Seimui pristatyta Vyriausybės metinė ataskaita – paskutinė. Už metų bus kita Vyriausybė ir kitas premjeras. Mažai tikėtina, kad juo bus Andrius Kubilius.
Priedangos operacija
Labai originalus būtų tas, kuris nepeiktų Vyriausybės. Vis dėlto, neskaičiuojant padarytų ir nepadarytų darbų, kuriuos pro didinamąjį stiklą knebinėja opozicija, Vyriausybei galima parašyti vieną neabejotinai gerą pažymį – A. Kubiliaus valdžia puikiai įvykdė priedangos operaciją, todėl mažai kas Lietuvoje žino, kaip bus plėtojama šalies energetika.
Žvelgiant iš techninio ir ekonominio taško, Vyriausybės veikla energetikos srityje turi kenkimo požymių. Tačiau yra politinės logikos, ir šiuo požiūriu A. Kubiliaus veiksmai atrodo beveik virtuoziški. Rezultatas – energetikos ateitį gaubianti migla ir gerai įrengtas ideologinis bunkeris, kuriame Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ramiai sau tūnos kito šaukimo Seime.
Dvidešimtmetis be pažangos
Pristatydamas Vyriausybės ataskaitą, A. Kubilius apie šalies energetinę nepriklausomybę kalbėjo taip: „Per 20 metų ne tik nepasiekėme didesnės pažangos, bet netgi faktinė padėtis pastaruoju laikotarpiu tapo sudėtingesnė nei buvo pačioje pradžioje.“ Labai blogai.
Tegul A. Kubilius pasipasakoja, kaip bandė pralaužti energetinę blokadą visiems seniai žinomame bare. Kur nereikia kautis su „Gazprom“ ar važinėjant po pasaulį ieškoti užsigulėjusių atominių reaktorių.
Viskas seniai apskaičiuota
Yra tokia šalis Lenkija. Dar 1993 metais Lenkija ir Lietuva ėmė planuoti sujungti elektros tinklus. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas finansavo studiją apie reikalingas investicijas ir finansavimo būdus. Darbas baigtas prieš devynerius metus – 2003-iaisiais. Viskas ten surašyta – ir kokia projekto kaina (434 mln. eurų), ir kiek iš Europos Sąjungos reikia prašyti (267 mln. eurų).
Ne paslaptis, kad Lenkija šiuo projektu nėra labai suinteresuota. Jeigu būtų kitaip, tokia jungtis gal jau seniai būtų buvusi nutiesta.
Pažvelkime į šitą reikalą kaip į politikos prioritetų klausimą. Jeigu paklaustumėte, kokios yra svarbiausios Lietuvos ir Lenkijos santykių problemos, eilinis išmanus pilietis veikiausiai daug šnekėtų apie mažumų teises abipus sienos, vietovardžių rašymą dviem kalbomis, pavardžių rašymą, mokyklų programas ir istorinę atmintį. Bendri Lenkijos ir Lietuvos energetiniai projektai gal ir būtų paminėti, o gal ir ne.
Galėtume sakyti, kad tai viešosios erdvės problema – kvaila žiniasklaida nesupranta, kad tai yra svarbu. O protinga valdžia ar supranta?
Kokie prioritetai?
Iš mūsų valdžios vyrų ir moterų kalbų ir veiksmų Lenkijos atžvilgiu neatrodo, kad energetika būtų dviejų valstybių santykių variklis. Pasiklausius lietuvių kartais galima pamanyti, kad jokių santykių nereikia.
Nenutiestos elektros jungtys – tik vienas iš vis dar nepadarytų dalykų, dėl kurių mūsų Vyriausybei negalima versti visos atsakomybės.
Bet valdžia atsakinga už energetikos projektus, kurie keliaus į Seimą, kai šiam liko dirbti vos pusę metų. Ir tam svarstymui A. Kubiliaus Vyriausybė sukūrė ypatingą atmosferą – kiekvienas, kuris abejoja už uždarų durų rengtų projektų nauda, kelia įtarimą, kad yra energetinės nepriklausomybės priešas.
Ir kas galėtų paneigti, kad visa Vyriausybės veikla energetikos srityje buvo skirta būtent tai atmosferai, kuri labai pravers naujai išrinktame Seime, sukurti. Vargu ar TS-LKD pateks į valdžią, tačiau iš savo frakcijos apkasų galės triukšmingai šaudyti į visus energetinės nepriklausomybės priešus.
