„Tai yra „stručio politika“ – užmerktos akys, šnekėjimas aplinkui per aplinkui, o ne apie tai, kas iš tikrųjų vyksta. Iš tikrųjų vyksta karas. Kieno karas? Rusijos karas prieš Ukrainą dėl Ukrainos nepaklusnumo. Tai – buvusi Rusijos žemyninė ekonomija, nutarusi eiti kitokiu, ne „putinistiniu“ keliu, [...] priešingai esamiems planams, ypač V. Putino planui – neo-imperiniam Eurazijos dariniui, kuris eitų prieš susivienijusią demokratinę Europą ir Euroatlantinę demokratinę apsaugos erdvę“, – teigia V. Landsbergis.
– Be karo Donbase, Ukraina turi didelių ekonominių problemų. Kijevas jau dabar nesitiki, kad iš tarptautinių donorų sulauks 1,5 mlrd. dolerių, kurių reikia Donbasui atstatyti. Ar pagrįstas šis pesimizmas?
– Nežinau, kokias žinias turi Kijevo, Ukrainos vyriausybė, prezidentas ir kokias prielaidas jie daro. Mes tiesiog pamatysime, ar Vakarai elgsis garbingai, ar ne.
– Penktadienio vakarą pristatote knygą – publikacijų, dokumentų rinkinį „Ukrainos Golgota. 2013–2014 m.“ Kokią pagrindinę mintį išskirtumėte joje?
– Tai – daugiausia mano tekstų, pasisakymų, straipsnių, interviu, pranešimų ir pan. rinkinys. Yra keli dokumentai, kuriuose esu vienas iš pasirašiusiųjų Europos Parlamento (EP) narių. (2014 m. pirmojoje pusėje dar buvau Europos parlamentaru.) Kadangi sekiau, mačiau tai kaip labai aktualų ir lemtingą Europos ateičiai dalyką. Gana daug apie tai rašiau, kalbėjau. Manau, kad tai – aktualu.
Tai – visiškai nebaigta. Tai apima tik 2014 m., o mes jau įbridome į trečdalį 2015 m. Negali visko dėti iki paskutinės ribos. Riba yra, bet iki jos labai daug esminių dalykų atsiskleidė, buvo paliesta, paryškinta. Kai kuriuos bandoma užmiršti, nutylėti arba meluoti kitaip, negu tada buvo meluojama. Būtų verta tai priminti. Manau, kad yra reikalinga priminti ir suvokti, kas darosi aplink mus, visai netoli nuo mūsų.
– Manote, kad dabar nesuvokiame, kas vyksta šalia mūsų?
– Nemanau, kad mes suvokiame dešimt kartų geriau negu Vidurio arba Vakarų Europos žmonės, demokratai, politikai. Būtų gerai, kad suvoktumėme dešimt kartų geriau, nes ten suvokimo labai trūksta, bet ir mes nevisai suvokiame.
– Minėjote, kad primenate jau užmirštus dalykus, kurie galbūt užmiršti be pagrindo. Ką konkrečiai turėjote galvoje?
– Pirmiausia – kur yra pagrindas. Penktadienį bus knygos sutikimas, aptarimas. Norėčiau, kad tai būtų problemos aptarimas. Europos ir pasaulio problema – Rusija, bet Rusijos problema jos pačios krizės metu tapo Ukraina. Galima sakyti, Ukrainos nepaklusnumas, blogas pavyzdys kitoms Rusijos kaimynėms, kurios nenori būti visiškai satelizuotos ir pavaldžios. Ukraina pasuko savarankiškumo keliu. Pasirodo, kad tai – blogas pavyzdys, ir už tai baudžiama.
Tai tampa kančių keliu, todėl ir pavadinta Golgota. Tame kelyje reikia matyti ne tik kankinamą ir žudomą nusižengėlį. Reikia matyti ir teisėjus, budelius, minią. Toje minioje iš dalies esame ir mes. Minia stebi, iš papročio – užjaučia, bet ir vaiposi, laukia, kuo baigsis drama, galbūt – tragedija. Ji nevisai suvokia, kad tai – jų pačių tragedija.
– Ukrainoje jau nužudyta daugiau kaip 5 tūkst. žmonių. ES vis dar nekalba apie naująjį Europos karą. Jūsų manymu, vien dėl to, kad nesuvokia, jog tai – mūsų visų tragedija?
