Kaip anksčiau pranešė naujienų portalas tv3.lt, šiaulietis G. Darkintis 2013 m. pirmą kartą ėmė verbuoti Šiaulių vaikų globos namų auklėtinius, siekdamas pasisavinti jų išmokas. Su kai kuriomis aukomis jis susipažino, joms dar nesulaukus pilnametystės ir bendravo kelis ateinančius metus, vis laukdamas aštuoniolikto gimtadienio.
Keliems vaikinams G. Darkintis žadėjo padėti įsitvirtinti pradedant savarankišką gyvenimą – įsikuriant jo surastame nuolatiniame būste, surandant darbą ir juos įdarbinant. Tačiau iš tiesų, jis įtikino juos išsigryninti savo turimas santaupas, ragino juos kreiptis į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos skyrių, kad šie gautų vienkartinę įsikūrimui skirtą išmoką. Už šiuos pinigus G. Darkintis pirkdavo įvairius daiktus, kuriuos jis perimdavo savo reikmėms.
Dar du vaikinus G. Darkintis verbavo ir įtikino išvažiuoti uždarbiauti į Angliją.
Galiausiai vienam iš vaikinų pabėgus į Lietuvą, jį pasitiko policija, o auka papasakojo, ką patyrė. Tuomet buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėliau virtęs baudžiamąja byla, nukeliavusia iki paskutinės instancijos teismo.
Naujienų portalas tv3.lt pristato dviejų dalių pasakojimą apie neeilinę prekybos žmonėmis bylą – šioje byloje Gediminas Darkintis buvo kaltinamas sukčiavimu, bei prekyba žmonėmis, mat pasisavino Šiaulių vaikų globos namų auklėtinių išmokos, o du iš jų išvežė dirbti į Angliją, pasisavindamas didžiąją dalį jų uždarbio. Pirmoje dalyje papasakojome, kaip G. Darkintis susipažino su globos namų auklėtiniais, juos verbavo, bei galiausiai išnaudojo Anglijoje.
Antroje dalyje papasakosime, kaip G. Darkinčiui pavyko išsisukti nuo sunkių kaltinimų – net ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija prekybos žmonėmis neįžiūrėjo, paskirdama G. Darkinčiui laisvės atėmimo bausmę, tačiau atidedant jos atlikimą metams.
Kaltę pripažino iš dalies, sekė pasakas apie pagalbą jaunuoliams
Ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės G. Darkintis iš pradžių nepripažino, o ir teisme G. Darkintis savo kaltę pripažino tik iš dalies.
G. Darkinčiui buvo pareikšti kaltinimai sukčiavimu (pagal BK 182 str. 1 dalį) ir prekyba žmonėmis (BK 147 str. 1 d.). Šiaulietis savo kaltę pripažino tik dėl pirmo pareikšto kaltinimo – jis neneigė, jog vogė vaikų globos namų auklėtinių išmokas. Tačiau kategoriškai neigė, kad verbavo jaunuolius, ar prieš jos naudojo bet kokios formos prievartą – anot šiauliečio, vaikinai patys nusprendė išvykti dirbti, o jis tik padėjo.
Teisme G. Darkintis suko ne kartą panašiose bylose girdėtą melodiją – neva jis siekė vaikinams padėti legaliai įsidarbinti, o minėti pirkti baldai buvo įsigyti kartu. Jis pasakojo, jog padėjo auklėtiniams išsirinkti baldus, kurių prireiks gyvenant naujame bute. Visgi teisme jis pripažino, jog dalį pinigų iš auklėtinių jis pasiėmė ir jų negražino.
Išvežimą į Angliją jis aiškino taip – neva vyresnioji auka pati su juo susipažino ir pasiprašė galimybės dirbti Anglijoje. Tiesa, teisme pagarsintas G. Darkinčio ir jo aukų susirašinėjimo turinys rodė kiek kitokį vaizdą – beveik visais atvejais, šiaulietis pats rodė iniciatyvą.
