Visuomenės senėjimas – gyventojų struktūros pokyčiai, kai daugėja pensinio amžiaus ir mažėja darbingo amžiaus gyventojų – neigiamai veikia socialinio draudimo biudžetą, t. y. mažėja įmokas mokančių ir daugėja išmokas gaunančių gyventojų skaičius. Šią savaitę spaudoje ir interneto dienraščiuose buvo diskutuojama apie tai, kaip galima būtų sumažinti neigiamą visuomenės senėjimo poveikį socialinio draudimo biudžetui. Visuomenei buvo pristatyti du šios problemos sprendimo variantai: tarifo didinimas ir senatvės pensijos amžiaus didinimas.
Sprendimai, apie kuriuos buvo kalbėta
Kalbant apie senatvės pensijos amžiaus didinimą reikia atkreipti dėmesį, kad labiausiai tikėtina Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė įvairiais įvertinimais svyruoja apie 65 m. (šis skaičius apima visus gyventojus, t. y. net ir tuos, kurie pensijos amžiaus taip ir nesulauks dėl ligų, nelaimingų atsitikimų ar kitų įvykių). Šie skaičiai yra gana iškalbingi ir leidžia numatyti žalą ir neteisybę, kurią sukeltų senatvės pensijos amžiaus vyrams padidinimas. Kraštutiniu atveju galima svarstyti tik vyrų ir moterų pensijos amžiaus suvienodinimą. Tačiau ir čia ne viskas taip paprasta kaip lygtyje su vienu kintamuoju, kurią sprendė šiuos siūlymus pateikęs asmuo. Pirmiausia, reikia suvokti, kad išėjimo į pensiją amžiaus didinimas privalo būti susietas su naujų darbo vietų kūrimu. Esant ribotam darbo vietų skaičiui tokia priemonė gali sukelti didesnį nedarbą, padidinti nedarbo išmokų poreikį, konkurenciją dėl ribotų darbo vietų, konkurenciją dėl darbo vietų tarp priešpensinio amžiaus darbuotojų ir naujai į darbo rinką įsijungusių asmenų, o taip pat paskatinti jaunų asmenų emigraciją (ypač esant laisvam asmenų judėjimui tarp valstybių). Išėjimo į pensiją amžių galima didinti tik ekonomikai augant ir tik esant darbo jėgos trūkumui. Kitu atveju tokios priemonės taikymas gali duoti nelabai pageidautinus rezultatus. Taigi, reziumuojant, vyrų ir moterų senatvės pensijos amžių galima suvienodinti tik pradėjus augti ekonomikai, o nedarbo lygiui sumažėjus iki 3-4 proc. (pagal gyventojų užimtumo tyrimo, o ne pagal Darbo biržos duomenis) ir tik pastebint tolesnę ir ilgalaikę nedarbo lygio mažėjimo tendenciją ir kartu išryškėjant ilgalaikei darbo jėgos trūkumo šalyje tendencijai. Nesilaikant šių sąlygų, Lietuvos valstybei gresia aukščiau išvardinti neigiami padariniai.
Kalbant apie „Sodros“ tarifo didinimą, reikėtų atsižvelgti į tai, kad tokiu atveju, remiantis tomis pačiomis prognozėmis, pensijų draudimo tarife esanti senatvės pensijoms skirta įmokų dalis iki 2050 m. turėtų būti padidinta apie 2 kartus. Tarifo didinimas visuomenės senėjimo problemai spręsti yra visiškai nepriimtinas ir tiesiog neįmanomas. Galima svarstyti apie „Sodros“ tarifo padidinimą, paraleliai sumažinant pajamų mokestį, tačiau šiuo atveju Lietuvos gyventojai negautų dalies viešųjų paslaugų, kurios yra finansuojamos iš valstybės biudžeto. Jeigu valstybė dabar nesugeba užtikrinti darbo specifikai, rizikai, atsakomybei ir bendruomenėms sukuriamai naudai adekvataus atlyginimo ugniagesiams, tai mažinant kitus mokesčius ji nesugebės nieko. Mokesčių našta sumažės, bet jau eksviešąsias paslaugas (pvz., apsilankymą pas gydytoją, vaikų mokymąsi) gyventojai turės apsimokėti patys. Dėl to niekam nebus geriau. Pasvarstykime, kas būtų, jeigu būtų. Jeigu Lietuvos Vyriausybė nuspręstų padidinti socialinio draudimo tarifą 1 proc. punktu, o pajamų mokestį sumažinti 1,2 proc. punkto ir šį sumažinimą pagrįstų ne ugniagesių atlyginimų užšaldymu, ne valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimu, t. y. ne visuminės paklausos mažinimu, o nereikalingų valstybės išlaidų atsisakymu (t. y. tik tų išlaidų, kurios reikalingos tik pačiai biurokratijai: informacinių technologijų, finansų valdymo sistemų diegimo, tyrimo, mokymo ir kitokių panašių paslaugų), tai toks tarifo didinimas galėtų būti svarstytinas. Tačiau mažai kas tiki, kad Vyriausybė šių išlaidų atsisakys. Vyriausybei, regis, mieliau mokėti ugniagesiams mažus atlyginimus, nei atsisakyti informacinių technologijų pirkimo.
