Praeitos savaitės ketvirtadienį įvyko interpeliacija Ministrui Pirmininkui.
Premjeras išliko, bet kartu su juo - išliko ir problemos, apie kurias ne vieną kartą kalbėjau, taip pat išliko šios Vyriausybės pastovus nesugebėjimas tų problemų spręsti. Valdančioji dauguma atėmė iš savo koalicijos ir visų Seimo narių teisę laisvai, slaptame balsavime apsispręsti dėl to, ar verta toliau remti Premjerą. Slaptas balsavimas dėl A.Valionio skyrimo į Seimo pirmininko pavaduotojo postą parodė, kad valdanti dauguma slaptame balsavime labai lengvai virsta mažuma.
Svarstėme galimybę per nepasitikėjimo visa Vyriausybe procedūrą priversti valdančiąją daugumą pasitikrinti savo gebėjimą veikti slaptame balsavime. Deja, suprantame, kad ir tokiu atveju valdančios daugumos lyderiai turi visas galimybes šantažuoti savus Seimo narius ir gali jiems paprasčiausiai uždrausti balsuoti slaptai.
Kodėl demokratiniame parlamente slapta ir laisva Seimo narių galimybė išreikšti savo požiūrį į Premjerą yra tokia svarbi? Todėl, kad atvirame balsavime valdančios koalicijos parlamentarų apsisprendimą labai dažnai lemia elementaraus šantažo baimė. Tenka tik apgailestauti, kad pastaruoju metu valdančioji koalicija vis dažniau naudoja tokią šantažo formą. Turbūt gerai prisimenama, kaip slaptame balsavime iš pareigų buvo atleistas Seimo pirmininkas A.Paulauskas, nes tuo metu tokiame slaptame balsavime buvo leista laisvai dalyvauti ir valdančios koalicijos nariams.
Manau, kad reikia nedelsiant ieškoti visų reikalingų teisinių sprendimų, taisant Statutą, o esant reikalui ir kreipiantis į Konstitucinį Teismą, kad pagaliau būtų aiškiai nustatyta ir apginta labai svarbi konstitucinė tradicija – visos parlamentinės procedūros dėl pasitikėjimo Premjeru, atskiru ministru ar visa Vyriausybe turi baigtis slaptu ir laisvu balsavimu.
Valdančioji koalicija mane “baudžia”
Rytoj Seime vyks ilgai atidėliota nepasitikėjimo manimi procedūra. Ji baigsis slaptu balsavimu, kuriame raginsiu dalyvauti visų frakcijų narius.
Nepasitikėjimo manimi procedūra, kaip nurodo iniciatoriai, yra valdančios koalicijos bausmė man už tai, kad siekiau pristabdyti “Leo.Lt” kūrimą ypatingos skubos tvarka. Taip elgiausi, nes buvau įsitikinęs, kad negalima balsuoti už įstatymą tol, kol Seimas nėra įsitikinęs, kad sutartis bus pataisytos taip, kaip buvo pataisytas įstatymas.
Jeigu už tokias mano tuo metu viešai deklaruotas nuostatas nubaustas valdančios koalicijos, laikysiu save viena iš pirmųjų “Leo.Lt” negarbingo kūrimo aukų. Tai, kad esu tokiu būdu baudžiamas, laikau dideliu savo pastangų pristabdyti “Leo.Lt” kūrimo buldozerį įvertinimu.
Nei sutarčių, nei liūto steigimo
“Leo.Lt” kūrimo buldozerį stabdyti reikėjo, tai akivaizdžiai įrodo šių dienų situacija. Po to, kai buldozeris atvažiavo iki Prezidento ir išgavo jo parašą, prabėgo jau du mėnesiai. Kol kas nei sutarčių, nei liūto steigimo. Iš pastarosiomis dienomis Premjero atsiųsto atsakymo mūsų frakcijai aiškėja, kad Vyriausybė neturi jokio kalendorinio plano, kada turi būti užbaigtos derybos ir įsteigtas “Leo.Lt” Tada kyla klausimas, kodėl reikėjo prievartauti Seimą ir Prezidentą, kodėl reikėjo tuos, kurie siūlė buldozerį pristabdyti, vadinti tautos priešais, jeigu dabar jau Vyriausybė du mėnesius niekur nebeskuba?