Neva pats G. Darkintis 2015 m. buvo išvažiavęs dirbti į Angliją, o tuo metu tarp lietuvių buvo populiaru vykti užsidirbti į Angliją. Toliau teisme pasakodamas pasakas, jis teigė, jog vaikinai jam sutiko mokėti už nuomą, už kelionę taip pat reikės susimokėti patiems, maistas irgi kainuos. Ir štai tokios nuostabios sąlygos vaikinams taip patiko, jog jie sutiko išvykti.
Ir štai vos atvežus į Angliją, jis aukas įdarbino automobilių plovykloje – čia neprireikė įsidarbinimui reikalingų dokumentų.
Šalia darbo automobilių plovykloje, G. Darkintis jaunuolius nusprendė įdarbinti pas savo brolį – ir pats pas jį dirbdavo statybose, o ten kartais prireikdavo pagalbinių darbuotojų. Šiaulietis ir šioje istorijos dalyje kaltino vaikinus – neva jie dirbdami kažką sudaužė, taip pat padarydami 2500-3000 svarų žalą, kurią reikėjo atlyginti, o jie to nepadarė. Šios aplinkybės G. Darkinčiui byloje įrodyti nepavyko.
Visgi darbas automobilių plovykloje nebuvo itin pelningas, tad išnaudotojas surado kitą darbą – prie konteinerių iškrovimo. Tuomet jie susirado lietuvį Joną Lapėną, kuris ieškojo darbuotojų prie konteinerių.
Savo nekaltumą G. Darkintis teisme bandė grįsti jo gynėjų prašymu atvestais liudininkais, kurie ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė. Tokių liudininkų byloje yra bent devyneri – vienas iš jų pasakojo, jog G. Darkintį yra matęs tik kartą.
Iš kišenės ištraukė tuziną liudytojų
Kaip minėjome, pats G. Darkintis dalinai pripažino savo kaltę, pripažindamas, jog išmokas iš tikrųjų grobė. Be to, jo paties parodymai iš esmės patvirtino nukentėjusiųjų duotus parodymus. Tad teismui neliko abejonių dėl vyro sukčiavimo schemos.
To paties negalima pasakyti apie pareikštą kaltinimą prekybą žmonėms. Kaip anksčiau rašė naujienų portalas tv3.lt, BK 147 (prekyba žmonėmis) straipsnių dispozicija – itin sudėtinga.
Štai norint nusikaltėlius patraukti atsakomybėn pagal BK 147 str., prokurorams reikia pateikti itin daug įrodymų, kad nusikaltėliai būtų nuteisti – padarytą veiką (pirkimas arba kitoks įgijimas, verbavimas, gabenimas, laikymas nelaisvėje ir t.t), veikos padarymo būdą (pasinaudojimas priklausomumu, pasinaudojimas pažeidžiamumu, apgaulė), tikslą išnaudoti (priverstiniam darbui, prostitucijai, nusikalstamoms veikoms daryti ir t.t).
Ir šiuo atveju, Šiaulių apygardos teismas prekybos žmonėmis neįžiūrėjo.
Bylos prokuroras Egidijus Kerys siūlė byloje apklaustų liudytojų parodymus vertinti kritiškai, mat jie nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, o teisme buvo apklausti kaltinamojo gynėjo prašymu – dėl to galėjo duoti palankesnius parodymus.
Naujienų portalo tv3.lt šaltiniai taip pat pasakojo, jog daugelis G. Darkinčio atvestų liudytojų buvo menkai susiję su šia byla. Pašnekovai kėlė retorinį klausimą – negi į teismo salę galima atvesti visai nesusijusius liudininkus ir teismas jais patikės?
„G. Darkintis surado 10 ar kiek ten liudininkų, kurie neturėjo nieko bendro su šia byla. Mums skaudu žinoti, kad galima atsivesti bet kokius draugelius ir teismas priims jų parodymus kaip teisingus“, – pasakojo šaltiniai.
Prokuroras taip pat akcentavo, jog liudininkai buvo ne tik sukviesti G. Darkinčio, tačiau jie taip pat savo parodymus davė praėjus beveik šešeriems metams po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, tad tai galėjo apsunkinti jų galimybę prisiminti ir teisingai nurodyti įvykių aplinkybes.
