„Buvo 1990-ųjų lapkritis, gruodis – didžiausio saulės nutolimo nuo Lietuvos ir sąmonės užtemimo metas. Ir kaip klastingas kolaborantas ne vienas ėmė eiti prieš Lietuvos valstybės įtvirtinimą. Žmogus nebepažino žmogaus. Lietuvis nebepažino Lietuvos, už kurią filmavimo kameromis ir plunksna pasiryžo kovoti net japonų, norvegų, ispanų, švedų žurnalistai.
Tie, kurie neišsigando smurtininkų su plieniniais antveidžiais ir apgynė Lietuvą prie TV bokšto, Parlamento, Radijo ir televizijos pastatų, tikiu, susitelks ir apgins vėl ją nuo paskalų, beviltiškumo ir baimės sėjimo. Diena kita bus graži“ – tokiomis mintimis 1991-ųjų gruodį drauge su operatoriumi A. Rekliu užbaigėme videofilmą „Laisvės prospektas“ A. Matulkai, A. Kanapinskui, V. Koncevičiui atminti.
Prabėgę metai rodo, kad iš visų kraštų suvažiavę lietuviai nelyginant Pilėnų tvirtovę gali ginti Laisvę, Tėvynę, netgi Televiziją, tačiau negali apginti savęs ir savo orumo nuo vidaus priešų ir negandų. Jeigu kaime dega namai, dega ne tik suvargėliai žmonės, bet ir kraštovaizdis, infrastruktūra. O tai jau net tik į „girtuoklius“ nurašytų gyventojų reikalas. Tai valstybės ir jos pareigūnų reikalas. Vienas žinomas energetikas taikliai pastebėjo: jeigu elektros tinklų privatizavimo sutartyse naujųjų šeimininkų sąskaita būtų buvę numatyta saugos reikalavimus atitinkanti kaimo namų elektros instaliacija, gaisrų ir juose žuvusių žmonių būtų gerokai mažiau.
Kodėl prezidentas, ministras pirmininkas pasijuto nesaugūs? Nors vidaus reikalų ministras tvirtina, kad jų gyvensena yra saugoma, to saugumo jiems nebepakanka. Ogi todėl, kad tiek kaime, tiek mieste suaktyvėjo banditizmas. Valstybė panaikino mirties bausmę, suteikė viltį patiems didžiausiems nusikaltėliams ištrūkti iš kalėjimų, tačiau visiškai neužtikrina piliečių saugumo, neskiriama būtinų lėšų policijos ir kitų specialiųjų tarnybų prevenciniam darbui. Valdininkų šūkis tautiečiams – „Imkit, žmogeliai, kuokas ir burkitės prieš plėšikus ir žudikus patys!“.
Televizijos transliuoja parodomuosius moralinio palaidumo ir vulgarumo šou, diskredituoja dvasines vertybes, dėl kurių piliečiai praliejo kraują, tačiau nė viena instancija, netgi švietimo ir kultūros, net nebando pasipriešinti akivaizdžiam moraliniam nuosmukiui ir jo propagavimui.
Normali demokratinė valstybė ir jos politikai vargo ir rūpesčių apimtiems savo piliečiams turėtų padėti, turėtų užtikrinti savo piliečių saugumą ir jų teisę gyventi. Kalbėdamas apie šiuolaikinę valstybę (ji man panaši į Lietuvą) filosofas ir kultūrologas, Nobelio premijos laureatas A. Šveiceris yra pasakęs: „Mūsų visuomenėje viena prisitaikėliška mąstysena konfrontuoja su kita tokia pat mąstysena. Visos problemos sprendžiamos betiksle šių jėgų tarpusavio kova, nes nėra dorovinių įsitikinimų, kurie tas problemas padarytų išsprendžiamas“.
Valdžia neturi tikslo veikti visų piliečių labui, nes nėra žmogaus etinio vertinimo ir pagarbos gyvybei. Duoti priesaiką, pasirodo, dar nepakanka. Manyčiau, kad šiandieninės Lietuvos „valstybininkams“ labiausiai reikėtų pastudijuoti Sąžinės institute, kurį ir siūlyčiau įsteigti. Vargu ar tauta su kuokomis pasuks prie Parlamento, Vyriausybės rūmų, nes kasdieną mažėja.
Kazimieras Šiaulys yra partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) kultūros komiteto pirmininkas.
„Balso.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
