Protestuotojų užsispyrimas meta iššūkį sveikam protui, o siekiant pateisinti savo poziciją prigalvojama naujų argumentų, kurie iš tiesų protestą tik dar labiau kompromituoja.
Kovą dėl „Lietuvos“ kino teatro pralaimi abi pusės, pralaimi ir visuomenė. Jeigu nebūtų buvę dirbtinių kliūčių, naują nekomercinio kino teatrą su dviem salėm turbūt jau būtumėm turėję šiemet ar bent jau tikrai kitais metais. Naujajame kino teatre planuota rengti ,,Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ kino programą. Dabar šių planų turbūt teks atsisakyti. Judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ aktyvistai sutrukdė įgyvendinti gerą sumanymą.
Tačiau čia iš karto turiu pabrėžti, kad verslininkų ieškinį šiems žmonėms laikau ydingu iš principo ir tikiuosi, kad jie bus išteisinti. Be kita ko, nors teisminius ginčus jie pradėjo pirmieji, akivaizdu, kad jie gina ne savo asmeninį interesą, o visuomeninį – taip, kaip jį patys supranta. Vis dėlto tai, kad bandymas per teismą su jais susidoroti yra nepriimtinas, dar nereiškia, kad jų veiksmai protingi ir visuomenei naudingi.
Pradinėje stadijoje protestas buvo racionalus. Vietoj kino teatro „Lietuva“ turėjo atsirasti tiktai būstai, tad toje vietoje kino teatro apskritai nebūtų likę. Galima sakyti, kad protestai davė gerų vaisių – susitarta, kad „geras kinas bus“. Iš tikrųjų tai netgi dviguba pergalė – suplanuotos ne tik kokybiškai geresnės (nes naujos) kino salės, bet ir geresnis pastatas. Vietoj sovietmečio griozdo turi išaugti dailus neaukštas pastatas, savo senesnio stiliaus architektūra harmoningai derantis prie aplinkinių namų.
Tačiau daliai protestuotojų tai buvo visai nepriimtina, ir judėjimas Už Lietuvą be kabučių faktiškai virto judėjimu prieš „Lietuvą“ su kabutėmis, tai yra prieš naują gerą kino teatrą. Protestuotojai skelbia: „mes esame suinteresuoti išsaugoti Pasaulio paveldo teritoriją nuo radikalių pasikeitimų ir turėti nekomercinį kino teatrą“. Kurioziškas teiginys, nes paveldo teritorija globojama ne tam, kad būtų saugomi joje esantys sovietmečiu pastatyti svetimkūniai. Todėl teiginys, kad „detaliojo plano įgyvendinimas padarys didelę žalą senamiesčiui“, yra absurdiškas.
Protestuotojai užmiršo, kad nekomerciniam kinui praktiškai buvo skirta tik mažoji „Lietuvos“ kino teatro salė. Didžiojoje nekomercinis kinas buvo rodomas tik per festivalius, kurių svarbiausias – „Kino pavasaris“ – sėkmingai persikėlė į komercinį kino teatrą. Režisierius Arūnas Matelis pabrėžė, kad nuolatinės nekomercinio kino salės pasaulyje būna mažos – tūkstančio vietų tam nereikia.
Protestuotojų užsispyrimas meta iššūkį sveikam protui, o siekiant pateisinti savo poziciją prigalvojama naujų argumentų, kurie iš tiesų protestą tik dar labiau kompromituoja. Pvz., piktinamasi, kad neliks prie dabartinės „Lietuvos esančios „aikštės“, kuri galėtų būti naudinga viešoji erdvė. Dvidešimties metrų pločio šaligatvis prie gatvės, kuria ūžia nuolatinis automobilių eismas – tinkama viešoji erdvė? Pasigailėkit vilniečių.
Atrodo, kad dauguma kinematografininkų pasisako už naująjį projektą. Ir apskritai pasikalbėjus su žmonėmis taip pat galima rasti nemažai pritarimo naujam kinui, bet protestuotojai yra užvaldę viešosios raiškos erdvę – jų kategoriškas įsitikinimas savo teisumu nepalieka vietos abejonėms ar diskusijai. Jie agresyviai siekia sudaryti įspūdį, kad jų pozicijai gali nepritarti tik grobuoniškas verslas ir jo tarnai (korumpuota valdžia) arba kultūrai abejingos masės. Turintys kitokią nuomonę apšaukiami papirktais verslo statytiniais – užtenka prisiminti, kaip buvo užsipultas minėtasis Arūnas Matelis.
Kodėl tokia aiškiai neracionali pozicija įgijo gana stiprią jėgą? Priežasčių, matyt, reikia ieškoti ne konkrečiai šiame atvejyje – tai turbūt susiję su tuo kairuolišku mentalitetu, kuris yra užvaldęs ir dalį Vakarų intelektualų. Aklo užsispyrimo patosas – nė už ką nenusileisti stambiajam verslui, jį demonizuojant iki bolševikinių aukštumų. Kita būdinga mentaliteto savybė – totaliai neigti viską, kas nauja. Tiesiog viskas, kas Vilniuje pastatyta pastaraisiais metais, vadinama katastrofa ir „griovimu“. Jų požiūriu, keleto kilometrų juosta aplink senamiesčio ribas apskritai nieko naujo negalima statyti – o tai, kad paties senamiesčio zonoje ir aplinkui sovietmečiu pristatyta gausybė bjaurių pastatų, jiems jokia problema, priešingai – tuos pastatus jau pradedama skelbti vertybe.
Rėkiama, kad Vilniaus senamiestis jau „sugriautas“, nes pro tamsius akinius nematoma, kad daug senamiesčio pastatų, kurie ištisus dešimtmečius tebuvo griuvėsiai, dabar kokybiškai restauruoti. Kas vaikšto, tas pastebėjo, bet ar kas nors yra kur nors skaitęs apie pastatytą (atstatytą) naują kvartaliuką Dysnos, Ašmenos ir Mėsinių gatvių trikampyje? Apie tai žiniasklaidoje niekas nekalba ir nerašo, todėl kad tai yra padaryta gerai. Vilniaus nepažįstantis žmogus nė neįtartų, kad tai pastatyta dabar – manytų, kad tai tik restauruota sena statyba. Beje, ir dėl prarastos laisvos erdvės nėra nuostolio, nes šalia – daug didesnė Geto (Rūdninkų) aikštė. Visa tai irgi puikiai dera prie senamiesčio aplinkos, tik ta aplinka ne visai dera, nes šalia to trikampio irgi yra įspraustas nelabai tinkantis sovietmečio pastatas.
Apskritai daugelyje sričių tuo, kas Lietuvoje yra gero, džiaugtis vengiama, o tikros ir tariamos negerovės isteriškai išpučiamos. Todėl ir naujo kino teatro nereikia. Užsispyrėliai ragina ne griauti, o kurti. Bet kurti jie nelabai ką nori – jiems tereikia stagnacijos: svarbu, kad visa architektūra liktų tik tokia, kokia buvo sovietmečiu.