Kitas tapatybės nenorėjęs atskleisti šaltinis pasakojo, jog šie liudininkai gyvai nepasirodė teisme ir gal net negyveno Anglijoje.
„Tai labai bloga tendencija. Tie žmonės gyvai teisme net nepasirodė, tik per atstumą. Jų ne tik mieste, kur gyveno aukos, galėjo nebūti, jų gal net ir Anglijoje nebuvo. Niekas nėra to patikrinęs. Realiai, tai yra iš gatvės pakviesti žmonės. Jų pasakojimuose buvo pilna nesąmonių. Su tokia tendencija galima bet kokį nusikaltėlį išteisinti, prisikvietus aibę liudininkų iš gatvės“, – atviravo šaltinis.
Visgi teismas laikėsi pozicijos, jog šių liudininkų duoti parodymai yra patikimi – esą daugelis liudininkų tarpusavyje nebuvo gerai pažįstami, davė parodymus apie skirtingas gyvenamąsias vietas, tačiau jų parodymai atitinka ir papildo vieni kitus.
Bylą išnagrinėjęs teisėjas Gražvydas Poškus nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip neteisingus. Neva jeigu nukentėjusieji pirko maistą, cigaretes ir alkoholį, tai matyt G. Darkintis visgi nebuvo pasisavinęs visų (ar didžiosios dalies) pinigų. Be to, kadangi vėliau nukentėjusieji patys sugebėjo pakeisti darbą be G. Darkinčio žinios, vadinasi, jų valia nebuvo suvaržyta. Teismui įspūdžio nepadarė ir anksčiau minėti grasinimai.
Be to, teisėjo nuomone, kadangi vienas iš vaikinų anksčiau buvo apgautas G. Darkinčio, dėl to jis turi aiškų interesą duoti neteisingus parodymus, norėdamas atkeršyti.
Taigi, Šiaulių apygardos teismas laikėsi pozicijos, jog iš tiesų G. Darkintis jaunuolių neverbavo, o tik pasiūlė išvykti į Angliją. Esą nors vaikinai ir buvo perkelti mikriuku, šiuo atveju nėra įrodymų, jog G. Darkintis siekė juos išnaudoti.
Visi nukentėjusieji pateikė civilinius ieškinius turtinei ir neturtinei žalai atlyginti – didžiausias ieškinys turtinei žalai atlyginti siekė 4410 eurų, o neturtinės žalos ieškinių sumos siekė iki 30 000 eurų.
G. Darkintis buvo nuteistas pagal BK 182 str. 1 dalį, dėl sukčiavimo pasisavinant vienkartines išmokas ir atlyginimus. Buvo užfiksuoti trys tokie epizodai ir paskirta galutinė subendrinta 100 MGL dydžio (3766 eurų) bauda.
Taip pat teismas iš dalies tenkino pateiktus civilinius ieškinius. Taigi, pirmosios instancijos teismas G. Darkintį įpareigojo atlyginti 4911,95, 4982,28 ir 2857,18 eurų sumas. Ši nutartis netrukus buvo apskųsta ir nagrinėta Lietuvos Apeliacinio Teismo.
Savo tapatybės nenorėję atskleisti šaltiniai atviravo, jog toks teismo sprendimas juos tikrai nustebino.
„Šitas žmogus (G. Darkintis, tv3.lt pastaba) per gyvenimą eina sukčiaudamas. Jis nėra labai protingas žmogus, kad apgaulės būdu padarytus labai didelius pinigus, bet jis sukčiauja kur tik gali. Ir teismas akivazdžiai matė, kad jis sukčiavo. Jis lygiai tokiu pat būdu apgaudinėjo vaikų namų auklėtinius, besiruošiančius išeiti iš vaikų namų ir paimdavo jų įsikūrimo išmoką. Jis pinigus išviliodavo ir teismui viskas buvo aišku – pinigai paimti. O vėliau tuos pačius vaikus G. Darkintis pradėjo kviesti atvykti į Angliją ir panašiai išnaudojo.
