Apie šios profesijos subtilybes plačiau papasakojo Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovas Donatas Žakaris. Vaikų teisių gynėjas atskleidžia, ką sulaukus pranešimo jiems tenka išvysti nuvykus į šeimų, kuriuose galimai yra pažeidžiamos vaikų teisės, namus. Ir kokia pagalba šiandien yra prieinama šeimoms, pripažįstančioms savo sunkumus ir pasiryžusioms keistis dėl savo vaikų.
„Vaiko teisių gynėjo darbas yra sudėtingas ir įtemptas psichologiškai. Tas pats vaiko paėmimo iš šeimos momentas, tos emocijos, susiklosčiusi situacija. Visi esame žmonės, visi tai išgyvename. Kolegos yra laimingi, kai suspėja laiku padėti vaikui, tačiau jie patys nėra apsaugoti nuo užgauliojimų ir grasinimų“, – pasakoja D. Žakaris.
Dėl kokių priežasčių dažniausia tenka vykti į šeimas? – pasiteiravome D. Žakario.
Pradėkime nuo to, kad pranešimai yra klasifikuojami į tam tikrus tipus. Yra labai skubūs pranešimai, kurių sulaukiame per išmaniąją programėlę, tiesiai iš policijos pareigūnų. Kai jie yra vietoje pagal iškvietimą ir mato, kad yra nepilnamečių vaikų, kuriems skubiai reikalinga vaiko teisių gynėjų pagalba. Į tokio tipo pranešimus turime sureaguoti ir atvykti per valandą.
Kitas pranešimo tipas, kai yra galimas smurtas artimoje aplinkoje arba yra bet kokį smurtą patyręs nepilnametis vaikas, gyvenantis nesaugioje aplinkoje. Į tokius pranešimus turime sureaguoti per šešias valandas. Į dar kitus pranešimus, pavyzdžiui, dėl nepriežiūros, turime sureaguoti per 3 darbo dienas.
Ir tokie pranešimai, kaip KET pažeidimai, elektroninės cigaretės, pabėgimas iš globos įstaigos ar iš namų, jie klasifikuojami ne prie skubiausių pranešimų ir gali būti nagrinėjami ilgesnį laiką, iki 5 darbo dienų. Tad tai, ką išvystame nuvykę, labai priklauso nuo to, į kokį iš mano minėtų pranešimo tipų tenka reaguoti.
Kai vykstama per valandą, tai iš tarnybos darbuotojų pusės yra vieni saugiausių pranešimų, nes vietoje visada jau laukia policijos pareigūnai, kurie užtikrins viešąją tvarką. Pavojus vaiko teisių gynėjui būna minimaliausias. Kitais atvejais kartais atsiduri tokiose situacijose, kai nežinai, kas laukia, ką rasi atvykęs. Būna situacijų, kai telefono išsitraukti negali, kad išsikviestum policijos pareigūnus.
Mūsų apskrityje dažniausia sulaukiama pranešimų dėl tarpusavio suaugusiųjų smurto, girtavimo, nepriežiūros ir smurto prieš vaikus. Toks suaugusiųjų elgesys natūraliai veda prie vaiko apleistumo, psichologinio ar fizinio smurto.
Ką tenka išvysti tokių šeimų namuose ir ar jaučiasi skirtumas tarp miesto ir kaimiškų vietovių?
Sakyčiau, kad toks pat vaizdas gali pasitikti ir ten, ir ten. Tačiau kaimiškose vietovėse dažnai būna skurdesnė šeimos buitis, dažniau susiduriama su vaiko apleistumu, nepriežiūra. Yra tekę matyti tokias sąlygas, kai vaikams nėra net kur atsigulti. Čiužiniai šlapimu permirkę. Žiūri, kad į batą tarakonas neįlįstų. Įvairių situacijų pasitaiko.
Be abejo, pavyzdžiui, gyvenant kaime gali praeiti ženkliai ilgesnis laiko tarpas, kol tu pateksi į tarnybų akiratį. Priklausys nuo to, kokie žmonės aplink jus gyvens. Tad regionuose pranešimų sulaukiame mažiau. Mieste yra kitokia tolerancija. Čia pagrindas yra daugiabučiai, kur kaimynai atsakingiau reaguoja įtarę netinkamą elgesį su vaiku, nenutyli, dažniau praneša mums. Yra pavyzdžių, kai rajone gyveno šeima, kur nuolat buvo girtaujama, tačiau niekam neužkliuvo keletą metų. O atsikrausčius į Šiaulius jau antrą dieną mums teko paimti vaikus iš nesaugios aplinkos. Abiem tėvams buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis.
