Kai Vakaruose minios tirtėdamos nekantravo sužinoti galutinį Hario Poterio likimą, mes vasariškai glebiai laukėme kitų, daug tolimesnių dalykų. Šiomis savaitėmis žiniasklaidoje daugiausia buvo pranešama ir svarstoma apie tai, kas įvyks ateityje – artimoje arba tolimoje.
Kaune kada nors (reikia tikėtis) iškils nauja sporto arena. Po ilgo stumdymosi atstūmus prancūzus, „Senukų“ verslininko Augustino Rakausko valanda neišmušė, nors savo valdomo „Žinių radijo“ laidoje alternatyvų arenos projektą jis stūmė kartu su pačiu Algirdu Brazausku. Argumentai lyg ir įtikinami: vieta prie autostrados Vilnius–Klaipėda, yra komunikacijos, patogiai galės privažiuoti visa Kauno apskritis, o gal ir visa Lietuva, nebus užkemšamas centras. Deja, tai, kas Rakauskui ir Brazauskui atrodo kaip nereikšminga smulkmena – projekto tai nėra! – Kauno valdžiai regisi kaip eliminuojantis trūkumas.
Kauniečiams arena labiausiai reikalinga dėl krepšinio, o prie Vilniuje jau veikiančios Siemens arenos visai greitai iškils skulptūra krepšiniui, kurioje bus įrašytos labiausiai nusipelniusių krepšininkų ir trenerių pavardės. Tebėra mįslė, kuo Lietuvos krepšiniui nusipelnė Žydrūnas Ilgauskas, bet gal tai irgi ateities planas – gal dar nusipelnys?
Galbūt bus dar viena šventinė diena – Konstitucijos. Tokį siūlymą iškėlė parlamentarai, ir tuo sunku patikėti, kai jau, rodos, susivokta, kad švenčių dienomis pirmaujanti Lietuva perlenkė lazdą. Bet ne – šventinis absurdas tęsia savo karnavalą, dėl nesuvokiamų priežasčių politikams susimatė, kad Konstitucijos diena turi būti išeiginė. Galva neišneša, kur čia šuo pakastas, bet galbūt greta populizmo lemia dar viena, pati banaliausia priežastis: Seimo nariai bei kiti valdžios veikėjai ir patys nori kuo ilgiau poilsiauti – juk jie irgi žmonės.
Gausių švenčių šalininkai iki šiol aiškino, jog poilsio dienų daugiau reikia todėl, kad lietuviai šiaip jau dirba ilgesnes valandas negu kiti europiečiai; bet štai liepos 20 d. BNS paskelbė žinią, kad lietuviai dirba mažiau negu kiti: „ES tyrimų agentūros "Eurostat" 2006 metų duomenys rodo, kad lietuviai vidutiniškai dirba 39,7 valandos per savaitę, tuo tarpu ES šalių vidurkis – 40,5 valandos“.
Kas gi dar bus Lietuvoje? Na, taip, žinoma, nauja atominė jėgainė. Projektas atrodo gerokai rizikingas – statybos išlaidos milijardinės, o kada atsipirks, neaišku. Ir patys jėgainės šalininkai pripažįsta, kad tai ne tiek komercinis sumanymas, kiek būdas siekti energetinės nepriklausomybės. Žodžiu, tai gali būti didelio masto nuostolingas verslas, tad nesuprantama, kodėl šiame tarptautiniame projekte Lietuva taip siekia turėti kuo didesnę dalį, t.y. įmerkti kuo daugiau lėšų. Kaip rodo patirtis, čia aišku tik viena – jeigu kas ir pralaimės, tai tik Lietuvos valstybė, o ne RST („Maxima“).
Tai bus tolimoje ateityje. Kiek anksčiau, nors dar irgi negreitai, iš Lukiškių tikriausiai bus iškeltas kalėjimas ir tardymo izoliatorius, o pastatai privatizuoti. Nesuprantu, kodėl tyli tie aktyvūs visuomenininkai paminklosaugininkai, kurie kryžiumi gulasi prie daug menkesnės architektūrinės vertės „Lietuvos“ kino teatro. Turėtų būti vykdomos bendros akcijos su kaliniais: „Mes savo kalėjimo neatiduosim!“; „Tai yra mūsų visų kalėjimas – ir tų, kurie viduje, ir kurie anapus: niekada neišsižadėk ubago lazdos ir kalėjimo!“.
Užtat netyli Pagirių gyventojai – muša pavojaus būgnus, kad jų kaimynystėje bus tardymo izoliatorius. Štai kada Seimo nariai gali pasijausti didvyriais: mat dabartinis kalėjimas yra už dviejų šimtų metrų nuo Seimo, ir jie nebijo, o nuo Pagirių gyvenvietės būsima įstaiga bus nutolusi per pusantro kilometro. Įdomiausia būtų, jeigu pagiriečiams būtų leista pasirinkti, ką prie jų įrengti – kalėjimą, sąvartyną ar narkomanų reabilitacijos centrą, – kaip jie nutartų – kas baisiausia?
Galbūt bus dar viena, apskričių reforma: tokios mintys jau sklando aukščiausiuose valdžios lygiuose. Būtų visai sveika sumažinti apskričių skaičių ir etnografiniams Lietuvos regionams suteikti administracinį statusą. Neįtikina aiškinimai, kad tokių regionų nereikia, nes tokių administracinių vienetų nebuvo Lietuvos istorijoje arba kad jų ribos diskutuotinos, ir juolab nerimtai, paranojiškai atrodo bauginimas Žemaitijos separatizmu – keleto keistuolių užmojai tėra smulkus kuriozas.
Čia tik reikėtų nepražiopsoti vieno aspekto – vien Vilniaus mieste yra daugiau gyventojų negu bet kurioje dabartinėje apskrityje, išskyrus Kauno: akivaizdi disproporcija. Daugelyje valstybių sostinė, o kartais ir kiti didmiesčiai turi atskirą administracinį statusą. Be to, būtų kvaila, jeigu Vilnius atsidurtų Aukštaitijos arba Dzūkijos apskrities pakraštyje. Tas pats pasakytina ir apie Kauną: užuot likęs Aukštaitijos arba Suvalkijos apskrities pakraštyje, jis turėtų būti atskiras administracinis vienetas. Panašiai ir su Klaipėda – nors gal ji galėtų būti Pajūrio arba Mažosios Lietuvos apskrities centras. Pati Mažosios Lietuvos idėja įtartina – čia neturėtų būti ko nors panašaus į prieškariu gyvavusio autonominio Memellando atkūrimą. Po ilgo laiko atgautų žemių plotuose valstybės paprastai stengiasi ištrinti buvusias svetimųjų valdymo ribas – Lenkija iš Vokietijos paimtose žemėse įvedė savą administracinį suskirstymą. Ir štai dabar, tarkim, Šilutės rajonas turi tik istorinius Prūsijos ar Mažosios Lietuvos pėdsakus, o apgyvendintas yra daugiausia žemaičių ir turėtų būti priskirtas Žemaitijai.
