Kas sakė, kad Lietuvoje nuobodu gyventi? Anaiptol – tik spėkit aikčioti nuo plyksinčių skandalų. Ir ne bet kokių, o vienas už kitą garsesnių ir klampesnių, po kurių rieda net aukščiausių pareigūnų, įvairių žinybų vadovų galvos, o ką tik buvę galingieji tampa įtariamaisiais.
Vaizdelis, švelniai tariant, įdomus. Valstybę drebina skandalas po skandalo. Po dviejų metų klaidžiojimo tiriant Drąsiaus Kedžio žudynių bylą, staiga atsirado iki tol niekur nefigūravęs liudininkas, kuris pareiškė, kad policija viską žinojo, ką ketina daryti galbūt pedofilų nuskriaustos mergaitės tėvas, bet nė piršto nepajudino, kad to neįvyktų. Ar dar gali būti kas nors baisiau teisinėje demokratinėje valstybėje?
Vyksta tyrimas, kaip, ko nors paklausti ir nenorintys nieko komentuoti, mėgsta sakyti mūsų pareigūnai. Tačiau tiesos slaptojo liudytojo atskleistoje istorijoje, matyt, ne tiek jau mažai, kad vienas po kito kaip lapai krinta iš pareigų jo minimi kriminalinės policijos vadovai, jų namuose atliekamos kratos, reiškiami įtarimai.
Atrodė, kad šio skandalo įžiebtas policijos gaisras liepsnos iki pat Seimo rinkimų. Bet ne, staiga atsirado dar didesnis – banko „Snoras“ griūtis. Jau buvome lyg ir pamiršę ankstesnių bankų, nusinešusių daugelio žmonių viso gyvenimo santaupas, žlugimą. Ir štai vėl...
Tiesa, šį kartą „Snorui“ savo pinigus patikėję žmonės jaučiasi ramesni, nes indėliai iki šimto tūkstančių eurų yra apdrausti. Tai buvo padaryta po skaudžių anksčiau žlugusių bankų pamokų, užtaisius įstatymuose paliktas spragas. Vienu metu netgi atrodė, kad dabartinė valdžia, po ryžtingų veiksmų perimant į bėdą pakliuvusį komercinį banką valstybės žinion, netgi įsižers papildomų balų į savo reitingų taupyklę.
Tačiau kažin ar taip atsitiks, nes, kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau malkų. Dabar jau neslepiama, kad padėtis „Snoro“ banke kur kas blogesnė, negu manyta iš pradžių – jame mažiau likusių pinigų ir turto, o daugiau pažeidimų.
Dar labiau situaciją apkartino tai, kad iš esmės pagal tą patį scenarijų buvo sustabdyta ir „Snorui“ priklaususio banko Rygoje veikla. Jau nustatyta, kad „Latvijas Krajbanke“ kažkur išgaravo apie 100 mln. latų, vos ne pusė milijardo litų, o bankas yra nemokus.
Lietuvoje į asociaciją susibūrę banko klientai pareiškė norą dalyvauti restruktūrizuojant banką ir bandyti kaip nors atgauti „Snore“ įklimpusius savo pinigus.
Norai suprantami. Šio banko žlugimas kai kurioms įmonėms ir bendrovėms gali tapti mirties nuosprendžiu, nes jau dabar akivaizdu, kad pinigų visiems neužteks, o ar valstybė visus tuos praradimus kompensuos mokesčių mokėtojų pinigais, dar didelis klausimas. Bent jau finansų ministrė Ingrida Šimonytė to kol kas nežada daryti, nes pinigų valstybėje tam nėra ir jų tektų skolintis.
Dažnas dabar klausia, kodėl taip atsitiko, kodėl „Snorui“ tiek laiko buvo leista veikti taip, kaip jam buvo patogiau ir kodėl visų tų pažeidimų, leidusių kažkur išplukdyti ne tik milijonus, bet ir milijardus litų, taip ilgai nematė komercinius bankus prižiūrintys Centrinio Lietuvos banko specialistai? Kodėl Vertybinių popierių komisija iki pat paskutinių šio banko egzistavimo dienų leido jam platinti rizikingas obligacijas ir jokie ekspertai neįspėjo, kaip tai pavojinga?
Į dabartinę situaciją „Snoras“ pateko tikrai ne paskutinėmis prieš pat jo krachą dienomis ar net mėnesiais? Ar tikrai Lietuvos bankui nepakako dabartiniais įstatymais numatytų galių veikti taip, kad tokie dalykai neįvyktų? Matyt, ne veltui Generalinė prokuratūra banko „Snoras“ byloje rengiasi apklausti šiemet kadenciją baigusį buvusį Lietuvos banko valdybos pirmininką Reinoldijų Šarkiną.
Labai dažnai, kai kyla panašūs skandalai, puolama tuoj pat ieškoti įstatymų spragų. Ir paprastai jų visuomet randama, tuo tarsi savotiškai pateisinant tuos, kurie jomis pasinaudojo. Juk įstatymas kalčiausias...
Įstatymas, žinoma, yra įstatymas ir juo turime vadovautis savo gyvenime. Tačiau, kad ir koks blogas jis būtų, nė viename nerasime net užuominų, kad jis įpareigotų pilietį jo nepaisyti, skatintų vogti, plauti, švaistyti svetimus pinigus, apgaudinėti žmones ir valstybę, nemokėti mokesčių.
Po įvairių skandalų mūsų parlamentarai neretai netgi lenktyniaudami vienas su kitu bando skubiai taisyti atsivėrusiais įstatymų spragas, kuriomis buvo pasinaudota. Tai, žinoma, gerai, tačiau dar geriau būtų, kad tie įstytamai būtų rengiami kruopščiau ir atsakingiau, galvojant ne tik apie jų poveikį, bet ir apie pasekmes. Juk neturėtų taip būti: kažkas susitvarkė savo reikalus ir po įstatymas jau keičiamas. O būna, ir ne taip jau retai. Apie blogai Vyriausybėje rengiamus įstatymų projektus šiomis dienomis prakalbo net patys parlamentarai.
Kita vertus, visiems gyvenimo atvejams įstatymų neprirašysi. Ir nereikia. Žmogus – mąstanti būtybė. Ir nebūtinai tik mąstanti, apie tai, kaip apeiti įstatymą.