Seimą pagaliau pasiekė įslaptinti sutarčių projektai
Po ilgų mano reikalavimų, kad Seimas būtų informuotas apie derybų dėl “Leo.Lt” rezultatus ir sutarčių projektus, praeitą penktadienį Seimą pagaliau pasiekė įslaptinti sutarčių projektai. Sutartyse tikrai nėra ištaisytas pagrindinis dalykas, dėl kurio Seime virė ilgiausi mūšiai, ir ką įstatyme pagaliau pavyko pataisyti – tai “Leo.Lt” tikslo įvardijimas. Kaip žinote, pradiniame įstatymo variante ir pradinėse sutartyse buvo nustatyta, kad Nacionalinio investuotojo (NI) veiklos pagrindinis tikslas yra vienintelis – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir savo akcininkams. Kituose punktuose buvo sakoma, kad siekdamas šio pagrindinio tikslo NI dalyvauja ir strateginių projektų (tame tarpe naujos atominės elektrinės ir energetinių tiltų statybos) realizavime. Tokia formuluotė svarstant paskutinę įstatymo redakciją sukėlė daugiausiai diskusijų, nes iškilo abejonių dėl garantijų, kad NI dalyvaus strateginių projektų realizavime, nes tai gali konkuruoti su pagrindiniu NI tikslu – pelno siekimu.
Po ilgų diskusijų Seime buvo priimtos mano įregistruotos įstatymo pataisos, kurios įstatyme šią problemą išsprendė. Dabar jau įstatymas nustato, kad pagrindinis NI tikslas nėra vien tik pelno siekimas (Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio pirmas sakinys): “Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą.”
8 straipsnio 3 dalyje yra įvardinti visi svarbiausieji strateginiai tikslai ir darbai. Taigi NI tikslas yra ir pelno siekimas, ir dalyvavimas strateginių tikslų įgyvendinime. Nebėra taip, kaip buvo iki to, kad tik siekdamas pagrindinio tikslo – naudos sau ir akcininkams, NI dalyvauja strateginių energetikos projektų realizavime.
Tuo tarpu šiuo metu Seimui pateiktose sutartyse ši esminė ankstesnių sutarčių versijų klaida nėra ištaisyta. Ir toliau išliko nuostata, kad pagrindinis NI tikslas yra tik naudos sau ir akcininkams siekimas. Pavyzdžiui, “Leo.Lt” įstatų projekte NI veiklos tikslu išlieka vienintelis dalykas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir akcininkams. Apie įstatyminę nuostatą, kad šalia tokio tikslo yra ir kitas– dalyvauti įgyvendinant strateginius projektus, neužsimenama. Strateginių projektų įgyvendinime ir toliau NI gali tik dalyvauti, jeigu tai neprieštarauja šio svarbiausio tikslo siekimui.
Nacionalinio investuotojo sutartys prieštarauja įstatymui
Tokia situacija paprasčiausiai glumina. Aš jau nekalbu apie tai, kad ji yra skandalinga. Susidaro vaizdas, kad Vyriausybė sąmoningai rengia tokias sutartis, kurios prieštarautų patvirtintam įstatymui. Jeigu tokių elementarių dalykų Vyriausybė nepajėgia per du mėnesius išspręsti, tai ką ji iš viso sugeba nuveikti? Tai dar vienas akivaizdus įrodymas tam, ką aš vadinu valdžios bankrotu.
Šiomis dienomis sukviesiu mano iniciatyva Seime įsteigtą Strateginių energetinių projektų priežiūros grupę ir tarsimės, ką toliau daryti. Dar šiandien paraginsiu visus Grupės narius atidžiau susipažinti su mano aptartomis parengtų sutarčių problemomis. Tikiuosi, kad ir Prezidentas pasidomės, kaip Vyriausybė rengdama sutartis atsižvelgė į jo laišką.
