Nuo Prezidentūros skandalo pradžios visuomenė, kartu su ja ir žiniasklaida rodė polinkį plakti save rykštėmis. Buvo kartojama, kad apsijuokiame prieš Europą ir pasaulį. Girdi, per trylika nepriklausomybės metų nesugebėjome sukurti gerai funkcionuojančios demokratinės valstybės.
Žvelgiant iš ekonominio taško, tas Rolando Pakso skandalas visiškai nereikalingas. Kai ekonomika auga maždaug 6,5 procento per metus ir Lietuva lenda į tokį patrauklų investuotojams "Baltijos tigro" kailį, ši istorija gali mušti per kišenę. Jei dėl sumažėjusio investuotojų pasitikėjimo mažės bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas, tai kiekvienas prarastas procentinio punkto dešimtadalis per metus atims iš mūsų 50 mln. litų BVP ir nusineš 15 milijonų litų nesurinktų mokesčiu.
Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į sąlyginai teigiamas šitos istorijos puses. Pastarųjų mėnesių įvykiai parodė, kad Lietuvos visuomenė yra pakankamai pilietiškai subrendusi, valdžių padalijimo principas veikia sėkmingai, o teisėsaugos institucijos bent iš dalies atlieka savo funkcijas. Tačiau, mano nuomone, masinis puolimas prieš prezidentą ir gana tikėtinas R. Pakso pralaimėjimas nėra pats pozityviausias šios istorijos aspektas. Priešingai, bešališkam stebėtojui gali pasirodyti, kad Aloyzo Sakalo vadovaujama Seimo komisija, atlikusi pirmąjį tyrimų etapą, taip pat nemaža dalis žiniasklaidos yra visiškai neobjektyvi. Prieš Paksą, kad ir kaltą, yra susivienijusios įtakingos visuomenės jėgos, suinteresuotos jo pašalinimu dėl savanaudiškų tikslų. Nežinia, kaip viskas atrodytų, jeigu į panašią situacija būtų patekę, pavyzdžiui, prezidentais išrinkti Artūras Paulauskas arba Algirdas Brazauskas, turintys solidžią Seimo paramą. Būtent šių ponų apkalta būtų tikrasis demokratijos išbandymas ir, ko gero, tuomet apkalta ne tik kad nepavyktų, bet net neprasidėtų, o kompromituojantys faktai net nebūtų paviešinti.
Jeigu Paksas iš tiesų yra kaltas, jis turi atsakyti ir būti nubaustas smunkančiais reitingais ar netgi nušalinimu. Tačiau, kita vertus, jam tiesiog nepasisekė, nes jo atėjimas į valdžią buvo pirmasis atvejis, kai Seimas ir jo išrinkti ar jo pritarimu paskirti valstybės institucijų vadovai susipriešino su nenuspėjamu, sunkiai kontroliuojamu, mažai sukalbamu įsibrovėliu, užvaldžiusiu Prezidentūrą.
1993 m. A. Brazauskas buvo išrinktas, kai jį iškėlusios politinės jėgos turėjo daugumą Seime. Premjeras Adolfas Šleževičius buvo nušalintas, vieningai veikiant prezidentui ir Seimo daugumai. 1996-aisiais Seimo rinkimus laimėjusiems konservatoriams nereikėjo versti Brazausko iš prezidento posto, nes šiam buvo likę vos metai iki kadencijos pabaigos. 1997 m. prezidento rinkimus laimėjęs Valdas Adamkus neturėjo rimtai pažeidžiamų vietų, išskyrus teisinį ginčą dėl jo kandidatūros iškėlimo. Pagaliau 2003-aisiais atėjo Paksas, kurio politiniuose šarvuose švietė gausybė skylių, be to, jis buvo mažai priimtinas Seimo socialliberalams ir socialdemokratams. Nėra abejonių, kad prastūmęs savus žmones į specialiųjų tarnybų vadovus ir šiems pamaitinant žiniasklaidą nors ir ne triuškinančiais, bet vis dėlto kompromituojančiais faktais apie valdančiąsias partijas, Paksas galėjo sumažinti tų partijų reitingus ir paveikti rinkimų rezultatus, pavyzdžiui, atimdamas kokius 5 proc. balsų iš valdančiosios koalicijos su viltimi, kad dauguma atimtų balsų atiteks dar "nesusitepusiems" liberaldemokratams.