Jau 20 metų dirbate šioje srityje, kokius esminius pokyčius įvardytumėte?
Anksčiau kildavo kitokios problemos. Pavyzdžiui, kaip 2004-2007 m. pasireikšdavo nepriežiūra? Neturėjimu tinkamų sezoninių drabužių, maisto trūkumu. Dabar su tuo minimaliai susiduriama, viskas kitaip. Svarbu, kad keitėsi pagalbos formos, atsirado daugiau ir kokybiškų, prieinamų paslaugų. Tad tereikia suprasti savo sunkumus ir priimti pagalbą.
Turime ypatingai daug skyrybų atvejų turime. Suaugusieji skirdamiesi manipuliuoja vaikais. Dirbtinai keliamos bylos, rašomi skundai. Gaunami kasdien pranešimai apie vaiko teisių pažeidimus iš vienos ar iš kitos pusės. Vis dar neretai porai skiriantis, kyla įvairių nesutarimų dėl bendravimo su vaiku tvarkos, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, neretai į tėvų tarpusavio konfliktus įtraukiami vaikai.
Trumpai apie šeimas, kurioms jau teikiamos paslaugos. Kokius dalykus pagal sudarytą planą jiems būna sunkiausia susitvarkyti?
Sunkiausia būna pripažinti turint priklausomybių ir ryžtis jas įveikti, pavyzdžiui, išvykti į Minesotos programą. Dažniausia susiduriame su priklausomybe alkoholiui. Rečiau – azartiniams lošimams. Ką sunkiausia keisti, tai požiūrį į tam tikrus dalykus, tų pačių vaikų auklėjimą. Didžioji dalis mūsų visuomenės sutinka, kad negalima smurtauti prieš vaikus, tačiau konkrečiose situacijose vis dar negeba to smurto atpažinti, jo identifikuoti. Tad labai tikimės pokyčio ir pasiekti nulinę toleranciją smurtui.
Turime atvejį, kai teko vaiką paimti iš šeimos, nes jis laiku negrįždavo namo ar gaudavo prastesnį pažymį, o už tai buvo „auklėjamas“ elektros laidu. Tėvai klausė, o tai kaip mums su juo susitvarkyti? Tas požiūris, kai atrodo nėra kitų būdų, tik problemos sprendimas pasitelkiant jėgą. Čia tikrai nėra vaiko auklėjimas.
Kiti sako, kad ir mokykloje gaudavo, ir nuo mokytojų, ir namuose nuo tėvų, ir štai normalūs žmonės išaugome. Gana dažnai tokį argumentą tenka išgirsti, kai diržas yra neatsiejama auklėjimo priemonė. Matyt, iš savo gyvenimo patirties. Kokį tą šeimos modelį matė, tokį taiko ir savo šeimoje.
Jei reikia pagalbos, tai yra mokyklose specialistų, pozityvios tėvystės mokymai. Yra tų vietų, kur galima kreiptis ir tau bus pagelbėta. Reikia tik kažkaip perlipti per save ir keisti požiūrį bei nebijoti kreiptis pagalbos.
Kaip su metais keičiasi pats smurtas?
Pastebime, kad tam tikrose šeimose smurtas būna labiau užmaskuotas. Dangsto tėvus ir tie patys vaikai, kuriems būna prigrasinta, kad atsidurs globos namuose, jog baigsis geras gyvenimas, negaus telefono, planšetės ar kompiuterio. O kartais šeima yra priklausoma nuo smurtaujančio sutuoktinio pajamų ir turime užburtą ratą, kai antra pusė bijo kreiptis pagalbos, jog neišlįstų tie dalykai, kas šeimoje vyksta ir nebūtų prarastas finansinis pagrindas po kojomis.
Kiek praktikoje pasitaiko atvejų, kai tėvai pasitaiso ir gali susigrąžinti savo vaikus?
Per 2023 metus mūsų apskrityje sulaukėme daugiau kaip 5,2 tūkst. pranešimų dėl pažeistų vaiko teisių. Iš jų pasitvirtino apie 46 proc., kur buvo nustatytas vaiko teisių pažeidimas, kiek mažiau nei pusė. Būna situacijų, kai palieka vaikus prižiūrėti seneliams ir jie išgėrę būna, o kaimynai iškviečia pagalbą. Ne dėl tėvų tyčios įvyksta. Jie pasitikėjo tėvais, seneliais, dėde ar teta. Šeimai tokiu atveju pagalba neteikiama, nes pažeidimas nenustatomas.