Vagis vagia, yra užtinkamas sekančioje vagystės vietoje, o teismui sekanti vagystė nebuvo pakankamai įtikinama. Tam paaiškinimo neturiu, kodėl teismas taip nusprendė“, – kalbėjo anonimas.
Apeliacinis teismas paskyrė griežtesnę bausmę
G. Darkinčiui pirmoje instancijoje palankiai pasibaigusi byla netrukus pasiekė Lietuvos Apeliacinį Teismą – skundus pateikė Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Egidijaus Kerys ir nukentėjusius jaunuolius teisme atstovavęs advokatas.
Prokuroras šioje byloje prašė šiaulietį pripažinti kaltu dėl prekybos žmonėmis (pagal BK 147 str. 1 d.) ir paskirti gana griežtą 7 metų laisvės atėmimo bausmę.
Prokuroras taip pat prašė dėl sukčiavimo skirti kur kas griežtesnes bausmes – laisvės atėmimo bausmes nuo 1 metų iki 1 metų ir 2 mėnesių. Paskirtas bausmes subendrinant apėmimo būdu, galiausiai G. Darkinčiui būtų paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė.
Apeliaciniame skunde dėstoma, jog teismas be reikalo patikėjo kaltinamojo gynėjo prašymu kviestų liudytojų parodymais, o tuo tarpu aukų duotus parodymus vertino kaip neteisingus ir nenuoseklius. Be to, apeliaciniame skunde rašoma, jog teismas nepagrįstai nenustatė verbavimo ir apgaulės panaudojimo, todėl darė nepagrįstą išvadą, jog G. Darkintis nesiekė nukentėjusių išnaudoti.
Skunde vardijama, jog G. Darkinčio duoti parodymai yra nenuoseklūs. Pavyzdžiui, 2019 m. lapkričio 29 d. vykusioje apklausoje G. Darkintis nurodė, kad „jie savo noru darbinosi, kur norėjo“, tačiau byloje nustatyta, kad darbus jiems surado ir įsidarbinti padėjo G. Darkintis.
Juolab, šiaulietis 2020 m. liepos 21 d. apklausos metu nuteistasis parodė, kad vaikinams „padėjo įsidarbinti automobilių plovyklose, nes jie nežinojo anglų kalbos, taip pat nebūtų žinoję, nuo ko reikia pradėti darbinantis“.
Prekybos žmonėmis ir vėl neįžiūrėjo
Apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Lietuvos Apeliacinis Teismas pateiktus skundus tenkino iš dalies – nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė pernelyg švelnias bausmes už sukčiavimą, mat nepagrįstai nustatė lengvinančias aplinkybes. Tad dėl šio straipsnio, Apeliacinis teismas paskyrė griežtesnę bausmę, nes teismo nuomone, nėra pagrindo išvadai, jog šiaulietis nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų nusikalstamų veikų.
Tačiau apeliacinis teismas taip pat neįžvelgė prekybos žmonėmis. Teisme buvo būtina įrodyti verbavimo faktą – nors teismas pripažino, jog vykimo į Angliją iniciatyva kilo beveik visais atvejais kilo iš G. Darkinčio, tačiau teismas pasigedo „aktyvaus skatinimo“ ar „įtikinėjimo atvykti“, mat aukoms susirašinėjant programėlėje „Messenger“, tarp susirašinėjimų buvo pastebėti kelių savaičių laiko tarpai. Taigi, teismas šią aplinkybę interpretavo, kaip galimybę jaunuoliai apsispręsti, ar jis tikrai nori vykti į Angliją.
O teismo argumentai formuoja keistą precedentą – negi verbavimas neįmanomas, jeigu susirašinėjama ilgą laiką?
Vienas iš kalbintų šaltinių pasakojo, jog iš tiesų prekybos žmonėmis bylose nusikaltėliai retai imasi pačių žiauriausių, labiausiai laisvę apribojančių sprendimų. Tad per daug nestebina tai, jog pokalbiai truko ištisas savaites.