Sprendimai, apie kuriuos nebuvo kalbėta
Pats paprasčiausias visuomenės senėjimo problemos sprendimas yra išmokų dydžio mažinimas. Savaime suprantama, jis yra nepriimtinas dėl keleto priežasčių. Pirma, sumažinant pensijas būtų sumažinta visuminė paklausa, o tada ir gamybos apimtis. Mažinant pensijas Lietuvos ekonomika prarastų vieną iš augimo galimybių, o verslas turėtų tenkintis mažesniais uždarbiais. Antra, pensijų mažinimas žmonėms, kurie visą laiką dirbdami sąžiningai mokėjo įmokas dėl tuometinių pensijų gavėjų, būtų tiesiog nesąžiningas Vyriausybės elgesys šių asmenų atžvilgiu. Tai tapatus tarifo didinimui veiksmas, tik nuostolius perkeliant ant pensijų gavėjų pečių.
Be dviejų Vyriausybės pasiūlytų ir vieno nutylėto būdo, yra keletas jokios žalos šalies ekonomikai nepadarysiančių priemonių, kurių kompleksinis pritaikymas padėtų sumažinti „Sodros“ nemokumo riziką, atsirandančią dėl būtinybės išlaikyti nesumažėjusias pensijas ir pensijų gavėjų ir apdraustųjų santykio didėjimo. Pirmas iš jų: steigti darbo vietas, skatinti investicijas (kurių nedera painioti su spekuliacijomis vertybinių popierių rinkose), skatinti verslininkystę (ypač smulkią). Vyriausybė nėra visagalė skatinant verslą, bet šį tą ji visgi gali. Monopolizuotų ir beveik monopolizuotų rinkų buvimas yra pagrindinė kliūtis verslo plėtrai ir gyventojams. Monopolizuotos rinkos nulemia žemą pinigų cirkuliacijos greitį ir laikiną apyvartinių lėšų stoką įmonėse, teikiančiose prekes monopolijoms. Vien šių darinių išformavimas arba reguliavimas pristabdytų darbo vietų mažėjimą, sumažintų visuminės paklausos smukimą, o ateityje paskatintų darbo vietų kūrimąsi. Monopolizuotų sektorių transformacija tobulos konkurencijos link (daug paslaugos ar prekės tiekėjų), sumažintų nedarbo augimo tempus, o ekonomikai atsigavus, gal ir paskatintų sugrįžti emigrantus. Tai automatiškai padidintų apdraustųjų skaičių ir pakoreguotų pensijų gavėjų ir apdraustųjų santykį.
Antras būdas yra susijęs su rezervų socialinio draudimo sistemoje formavimu. Techniniu ir suvokimo požiūriais tai labai sudėtingas visuomenės senėjimo sprendimo variantas, kuris įvertina visuomenės senėjimą ne tik kaip pensijų gavėjų ir apdraustųjų santykio didėjimą, bet ir kaip mažėjančią šalies įmonių gamybos apimtį. Tai specifinis pensijų indeksavimo ir rezervų formavimo būdas, kuris veikia kaip ekonomikos akseleratorius visuomenėse, kuriose darbo jėga mažėja, o nacionalinę produkciją palaipsniui išstumia importas.
Trečias būdas yra susijęs su sėkmingu pasiskolintų lėšų verslo gelbėjimui nukreipimu. Vadinamasis verslo gelbėjimo planas, jeigu jis bus teisingai orientuotas, gali padėti spręsti ir galimas „Sodros“ nemokumo grėsmes. Akivaizdu, kad vadinamosios Lietuvos ekonomikos gelbėjimo lėšos guls ant ateities dirbančių asmenų, pensijų gavėjų ir viso, ne vien kažkada paremto, verslo pečių, kai reikės šias lėšas grąžinti. Reikia atminti, kad potenciali visuminė paklausa tais laikotarpiais, kai skolos bus grąžinamos, tikrai bus mažesnė. Verslo gelbėjimo planas turi būti nukreiptas ne į miglotą naudą duodantį renovacijos sektorių, o į tuos ūkio sektorius, kurie gamina eksporto produkciją ir kurie gerina Lietuvos mokėjimo balansą. Sėkmingai šių sektorių (ne statybos ir nekilnojamojo turto) įsisavinta parama sumažins galimą emigracijos riziką ir nepablogins „Sodros“ biudžeto būklės vidutiniu laikotarpiu.
Ketvirtas būdas yra susijęs su piktnaudžiavimo ligos išmokomis ir netekto darbingumo pensijomis mažinimu. Norint sumažinti simuliuojančių ir nepagrįstai išmokas iš „Sodros“ biudžeto gaunančių asmenų skaičių reikia suaktyvinti pačios „Sodros“ pastangas šioje srityje. Šiam darbui „Sodros“ sistemoje įsteigtos nedarbingumo kontrolės specialistų pareigybės. Deja, reikia pripažinti, kad jų pajėgos nėra didelės. Daugumoje teritorinių skyrių tokių specialistų tėra po vieną. Didinti šių specialistų pajėgas galima atsisakant neproduktyvių tik pačiai sistemai dirbančių pareigybių, jose dirbantiems asmenims pavedant vykdyti nedarbingumo kontrolės funkciją. Sėkmingam tokios taupymo ir piktnaudžiavimo mažinimo programos įgyvendinimui būtina, kad gydytojai valstybės (t. y. visų gyventojų) pinigus traktuotų kaip privačius.
Iš tiesų pats visuomenės senėjimas yra ganėtinai spekuliatyvi tema. Visos su juo susiję baimės yra tik ateityje ir gal jos ten ir liks (vykdant sėkmingą ekonominę politiką). Vykdant ekonomiką, privatų ir viešąjį sektorių griaunančią politiką nereikės ir visuomenės senėjimo.
Algirdas Bartkus yra LMA Ekonomikos instituto mokslo darbuotojas
