pat kaip ir visi kiti supranta: Maskva nė kokių derybų nenori, nenori apie jas nė kalbėti. Nelabai jų pageidauja ir kai kurios mūsų kaimynės. Italija ir Prancūzija dar neatsiteisę už sovietams atiduotą Lietuvos turtą, milijonų vertus ambasadų pastatus. Todėl Lietuvai atstovaujantiems derybininkams uždavinys bus labai sunkus. Tačiau ar galima jo nesiimti? Laukti geresnių laikų? Ar į viską numoti ranka? Ne. Mes - taip pat ir pasaulis - negalime likti nuolat mulkinami savanorišku įstojimu į Sovietų sąjungą. Derybos mums būtinos. Ir nebeatidėliojant. Derybininkų grupė turi pradėti veikti tuojau pat. O tai galima, nes ji jau yra, tik dar nenukreipta į reikiamą pusę. Šį “nukreipimą” turi atlikti ją sudaręs Gediminas Kirkilas. O tai padaryti jam būtų nesunku, nes bent pusė komisijos narių yra stiprūs derybų šalininkai, pora gal neutralių ir tik vienas Justinas Karosas yra prieš. Bet jis irgi doras lietuvis ir lengvai gali būti įtikintas. Tad tik pirmyn ir sėkmės.