Kitos reikšmingos parlamentinės partijos - konservatoriai ir liberalai (dabar liberalcentristai) bei prezidento rinkimus pralaimėjusio Adamkaus paskirti valstybės tarnautojai, tokie kaip Mečys Laurinkus, Valstybės saugumo departamento direktorius, dėl politinių ar grynai asmeninių priežasčių irgi atsidūrė antipaksininkų stovykloje. Reikėtų gerokai panaršyti pastarojo dešimtmečio pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos, taip pat ilgesnę demokratijos tradiciją ir panašią santvarką turinčių šalių istorijoje, kad rastume atvejų, kai valstybei imtų vadovauti žmogus, kuris neturi jokios atramos kitose valdžios grandyse, valstybės struktūrose.
Reikia pažymėti, kad dažnai minimi JAV prezidentų apkaltos procesai, pavyzdžiui, Richardo Nixono 1974 m. ar Billo Clintono 1998 m., vyko kaip tik tuomet, kai respublikonas R. Nixonas susidūrė su JAV Kongreso demokratų dauguma, ar demokratas Clintonas turėjo reikalų su Kongrese vyraujančiais respublikonais.
Vis dėlto kas gero iš Pakso skandalo? Visų pirma šios problemos sprendimas vyksta gana civilizuotai, laikantis įstatymų ir netgi nepageidautinam įsibrovėliui Paksui, neturinčiam atramos biurokratijoje ir Seime, stokojančiam lygių galimybių šnipinėti savo politinius oponentus, yra paliekama galimybe gintis. Tai nebūtu įmanoma beveik nė vienoje Afrikos valstybėje ar posovietinėje Vidurinėje Azijoje, kur prezidentai viešpatauja iki gyvos galvos, įkuria dinastijas su paveldimu valstybės vadovo postu. Negana to, bent jau iki paskutinio XX a. dešimtmečio panašūs dalykai buvo beveik neįsivaizduojami jau daugiau nei šimtmečio su demokratija eksperimentuojančiose Pietų Amerikos valstybėse, kurių dauguma yra ekonomiškai turtingesnės už Lietuvą, kurios turi kartais net dvigubai didesnį BVP vienam gyventojui nei mūsų krašte. Prisiminkime, kad prieš keletą metų Argentiną krėtusios ekonominės krizės įkarštyje per kokias porą savaičių vienas po kito pasikeitė keli šalies prezidentai, kartais teišbuvę poste vos kelias dienas. Po dvidešimties metų karinės diktatūros 1989 m. pirmąkart demokratiškai išrinktas Brazilijos prezidentas Fernanadas Collor de Mello už kelerių metu buvo nušalintas dėl kaltinimo korupcija. Dabartinis Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas sunkiai laikosi savo poste - neseniai jis buvo laikinai nušalintas karinio pučo metu, bet po kelių dienų jam pavyko susigrąžinti valdžią. Peru prezidento Alberto Fujimori juodi darbeliai galutinai paaiškėjo tik jam praradus valdžią. Meksikoj, su kuria JAV bando kurti laisvos prekybos zoną, panašią į europietiškąją, pirmi demokratiniai prezidento rinkimai įvyko tik 2000-aisiais. Tarp vadinamųjų "Azijos tigrų" randame valstybių su autokratinėmis tradicijomis, kaip Singapūras ar Taivanas. Ką jau kalbėti apie Malaiziją, Filipinus ar Indoneziją? Pietų Korėja, kuri beveik pasiekė ES senbuvių ekonominį išsivystymą, nuo seno garsėja savo neskaidriais ryšiais tarp valstybės ir stambiųjų verslo konglomeratų. Demokratinę Japoniją nuo Antrojo pasaulinio karo valdo vis ta pati Liberaldemokratų partija, glaudžiai susijusi su stambiuoju verslu. Žvilgsniu apsukę ratą aplink pasaulį, galime daryti išvadą, kad pagal demokratijos ir valdžios skaidrumo lygį dar prieš gerą dešimtmetį buvusi antrajame šimtuke tarp maždaug 200 pasaulio valstybių, Lietuva šiuo metu tikrai prasiveržė į pirmąjį penkiasdešimtuką, nes be JAV, Kanados, Australijos, N. Zelandijos ir ES valstybių, vargu ar galime rasti šalių, kurios lenktų Lietuvą demokratinės politinės santvarkos srityje. Lietuva šiuo metu yra labiau pažengusi demokratijos nei ekonomikos srityje, nes, ko gero, būtų galima rasti iki 50 pasaulio valstybių, kurios yra turtingesnės už Lietuvą pagal vienam gyventojui tenkančią BVP dalį, bet mažiau pasiekusios valstybės valdymo srityje.
