Aš rašau šykščiai – kiekvieną minimalų pamatytą, išgirstą ar perskaitytą daiktą stengiuosi ištempti iki kelių tūkstančių ženklų ir šitaip užpildyti „Miesto legendų“ rubriką.
Bet štai teksto atidavimo laikas artėja, aš karštligiškai vartau užrašų knygutę ir randu tik visiškai niekingus fragmentus, jų niekaip nepaversiu istorija su įžanga, pabaiga ir moralu. Vasara...
Kojos ir kojinės
Sutinku gatvėje savo buvusį darbuotoją. Prieš kelerius metus jis įstojo į kažkurį iš tūkstančių Londono universitetų.
– O, – beveik nuoširdžiai džiugiai ištariu bandydamas atsiminti jo vardą, – sveikas.
– Sveikas, – atsako buvęs darbuotojas.
Aš supratau, kad padėtis pasikeitė ir kad mes dabar vienas kitą tujinam. Galvoje lyg ir susiformavo pamirštas vardas, bet aš nerizikavau. O jei ne tas?
– Jau baigei? – paklausiau ir sulaukiau vangaus linktelėjimo.
– Apie ką rašei bakalaurinį? – tęsiu monologą.
Ir išklausau neįtikėtiną istoriją. Buvusio darbuotojo baigiamasis mokslinis darbas vadinosi „Posovietinės erdvės gyventojų fiziologinė antropologija“. Ką tik iškeptas mokslininkas man gana išsamiai atpasakojo savo kūrinio metodologiją ir argumentaciją, o trumpa išvada tokia: jis įrodė, kad visi buvusių sovietinių kraštų gyventojai (ir liaudies demokratijos valstybių žmonės taip pat) turi du absoliučiai išskirtinius bruožus.
Pirmasis – šios teritorijos vyrai vasarą, avėdami sandalus, visuomet apsimauna kojines. Paaiškinimai, kodėl jie taip daro, buvo klampūs – nuo atavistinio saugumo jausmo iki medicininių dalykų – pirštai ir nagai atrodo pernelyg neestetiškai. O neestetiški jie todėl, kad sovietų laikais avalynė buvo nekokybiška, baseinai nešvarūs, vaistai nuo grybelio – neveiksmingi. Antroji savybė – Rytų Europos moterys, kai stovi ir ko nors laukia, sukryžiuoja kojas. Buvęs darbuotojas šiek tiek paraudęs paaiškino, kad, anot jo, tai susiję su nekaltybės ir defloracijos konfliktais.
Viską išklausęs, po pauzės skėstelėjau rankomis ir sušukau:
– Tu genijus! Tu apmovei visą universitetą! Ir dar anglišką... Tiksliau, tu juos ir apmovei, nes jie anglai... Ir jie patikėjo?!
Buvęs darbuotojas tylėjo. Jis priekaištingai žvilgtelėjo į mano kojas. Aš jaukiai pajudinau pirštus, supakuotus į tvarkingas juodas kojines, ir atsisveikinau.
Balta ir juoda
Savaitgalį važiavau į sodybą. Man vairuoti nereikėjo, todėl pasiėmiau šūsnį mėgstamiausių žurnalų – „Žmones“, „Privatu“, „Klubą“. Pats tas pusantros valandos kelionei. Bet planas nepavyko. Vairuotoja, tobula mašinų pardavėja, visą kelią pasakojo apie savo profesijos subtilybes. Aš sužinojau, kokių transporto priemonių pirkti negalima. Išklausiau Lietuvos piliečių derybinių gebėjimų analizę. Pasirodo, geriausiai derasi vietiniai lenkai – jie susirenka visas įmanomas nuolaidas ir papildomą įrangą. Lengviausiai mašinas perka rusai, o lietuviai – per vidurį. Bet komplikuočiausi pirkėjai yra moterys. Joms, pasakojo mano pašnekovė, rūpi tik mašinos grožis ir spalva.
– Tikrai? – nustebęs pasitikslinau.
– Jo, – ryžtingai patvirtino bendrakeleivė, – štai vieną dieną matau – ateina dvi, mama ir dukra. Apžiūrėjo modelius, bet aiškiai sprendimą jau buvo priėmusios namuose. Teliko išsirinkti spalvą. Aš jau žinau, populiariausia yra vyšninė spalva. Ir mama su dukra užsigeis būtent šitos. Patikrinu kompiuteryje – sandėlyje yra tik šviesiai geltona. Merfio dėsnis. Aš susikaupiu ir varau joms aiškinti. Apie tai, kad reikės ilgai laukti. Apie šviesiai geltonos spalvos pliusus. Apie jos madingumą. Galimybę lengvai perdažyti. Lengvai prižiūrėti. Žiemą šildo, vasarą šaldo. Saugumą baisiuose nakties keliuose. Jos skambina – turbūt vyrui (ir, automatiškai, tėvui). Tas, žinoma, atsako: „Koks skirtumas, imkit kokia yra.“ Aš aiškinu toliau. Kalbu ir kalbu. Galų gale jos nusprendžia imti šviesiai geltoną. Dar daugiau – joms šviesiai geltona labai patinka. Jos man dėkoja už tai, kad nepadarė didžiausios savo gyvenime klaidos. Jos beveik pasirengusios papildomai sumokėti už šviesiai gelsvą spalvą. Aš patenkinta varau forminti sutarties ir visų kitų dalykų. Ir, velnias, matau – pažiūrėjau ne į tą skiltį! Sandėlyje nėra šviesiai geltonos! Yra tik velnio vyšninė! Sekundę pasėdėjau, pameditavau ir grįžtu atgal į saloną: „Žinot, ponios! Puiki naujiena jums! Ką tik, prieš akimirką, vienas klientas atsisakė vyšninės...“
– Pardavei? – užgniaužęs kvapą paklausiau.
– Jo, – atsakė vairuotoja ir šauniai aplenkė nevėkšlą su ženklu „70“.
Patarlės ir realybė
Vilniuje yra keli žmonės, su jais man visuomet smagu susitikti – jie, nors paskutinį kartą matyti prieš pusmetį, kalbėti pradeda taip, lyg tęstų prieš kelias sekundes nutrauktą pokalbį. Jokio rankų spaudimo, klausinėjimo „kaip gyveni“ ar „kas naujo“ ir kitų sunkiasvorių bendravimo taisyklių.
Taip įvyko ir per „Kultflux.lt“ prieplaukos atidarymą šalia Mindaugo tilto. Senai bematytas Kęstas Kuizinas priėjo ir nedelsdamas manęs paklausė:
– Skridai oro balionu?
– Taip, – kažkodėl sumelavau.
– Virš miesto? – pasitikslino.
– Ne, apylinkėse, – neartikuliuotai mostelėjau Kalnų parko link, nes nebenorėjau giliau grimzti į melo pelkę.
– Aš skridau virš miesto. Pakyli, ir dingsta absoliučiai visas triukšmas. Visiška tyla. Tik šunų lojimas puikiai girdisi. Supranti?
– Na... – nekonkrečiai nutęsiau.
– Tai reiškia, kad posakis „Šunų balsas į dangų neina“ yra neteisingas. Net atvirkščiai – reikia sakyti „Tik šunų balsas į dangų eina“, – džiugiai konstatavo Kęstas.
Mes jaukiai patylėjom.
– Gera istorija, – pritariau,– galima, aš ją kur nors panaudosiu?
– Ne, – netikėtai paprieštaravo, – aš ją pats kur nors panaudosiu.
O juk kiek kartų man siūlė skristi tuo balionu! Tiesa, ne virš miesto.