„Dažniausiai laisvė nebūna suvaržyta pilnai – na dažniausiai nebūna taip, kad rankas suriša, į namus uždaro ar panašiai. Dažniausiai nusikatėliai aukas paveikia psichologiškai, sužavi, prižada pinigus, jų po to nebemoka, naudojasi jų menka gyvenimo patirtimi.
Nesvarbu, kad teoriškai žmogus turi internetą ir telefoną, gali nueiti pasiskųsti į policiją ar ambasadą. Problema yra baimėje, suvokime, galvojime, kad viskas taip ir turi būti. Arba įsitikinime, kad va, aš uždirbau per metus 7000 eurų, tai jis man galiausiai juos atiduos. O aš išeisiu, ir tų pinigų nebeatgausiu. Toks atvejis, kad atimtų telefoną ar asmens dokumentus, taip rečiau būna“, – kalbėjo šaltinis.
Be to, remdamasis susirašinėjimų turiniu, teismas konstatavo, jog apgaulė nebuvo panaudota kaip poveikio priemonė, nes susirašinėjimuose nebuvo aptikti tokie teiginiai kaip „padėsiu atsistoti ant kojų“ ar „rūpinsiuosi kaip savo sūnumi“, nors tai juk nereiškia, jog tokie teiginiai nebuvo išsakyti apskritai. Neva pati auka taip įsivaizdavo darbą, o iš tiesų G. Darkintis tik pasiūlė darbą ir nieko daugiau.
Galiausiai teismas konstatavo, jog sprendimą išvykti jaunuolis priėmė savarankiškai, sava valia.
Teismas taip pat nemanė, jog G. Darkintis paimdavo didžiąją dalį pinigų, vėl pasiremdamas susirašinėjimo medžiaga. „Messenger“ žinutėse vieną iš aukų rašė, jog nuomai teks 65 svarai, cigaretėms 60, maistui 10 svarų. Tad neva G. Darkintis iš aukų atsiimdavo tik realiai jų reikmėms išleistus pinigus, nors šios žinutės tikrai negarantuoja, kad G. Darkintis laikėsi savo žodžio.
Kaip minėjome ankstesnėje publikacijoje, viena iš aukų ne kartą rašė savo broliui, šaukėsi pagalbos. Visgi apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, jog vėlesnėse žinutėse jau nebesiskundė savo gyvenimo padėtimi – štai 2016 m. sausio 6 d. vienas iš vaikinų rašė, jog dirba kitame darbe ir uždirba apie 600 svarų.
Tų pačių metų sausio 10 ir 17 d. žinutėse vaikinas skundėsi gyvenimo sąlygomis, tačiau teismo nuomone, tai nebuvo susiję su G. Darkinčiu, kadangi jis nebuvo kaltinamas dėl prastų sąlygų šiuose įrašuose.
LAT nuosprendyje pabrėžė, jog galima spręsti apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą – jie buvo menko išsilavinimo, anksčiau gyveno vaikų namuose, jauno amžiaus, neturėjo artimųjų, tačiau teismo vertinimu, G. Darkintis nepasinaudojo būtent šiuo pažeidžiamu. Nors yra puikiai žinoma, jog G. Darkintis tikslingai verbavo vaikų globos namų auklėtinius.
Įdomu ir tai, jog teismas pilnai patikėjo šių susirašymų turiniu G.Darkinčio naudai, nors tuo pačiu metu pažymėjo, jog G. Darkinčio duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme skyrėsi iš esmės – pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, jog prieš išvykdami į Angliją, nukentėjusieji žinojo, kad dirbs vištų fabrike, nors to nepatvirtino jokia bylos medžiaga.
Galiausiai paskirtas bausmes subendrinant dalinio sudėjimo būdo, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, buvo paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir septyniems mėnesiams.
Išteisintas trečią kartą
Galutinėje instancijoje skundo nagrinėjimo eiga klostėsi panašiai kaip ir apeliacinėje. Lietuvos Aukščiausiajam teismui skundą ir vėl pateikė nukentėjusius vaikinus teisme atstovavęs advokatas, tačiau šį kartą nuosprendžiu buvo nepatenkintas ir G. Darkintis. Jis prašė panaikinti apeliacinio teismo nutartį ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nutartį be pakeitimų.
