Istorija mėgsta staigmenas – nesvarbu, ar manysime, kad laikas sukasi ratu, ar kyla spirale. Gausu pasikartojimų ir kuriozų. Kartais atrodo, kad žmonija nė velnio nepasimokė iš praeities.
Abonentas – pasiekiamas!
Lyg ir pildosi dalies vilniečių svajonė sostinės meru vėl matyti Artūrą Zuoką. Savivaldybių rinkimuose surinkti balsai kai kam sukėlė prisiminimų apie tuos laikus, kai Vilniuje kilo dangoraižiai ir gatvėmis riedėjo vagių pamėgti oranžiniai dviračiai.
Ko gero, rinkėjus papirko ir A. Zuoko panaudota jo kolegos, vos nelaimėjusio Kolumbijos prezidento rinkimų, buvusio Bogotos mero Antano Mockaus strategija ir net simbolika.
Geltonais saulėgrąžų žiedais nešinas politikas, pasikinkęs socialinį tinklalapį facebook.com, neįmantriomis ir pigiomis priemonėmis nušuoliavo aukščiausių valdžios lygių link. Rinkėjams nė motais, kad saulėgrąža nužiūrėta nuo žaliųjų ir Bogotos (Kolumbija) mero Antano Mockaus.
Teisybė, kad didelis rinkėjų aktyvumas aiškinamas nepasitenkinimu esama padėtimi ir neapykanta dabartine valdžia. „Abonento“ suburta visuomeninė partija pasirodė esanti puiki galimybė ir tiems, kurie įvertino šių rinkimų naujovę – galimybę dalyvauti nepriklausomiems kandidatams.
A. Zuokui neleido vienam džiaugtis pergale kitas politinės jėgos Vilniaus miesto taryboje centras – Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) su Voldemaru Tomaševskiu priešakyje ir prie jų prisišliejęs Lietuvos rusų aljansas. Pradėjus aiškėti pirmiesiems rinkimų rezultatams, A. Zuoko aplinkoje vis dažniau ėmė skambėti žodis „kitataučiai“.
Lenko korta
LLRA atstovai žada burti daugumą ir atrodo pajėgūs politiškai sanguliauti su visais. Tai dar kartą žadina aistras ir svajones apie dvišalius neatsitiktinius ryšius. Būtent A. Zuokas pastebėjo, kad lenkų rinkėjų sutelktumą ir kandidatų pergalę rinkimuose galėjo lemti pašlijusių Lietuvos ir Lenkijos santykių eskalavimas.
Jeigu jau manome, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė, viešėdama Minske prieš Baltarusijos prezidento rinkimus, palaikė diktatorių Aleksandrą Lukašenką, tai ir Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio vizitą ir kalbas vasario 16-osios išvakarėse taip pat galime laikyti ikirinkimine agitacija.
Prezidentas vėl išreiškė susirūpinimą dėl lenkiškų mokyklų ir tautinių mažumų teisių. Tai – nepakeičiama korta, kuri Vilenščiznoje dar ilgai kirs aukštus pirkius.
Lenkai neslepia sentimentų tvirčiau apsikabinti Vilnių, todėl jų valdžios sustiprėjimas tenkina nuo Juzefo Pilsudskio laikų kerojančią nacionalistinę ambiciją. Tautiškumo klausimą kultūriniu požiūriu margame Vilniuje visuomet galima užaštrinti.
Ar kas nors jau pardavė Vilnių? Gal nepavyks dėl visko apkaltinti balsų papirkinėtojų. Tačiau akivaizdu, kad lietuviškas tingėjimas, pasireiškęs nėjimu balsuoti, gerokai prisidėjo prie lenkų įtakos sustiprėjimo.
Vis dėlto klysta tie, kurie sako, kad rinkimai nieko nepakeis. Jie akivaizdžiai pakeitė politinių jėgų pusiausvyrą ir nubloškė tolyn nepriklausomus kandidatus ir iškoneveiktas tradicines partijas. Kartu prie Vilniaus vartų buvo priartinti seni ir laiko išbandyti varžovai.
Giedrius Krušnauskas
