Nacionalinio vėžio instituto (NVI) medicinos psichologė-psichoterapeutė Sandra Birbilaitė supažindina, kokius jausmus išgyvena su vėžiu susiduriantys žmonės bei kokios priemonės padeda įveikti psichologinę krizę.
„Pirmoji reakcija, tik išgirdus vėžio diagnozę, be abejonės, yra šokas. Jis tęsiasi labai įvairiai, nuo kelių minučių, valandų iki paros ar net savaitės. Šoko metu žmogus gali nesugebėti orientuotis kas ir kaip vyksta, todėl ką gydytojas pasakos toliau, tikriausiai žmogus net negirdės, jam galvoje bus tik viena mintis – vėžys“, – teigia Sandra Birbilaitė.
Kodėl liga pasirinko mane?
Vėliau, praėjus šokui, žmogus ima jausti baimę, pradeda netikėti vėžio diagnoze ir ją neigia. Skirtingai nuo kitų ligų, vėžys iššaukia didelę mirties baimę. Nors kitos ligos, kaip širdies ir kraujagyslių, insultai, infarktai taip pat nusineša daug gyvybių, tačiau dėl jų žmonės taip nesibaimina. Pasak psichologės, vėžio diagnozės sužinojimas yra stiprus ir jautrus egzistencinis patyrimas.
„Neigimas ir netikėjimas vėžio diagnoze yra apsauginė žmogaus reakcija. Niekas neplanavo šios ligos, sirgti nėra normalu, ypač esant jaunam, todėl bet kokios reakcijos, kaip verkimas, pyktis, maištavimas yra absoliučiai natūralus reagavimas į susiklosčiusią nenormalią situaciją“, – aiškina specialistė.
Kitas etapas – pykčio stadija ir kaip psichologė pabrėžia, ši emocija nėra bloga. Dėl vėžio diagnozės žmogus dažniausiai pyksta ant gydytojų, Dievo, net ant nesergančiųjų. Už visų šių emocijų slypi vienas klausimas: kodėl man? Į šį klausimą būtina rasti atsakymą, kadangi kitu atveju pykčio atsikratyti nepavyks.
„Pykčio stadijoje sergančiajam reikia suvokti, kad šis iššūkis duotas jam ir kitų kaltinti nereikia. Kai tai priimi ir supranti, pasidaro kur kas lengviau“, – sako psichoterapeutė.
Susitaikius su diagnozuota liga ir atsikračius pykčio laukia liūdesio ir gedėjimo stadija. Dažniausiai gedima to, kas buvo suplanuota į (artimą ar tolimą) ateitį: šeimos pagausėjimas, namai, karjera, būsimos kelionės. Vis dėlto, specialistė pabrėžia, kad gedėti taip pat yra natūralu, pakanka išlaukti, neslopinti liūdesio viduje ir šis etapas praeina.
Noras atsiriboti
Onkologinės ligos gydymas iš žmogaus atima beveik visą jo laiką: simptomų kontrolė, nuovargis, vizitai pas gydytojus, mokymasis priimti kūno pasikeitimus. Psichologė tikina, kad dažnam išmokti vėl save pamilti tampa sudėtinga.
„Reikia mokytis susigyventi su mintimis, kad kūnas sergant yra silpnesnis, nebe toks pajėgus, tačiau būtina suvokti, kad jis yra bendrasąjungininkas ir prieš ligą kovoja kartu su jumis“, – kalba S. Birbilaitė.
Šie ir kiti užvirtę sunkumai neretai sergančiuosius paskatina nutolti nuo visuomenės, draugų ir užsidaryti nuo aplinkos. Kita reikšminga to priežastis – nenoras kalbėti apie ligą, kadangi susirgę žmonės labiausiai bijo gailesčio, tačiau trokšta atjautos.
Ligos atsinaujinimo baimė
Baimė, kad vėžys atsinaujins, gali būti adekvati ir neadekvati. Psichoterapeutė teigia, kad pas ją yra besilankančių pacientų, kurie vėžį išsigydė prieš 5, 8, 10 ar daugiau metų, tačiau mintys apie atsinaujinimo tikimybę vis tiek jiems neduoda ramybės.
Pasak jos, kadangi įveiktas vėžys yra itin reikšmingas gyvenimo etapas, žmogus ligos nepamirš, tačiau gali išmokti susigyventi su mintimis ir kontroliuoti baimes.
„Jei jums reikia eiti pasitikrinti dėl ligos pas gydytoją, žinoma, kad jausite nerimą ir tai yra normalu. Taip pat baimę keliantys besikartojantys ligos simptomai, gydytojų baimė yra adekvati reakcija į ligą.
Vis dėlto, jei delsiate užsirašyti vizitui pas medikus, perdėtai esate budrus fiziniams simptomams, nebegalite planuoti ateities, nes manote, kad viskam vėl sutrukdys liga, reiškia, nesusitvarkote ir reaguojate neadekvačiai“, – nurodo psichologė.
Siekiant atsikratyti šių gyventi po gydymo trukdančių baimių kartais reikalinga specialisto pagalba, taip pat būtina stengtis gyventi dabartimi ir mažiau galvoti apie ateitį, sutelkite dėmesį į tai, ką gero galite daryti dėl savęs ir savo sveikatos.
Ne paslaptis, kad žmonės, susirgę vėžiu ir išmokę priimti ligą, vėliau teigia esantys dėkingi, kad ja susirgo. Tokiu būdu jie pagaliau sustojo, atsiribojo nuo kasdienių lenktynių darbe ir buityje, atsigręžė į save, persidėliojo gyvenimo prioritetus ir pagaliau ėmė gyventi ne dėl kitų, o dėl savęs.
Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras drauge su Nacionaliniu vėžio institutu inicijuoja paskaitas, kuriomis siekiama suteikti informaciją apie psichologinę pagalbą sergančiajam vėžiu ir jo artimajam. Jų metu taip pat aptariama, kaip bendrauti su sergančiuoju, kokios pagalbos jam reikia iš aplinkinių, bendradarbių, draugų, pristatomi skirtingus psichologinės pagalbos metodai.