Vaikų iš nesaugios aplinkos 2023 m. paimta 976. Dažniausia dėl to, kad namuose randami išgėrę tėvai, būna nustatytas smurtas šeimoje prieš vaiką ar tarpusavyje. Iš to 976 skaičiaus beveik 90 proc. atvejų paimti vaikai buvo po 17 val., vakare arba naktį. Budėtojų darbo metu. Dažniausia veiksmas įvyksta būtent po 17 val. Dirbame visą parą, yra ekipažai kiekvienoje apskrityje, kad būtų pasirūpinta, jog vaikai patektų į saugią aplinką.
Iš tų 976 atvejų į šeimas atgal negrįžo 180 vaikų. Mes kreipėmės į teismą, kad gautume leidimą paimti vaiką iš šeimos bei būtų nustatyta laikinoji globa. Tada yra sudaromas planas, šeima turi 6 mėnesius koreguoti savo elgesį, taisytis, pašalinti priežastis, dėl kurių vaikas iš šeimos buvo perkeltas į saugią aplinką. Po pusmečio mes kreipiamės į teismą, kad dar pusmečiui būtų laikinai apribota tėvų valdžia. Jei problemos išlieka, tėvai nededa pastangų keisti savo elgesį, krizės atsikartoja, tai kreipiamės į teismą dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo. Laikinoji globa gali tęstis ne ilgiau kaip vienerius metus. Svarbiausia yra kuo saugesnė ir stabilesnė aplinka vaikui, kuri padėtų nurimti, įveikti patirtus emocinius sunkumus. Reikia sudaryti sąlygas gyventi saugų visavertį vaiko gyvenimą.
Nuo kokio amžiaus yra atsižvelgiama į vaiko išsakomus norus?
Vaikams tėvas ar mama visada liks tėvu ir mama. Kitą sykį iš šono pažiūrėjus būna nesuprantama. Atrodo, vaikas paimtas iš šeimos, kurioje prieš jį buvo smurtaujama, tačiau jis vis tiek nori grįžti namo. Ir tai savaime suprantama. Vaikui tėvai visada lieka tėvais, be to, vaikai linkę pateisinti savo tėvų elgesį, slėpti netinkamą elgesį. Ir vaikų lojalumas tėvams yra visiškai normalus dalykas, turime tai suprasti.
Nėra įstatyme įtvirtinto konkretaus amžiaus. Kriterijus yra toks, tą nuomonę, kad vaikas gebėtų aiškiai išsakyti bei pagrįsti ją. Priklauso nuo brandos, nuo to, ar neturi raidos, kitų specifinių sutrikimų. Vienas 6-7 metų gali vienokią informaciją pateikti. Kitas tokio paties amžiaus – ženkliai mažesnę informaciją.
Ar pasitaiko atvejų, kai daugiavaikėse šeimose mažiesiems suaugusiuosius atstoja vyresni broliai ar seserys?
Turime pavyzdžių, kai vyriausias vaikas rūpinasi kitais. Šiaulių rajone iš nesaugios aplinkos buvo paimti 8 vaikai. Ten vyresnis iš jų ir augino jaunesnius brolius, seseris. Susiduriame su atvejais, kai 12-14 metų vaikas tampa suaugusiuoju ir sprendžia klausimus, kuriuos turėtų spręsti jo tėvai.
Ar dažnai susiduriama su atvejais, kai vaikas nenori palikti šeimos?
Buvo keli atvejai, kai vaikai nenorėjo palikti namų. Tačiau užtekdavo pašnekinti vaiką, paaiškinti situaciją ir dažnai be didelių emocijų jis sutikdavo važiuoti kartu su vaiko teisių gynėju į saugią aplinką, kur bus atliepti visi jo poreikiai. Visada skiriame ypatingą dėmesį pokalbiui su vaiku, išklausome jo nuomonę, esame tam pasirengę.
Ką reiškia saugios aplinkos užtikrinimas vaikui?
Nebe tie laikai, kurie būdavo prieš 15 metų, kai neturėjome galimybės apgyvendinti vaiko su emociniais ryšiais siejamu asmeniu. Vaikai tuomet buvo vežami į globos namus. Dabar maksimaliai stengiamasi užtikrinti artimą vaikui aplinką. Jie atsiduria pas močiutę, senelį, dėdę, tetą, krikšto tėvus. Kartais pas klasės draugų tėvus, jei ryšys su jais būna emociškai stiprus.
Taip pat gali giminaitis atvykti ir pasirūpinti vaiku, jo gyvenamoje vietoje. Stengiamasi naktį vaiko nežadinti, o esant galimybei pasirūpinti juo vietoje. Būna atvejų, kai budėtojai vaiką veža ir į kitą apskritį, kur gyvena juo pasirūpinti galinčios giminės.
Kada nekyla abejonių, kad būtina skubiai paimti vaiką iš šeimos?