Savo skunde G. Darkintis dėstė, jog apeliacinė instancija be pagrindo panaikino lengvinančias aplinkybes. G. Darkintis kasaciniame skunde bandė teisintis, jog savo kaltę pripažino beveik viso baudžiamojo proceso metu – kaltės nepripažino tik ikiteisminio tyrimo pradžioje.
Be to, G. Darkintis argumentavo, jog nėra jokios priežasties skirti griežčiausios formos bausmę – įkalinimą. Šiaulietis dėstė, jog šiuo metu jo gyvenimo būdas apibūdintinas tik pozityviai – jis gyvena susituokęs, išlaiko du mažamečius vaikus iš ankstesnės santuokos, dirba. Kaltinamasis taip pat pabrėžė, jog praėjo jau devyneri metai nuo padarytų nusikalstamų veikų ir pats save vertė auka – neva paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jam būtų padaryta milžiniška žala.
Na, o aukas teisme atstovavęs advokatas kasaciniame skunde prašė panaikinti apeliacinio teismo nutartį ir nuteisti G. Darkintį dėl prekybos žmonėmis, taip pat tenkinti vaikinų pateiktus civilinius ieškinius.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, jog G. Darkintis siekė kryptingai išnaudoti vaikų namų globotinius, tuojau sulauksiančius pilnametystės.
Skunde taip pat pastebima, jog byloje taip pat nėra jokio paaiškinimo, kodėl G. Darkintis turėjo kviesti jaunuolius atvykti į Jungtinę Karalystę, rūpintis jų gyvenamąja vieta, įdarbinimu ir maitinimu, dėl to ne kartą vykti į kitus miestus.
Taip pat pabrėžiama, jog aukos ir kaltinamasis. nebuvo tarpusavyje susiję giminystės, draugystės ar geros pažinties ryšiais. Kasaciniame taip pat dėstoma, jog nors apeliacinės instancijos teismas neįžiūrėjo jaunuolių verbavimo dėl per mažo bendravimo „intensyvumo“, baudžiamajame kodekse intensyvumas nėra nurodomas kaip faktorius, nulemiantis verbavimo faktą..
Galiausiai Lietuvos aukščiausiasis teismas iš dalies tenkino G. Darkinčio kasacinį skundą, o vaikinus atstovavusio advokato pateiktą skundą atmetė.
„Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl to, kad nukentėjusieji buvo socialiai pažeidžiami ir kad jie buvo gabenami į Jungtinę Karalystę, tačiau nenustatyta, kad jie, pasinaudojus jų pažeidžiamumu ir priklausomu, panaudojus apgaulę, buvo verbuojami ir išgabenti į Jungtinę Karalystę, nes buvo tikslas juos kokia nors forma išnaudoti“, – teigiama nuosprendyje.
Maža to, G. Darkinčiui buvo šiek tiek sumažinta – nors ir palikta subendrinta vienerių metų ir septynerių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymas buvo atidėtas minimaliam vienerių metų terminui. Tiesa, šiaulietis buvo įpareigotas atlyginti nukentėjusiems turtinę ir neturtinę žalą – įvardyta suma buvo palikta tokia pati, kokios aukos prašė pirmosios instancijos teisme. Tokia ir buvo šios bylos pabaiga.
„Antra, kasacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų padarymo laiką, t. y. į tai, kad jos padarytos prieš dešimt metų (2013–2014 m.), į tai, kad nuteistasis atlygino dalį žalos nukentėjusiesiems, taip pat siekdamas užtikrinti nukentėjusiųjų teisę į kuo greitesnį jiems padarytos visos žalos atlyginimą, nagrinėjamoje byloje taiso apeliacinės instancijos teismo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir nutaria pritaikyti BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas, G. Darkinčiui atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą minimaliam vienerių metų terminui“, – motyvavo teisėjų kolegija.