– Turbūt nesuvokia arba nenori suvokti. Labai dažnai matomas toks psichologinis reiškinys, kai faktai tokie aiškūs ir paprasti, jog nėra dėl ko abejoti ar diskutuoti, bet jie yra nemalonūs matyti, nes tada reikia imtis kokio nors veiksmo. Todėl stengiamasi nematyti.
Tai yra „stručio“ politika – užmerktos akys, šnekėjimas aplinkui per aplinkui, o ne apie tai, kas iš tikrųjų vyksta. Iš tikrųjų vyksta karas. Kieno karas? Rusijos karas prieš Ukrainą dėl Ukrainos nepaklusnumo. Tai – buvusi Rusijos žemyninė ekonomija, nutarusi eiti kitokiu, ne „putinistiniu“ keliu, [...] priešingai esamiems planams, ypač V. Putino planui – neoimperiniam Eurazijos dariniui, kuris eitų prieš susivienijusią demokratinę Europą ir Euroatlantinę demokratinę apsaugos erdvę. Abi jos jau paskelbtos Rusijos priešais. Ukraina nori glaustis ten, prie apsaugos nuo grėsmės. Už tai ji baudžiama. Vyksta didžiulės principinės varžybos – koks bus pasaulis, ar jame bus gelbėjamos tautų teisės.
– Kada Ukraina gali sulaukti ginklų?
– Paskambinkite į Vašingtoną.
– Ten reikėtų ieškoti atsakymo?
– Iš karto ateis atsakymas. Arba – neateis. Kaip sakiau, minia galbūt tiesiog laukia, kuo baigsis, jai pačiai mažai dalyvaujant ir neužtariant to, kuris yra užpultas ir daužomas.
– Kaip pati Ukrainos valdžia tvarkosi šalies viduje, žiūrint į paskutines žmogžudystes? Ukrainos prezidentas penktadienį nurodė kuo greičiau ištirti buvusio deputato Olego Kalašnikovo, buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rėmėjo ir prorusiško žurnalisto Olesio Buzynos žmogžudystes. Kokių minčių Jums kyla dėl šių žmogžudysčių?
– Yra tam tikri lygiagretumai su daugelį metų Rusijoje vykstančiomis žmogžudystėmis, kurios greitai pamirštamos. Dabar patogu nukreipti dėmesį į žmogžudystę Ukrainoje.
Kažkodėl, kai buvo numuštas Malaizijos keleivinis lėktuvas, Rusijos propaganda akcentavo, kad jis numuštas Ukrainoje, todėl Ukraina – atsakinga. Yra visokie būdai, kaip nukreipti dėmesį ir sujaukti protus. Gali būti, kad žmogžudystės Kijeve turi tokią užduotį, o gal tai – atsitiktinumas. Girdime visokiausių juokingų kalbų, kad karo nėra, Rusijos kariuomenės nėra.
– Ketvirtadienį vykęs V. Putino klausimų-atsakymų maratonas, pasak vieno kolegos žurnalisto, labai priminė XIX a. valstybės vadovo pasisakymus, nes dauguma atrinktų klausimų buvo apie žemdirbystę, pieną, ūkininkus. Koks įspūdis liko Jums?
– Suprantant, tai – apgalvota. Tai – taktika, kaip nukreipti dėmesį nuo esmingiausio dalyko. Esmingiausias yra karas: kiek jis bus tęsiamas ir ugdomas, kokios bus pasekmės.
Kas nors, kas pradėjo ir nevisai vykusiai kariauja toliau, galbūt tikisi, kad tas karas bus pražūtingas Ukrainai: ekonominiu, socialiniu ir kitais požiūriais, tikisi, kad iniciatoriui ir agresoriui jis bus mažiau pražūtingas – tai bus pergalė. Tai – labai nežmoniškas ir ciniškas požiūris: žudomi žmonės, griaunami miestai, kaimai, griaunamas socialinis, ekonominis gyvenimas. Dabar galima rodyti – žiūrėkit, kaip ten blogai kažkas padarė, bet reikia pasakyti, kas padarė. Tas pats, kas atėjo, tas ir padarė. Atėjo misteris V. Putinas ir padarė. Juk ne Ukraina pati save puolė ir ne Ukraina puolė Rusiją.
– Kas turi atsitikti, kad dabar populiarumo viršūnėje esantis V. Putinas ryžtųsi keisti savo politiką, jeigu tai apskritai įmanoma?
– Nenoriu nieko prognozuoti. Galbūt kur nors turi nukristi meteoras. Galbūt gali įvykti kažkokių prašviesėjimų ar susipratimų. Sunku pasakyti, kiek dar nemcovų bus nužudyta, kiek kitų šalių bus užpulta.