Nereikėtų pervertinti dabartinių ES narių ar JAV demokratijos skaidrumo. Pavyzdžiui, Italijos politinė sistema atrodo bejėgė prieš įtartiną premjero Silvio Berlusconi veiklą. Virš jo galvos kabo devyni teismo procesai ir jį tikriausiai tegelbsti keturi nuosavi televizijos kanalai ir žiniasklaidos imperija. Vokietijos ekskanclerio Helmuto Kohlio darbeliai, susiję su nelegaliu partijos finansavimu iš ginklų prekybos, galutinai išaiškėjo tik tada, kai valdžią, taigi ir saugumo tarnybas, perėmė jo priešininkai socialdemokratai. Prancūzijoje šiuo metu tebesitęsia teismo procesas prieš Paryžiaus meriją už nusižengimus, padarytus tuo metu, kai meru buvo dabartinis šalies prezidentas Jacques'as Chiracas, kurį dabar apsaugo tik prezidento teisinė neliečiamybė. Jau beveik įrodyta, kad Chiraco partijos finansiniams rėmėjams buvo suteikiamos fiktyvios pareigybės Paryžiaus merijoje, jiems buvo mokami atlyginimai, nors jie nesirodė darbe. Taigi nei Kohlis, nei Chiracas, nei Berlusconi neprarado valdžios už panašius ar net sunkesnius nusikaltimus nei tie, kuriais šiuo metu kaltinamas Paksas.
JAV prezidentas B. Clintonas irgi turėjo savąjį Jurijų Borisovą. Palikdamas prezidento postą, per vieną dieną jis suteikė amnestiją už narkotikus kalėjusiam savo broliui ir vienam iš savo finansinių rėmėjų, kuris buvo kaltintas sunkiu nusikaltimu, tad šis galėjo sugrįžti į JAV.
Jei Paksas atsistatydintų, jis tikriausiai nesugebėtų dar kartą laimėti prezidento rinkimų ar atvesti į prezidento postą kitą liberaldemokratą. Jis prarastų galimybę pasinaudoti prezidento institucija, kad gautų jo priešininkus kompromituojančios analogiškos medžiagos ir taip pagerintų savo partijos pozicijas būsimuose Seimo rinkimuose. Be to, versdamas Seimą eiti iki galo ir iškloti visus prieš prezidentą surinktus įkalčius, Paksas gali bandyti parodyti, kad kaltinimai, nors formaliai ir pakankami apkaltai, nėra kažkuo baisesni už tuos darbelius, kuriuos visuomenė įtaria atliekant kitas valdžios grandis ir politines jėgas.
Vis dėlto pagrindinis šio rašinio tikslas tikrai nėra Pakso gynyba. Jeigu kaltas, jis turi būti atstatydintas. Tai būtų pamoka ateičiai, nors ir dauguma bandančių nuversti Paksą jėgų nėra už jį šventesnės. Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, visai nenaudinga jos ekonomikai. Tai neprideda stabilumo krašto politinei sistemai. Tačiau tai yra geras ženklas, nes paaiškėjo, kad Lietuva savo demokratiniais mechanizmais nenusileidžia tokioms šalims kaip Prancūzija, Vokietija, JAV, kurių žiniasklaidos ir politikų įvertinimo mes taip bijome ir su kuriomis save lygindami perdėtai gėdijamės.