Vaiko paėmimas iš šeimos yra paskutinė priemonė, kuri taikoma kilus realiai grėsmei vaiko saugumui, sveikatai ar net gyvybei. Kol vyksta tyrimas dėl situacijos šeimoje, gali būti paskirta laikinoji vaiko priežiūra, t.y. ne paimant vaiką iš šeimos, o priskiriant jo priežiūrą močiutei, tetai, kaimynei. Tada skiriame mobiliąją komandą.
Dirbama 30 dienų, inicijuojama atvejo vadyba, sudaromas planas. Tas vaikas mėnesį gali būti pas artimuosius. Tokia priežiūra gali būti pratęsta dar 30 dienų. Šeimai suteikiama 60 kalendorinių dienų įgyvendinti pokyčius. Tik išnaudojus visas tas galimybes, kreipiamės į teismą, kad galėtume paimti vaiką iš atstovo pagal įstatymą.
Aišku, pasitaiko pavienių atvejų, kai yra labai aiški situacija, kur nustatomas smurtas prieš vaiką, didelė nepriežiūra, šeima nesutinka priimti mobiliosios komandos pagalbos, nesutinka, kad būtų taikoma laikinoji priežiūra. Tada iškart kreipiamės į teismą, bet čia pavieniai atvejai.
Kiek saugu yra dirbti vaiko teisių apsaugos specialistu, kai tenka vykti į šeimas?
Vaiko teisių gynėjo, iš to, ką mes savo srityje atliekame, yra pats sudėtingiausias ir labiausiai psichologiškai įtemptas darbas. Tas pats vaiko paėmimas iš šeimos – emocijos, pati situacija. Visi yra žmonės, išgyvena tą patį.
Priimant sprendimus, turi nuolat galvoti – buvo ar nebuvo peržengta riba? Ar jau visas galimybes padėti šeimai išnaudojome, gal dar kokia pagalba gali būti tinkamesnė, efektyvesnė konkrečiu atveju. Reikėjo paimti vaiką ar palikti toje aplinkoje? Galvoje sukasi tos mintys, jų lengvai nenuvysi į šoną. Apie sprendimus irgi galvoji, tų abejonių visada būna. Kitur būna aiški situacija, o kitur viskas balansuoja ties riba.
Mūsų specialistai kasdien patiria ir džiugių emocijų, kai padeda vaikui, šeimai, sulaukia padėkos, bet būna ir sunkių momentų. Juk dirbame su sudėtingais atvejais, kartais susiduriame su saugumo iššūkiais. Sulaukiame užgaulių žodžių, grasinimų. Gerai, kai įvykio vietoje būna policija, bet kitais atvejais, negali žinoti, ką rasi nuvykęs į šeimą.
Lankiausi bendrabutyjBuvau nuvykęs į bendrabutį, kur gautas pranešimas apie girtavimą ir 7 mėnesių kūdikį namuose. Nieko neradau aplinkui. Paėmiau kūdikį, akivaizdžiai neprižiūrėtas, o tada grįžta girta 7-8 asmenų kompanija. Ir kitą sykį galvoji – ar išeisi? Ne visada gali suspėti telefoną išsitraukti ir išsikviesti policijos pareigūnus.
Kokiais būdais įprastai sulaukiama informacijos apie galimą vaiko interesų neužtikrinimą šeimoje?
Mūsų pareiga yra reaguoti į bet kokį pranešimą. Didžioji dalis – gaunami pranešimai iš policijos pareigūnų, ugdymo įstaigų, medikų ir visuomenės. Yra vaikų teisių linija, psichologinės pagalbos linijos, iš kurių taip pat sulaukiame pranešimų.
Yra atsiradusi galimybė pranešti anonimiškai, todėl žmonės elgiasi drąsiau, tų pranešimų daugėja. Lyginant pranešimų skaičius prieš tris metus ir dabar, tai jų per metus išaugo arti tūkstančio.
Visuomenės pakantumas mažėja. Taip pat pastebime, kad atviresnės tampa ugdymo įstaigos. Paskutiniu metu situacija keičiasi, nebesistengiama nuslėpti, dangstyti, o yra informuojama apie vaiko teisių pažeidimus. Auga visuomenės nepakantumas pažeidžiamoms vaiko teisėms.
Neįtikėtinos likimo nuskriaustų vaikų istorijos – draminiame seriale „Šiukšlyno žmonės“, tik per „Go3“ televiziją. Garsiausio Edmundo Malūko romano motyvais kurtame seriale išvysite žinomus Lietuvos kino aktorius – Mantą Jankavičių, Marių Jampolskį, Indrę Patkauskaitę, Marių Repšį, Eglę Jackaitę ir kitus.