Tiesą sakant, kritikuoti Vyriausybę yra jau gerokai pabodę, ypač kai turi kritikuoti dėl tokių elementarių dalykų. Bet su šia Vyriausybe yra taip, kad kol jos garsiai nesukritikuoji, kol jos neapšauki, tai niekas ir neįvyksta. Net ir esminių strateginių garantijų reikaluose energetikoje, net ir tada, kai į sutartis reikia paprasčiausiai perrašyti galiojančio įstatymo nuostatas.
Vyriausybės atsainus neveiklumas darosi stulbinamas. Štai iš kito Premjero atsakymo mūsų frakcijai paaiškėja, kad vyriausybė iki šiol nesiteikė informuoti Europos Komisijos apie tai, kad Elektrėnų elektrinė iki 2010 metų nebus modernizuota. Vyriausybei tokia situacija yra senai žinoma, tačiau EK informuoti yra nesugebama. O juk nuo to priklauso EK požiūris į Ignalinos AE II bloko uždarymą. Tokios situacijos negalėsime pakeisti iki pat Seimo rinkimų.
Reikalingas naujas Nacionalinis susitarimas
O šalia to, kad tenka Vyriausybę versti atlikti kasdienius darbus, kas šiai Vyriausybei darosi vis sunkiau ir sunkiau, tenka rūpintis ir Lietuvos ilgalaikės perspektyvos reikalais. Neramina ne tik jau ne vieną kartą aptartos ilgalaikės energetikos problemos, ar artimiausių metų viešųjų finansų būklė bei valstybės gebėjimas tinkamai finansuoti savo svarbiausias funkcijas – švietimą, aukštąjį mokslą, sveikatos priežiūrą ir žmonių saugumo užtikrinimą. Ekonomikos atšalimo perspektyva verčia turėti aiškų planą, kaip realiai ir efektyviai nuo darbo jėgai imlios ekonomikos pereisime prie žinioms imlios ekonomikos. O šalia to tokie specifiniai dalykiniai klausimai - kaip bus su darbo rinkos ir verslo reguliavimu?
Atsakymai turi būti nevienadieniai ir nepopulistiniai. Juos turi paremti intelektuali politinė valia. 2004 metais inicijavau pirmąjį lietuvišką Nacionalinį susitarimą dėl ekonominės ir socialinės pažangos. Nepaisant to, kad jį pasirašė visos partijos, tuometinis premjeras A.Brazauskas jį padėjo į gilų stalčių. Tokia Susitarimo nesėkmė taip pat yra naudinga pamoka. Esu įsitikinęs, kad ateinantys ekonominio sunkmečio metai vers mus nedelsiant iš tokios pamokos daryti efektyvias išvadas. Išvadas dėl to, kaip sutarti dėl esminių permainų, kurios yra būtinos, ir kaip tokių susitarimų nenumarinti.
Mes jau esame pradėję konsultacijas dėl tokio naujo Susitarimo parengimo ir jo projektą tikimės parengti dar iki Seimo rinkimų. Esu įsitikinęs, kad po rinkimų mūsų Vyriausybė, skirtingai nuo A.M.Brazausko Vyriausybės būtų tokio Susitarimo įgyvendinimo garantas.
Nereikalinga valdžia bankrutuoja
Tikiu, kad net iš sunkaus šios valdžios palikimo – neišvengiamo ekonominio sunkmečio ir krizės, visuomenei galima turėti tam tikros naudos. Toks sukrėtimas yra būtinas, tam kad politikai ir visuomenė susitartų dėl ilgalaikio svarbiausių problemų sprendimo ir išmoktų tokius susitarimus įgyvendinti.
Šiandieninė politika ir valdančioji dauguma nuosekliai atėjo iki savo bankroto dėl to, kad rūpinosi tik kasdienybe. Net ir ilgalaikių energetikos perspektyvų reikaluose valdžia pasiklydo, viską atidavusi “Maximai”. Kai valdžia rūpinasi tik kasdienybe, kai svarbiausius reikalus tvarkyti ji atiduoda “maximoms”, tada iškyla klausimas, o kam iš viso reikalinga tokia valdžia? Kai paaiškėja, kad ji niekam nereikalinga, nes nieko nesprendžia, tai nereikalinga valdžia ir bankrutuoja.
