Naujienų portalui tv3.lt pilotė atskleidė šio darbo užkulisius, kokie yra šio darbo pliusai bei minusai ir papasakojo savo įdomiausias istorijas, nutikusias lėktuve.
Paklausta apie tai, kaip nusprendė imtis šios profesijos, Marija atsako, kad ji nėra iš tų aviatorių, kurie vaikystėje matydami dangų skrodžiančius lėktuvus mintyse sakydavo: „Noriu būti ten, danguje...“.
„Pirmą sykį rimtai susidomėjau šia profesija būdama maždaug 15 metų, kai tuometinis mano sesers vyras, dirbęs pilotu Lietuvos Karinėse oro pajėgose, papasakojo apie savo profesiją. Jis mane ir supažindino su aviacijos pasauliu, suteikė tiek teorinių, tiek praktinių žinių apie šį sektorių.
Kartu dalyvaudavome įvairiose aviacijos šventėse, per pirmą kartą ir „prisiliečiau“ prie lėktuvų bei išgirdau įdomiausias juos pilotuojančių aviatorių istorijas.
Lūžio taškas įvyko tuomet, kada kartu kilome sraigtasparniu Mi-8 skrydžiui virš Baltijos jūros. Emocija, lydėjusi šio skrydžio metu, buvo nuostabi, tad tariau sau: „Viskas, daugiau jokių dvejonių, aš noriu būti pilote!“
Vis dėlto, romantinė skrydžio pusė, kad ir kokia būtų žavi, nebuvo lemiamas faktorius šios profesijos pasirinkimui: mokykloje man visuomet sekėsi tikslieji mokslai, tad nusprendžiau save realizuoti būtent techninėje specialybėje“, – apie tai, kaip nusprendė tapti pilote pasakoja mergina.
Pirmą skrydį prisimena su šypsena
Marija sako, kad pilotams daugiausiai prisiminimų kelia šie skrydžiai: pirmasis mokomasis skrydis su instruktoriumi, vos pradėjus pilotavimo mokymus, pirmasis solo skrydis, kuomet lieki lėktuve visiškai vienas, bei pirmasis skrydis antrojo piloto pozicijoje jau skrendant su keleiviais.
„Iš jų visų didžiausią įspūdį man paliko pirmasis solo skrydis „Tecnam“ lėktuvėliu, kuomet po keleto kilimų ir nusileidimų iš lėktuvo išleidau ligi šiol visuomet mane „globojusį“ instruktorių.
Matydama jį nueinantį tolyn ir mojantį ranka pajutau, jog širdis ima sparčiau plakti. Tą akimirką supratau – dabar jau aš ir tik aš, esu atsakinga už savo bei lėktuvo saugumą, turiu susikaupti ir tobulai atlikti viską, ko instruktorius mane išmokė.
Pajutau, kaip pojūčiai tapo aštresni, koncentracija padidėjo, ėmiau atkreipti dėmesį į kiekvieną variklio apsisukimų pokytį. Tačiau vos pakilus, nerimą ėmė keisti malonumas ir džiaugsmas, jog viskas vyksta sklandžiai ir aš pagaliau esu šio lėktuvo vadė.
Atlikus pirmąjį nusileidimą sėdėjau su didžiule šypsena veide ir mėgavausi visomis likusiomis skrydžio minutėmis“, – savo pirmąjį savarankišką skrydį su šypsena prisimena pašnekovė.
Mamai šis Marijos pasirinkimas nepatiko
Visuomenėje vis dar vyrauja stereotipai, kad vieni darbai yra skirti vyrams, o kiti moterims. Paklausta apie tai, ar nesusilaukia replikų dėl to, kad lėktuvą pilotuoja jauna mergina, Marija atsako, kad yra buvę įvairių situacijų.
„Pamenu, kai gyvenau Austrijoje, žmonės nevengdavo manęs pakalbinti tuomet, kai dėvėdavau uniformą viešose vietose. Susilaukdavau daug malonių komplimentų, pagyrimų, kartais ir nusistebėjimų. Lietuviai, sakyčiau, yra santūresni ir nėra linkę reikšti savo nuomonės garsiai.
Kartą, pamenu vieną keleivio komentarą, kuomet po įvykdytos standartinės nutraukto nusileidimo procedūros, kurios metu dėl ant pakilimo tako esančios kliūties ar kitos priežasties yra nutraukiamas lėktuvo nusileidimas, keleivis išvydęs mane pasakė, jog, galbūt, taip įvyko dėl mano amžiaus ir neva patirties trūkumo.
Kaip bebūtų, viliuosi, jog tokie stereotipiniai vertinimai nesutrukdys jaunoms merginoms siekti savo užsibrėžtų tikslų“, – tikisi Marija.
Artimieji į Marijos pasirinkimą tapti pilote reagavo įvairiai. Mergina pasakoja, kad jos mama visuomet bijojo skristi lėktuvais, todėl šis jos pasirinkimas jai atrodė labai nesaugus. Daugiausia palaikymo Marija sulaukė iš savo tėčio, kuris ir finansavo labai brangius mokslus, bei senelio, kuris nenuilsdamas jai dovanodavo įvairių lėktuvų modeliukus.
Marija paklausta, kodėl jos nuomone taip mažai yra merginų piločių, atsako, kad priežastis yra kompleksinė. „Žmonės neturi pakankamai žinių bei informacijos apie šios profesijos ypatybes bei dažnai klaidingai mano, jog šiai profesijai reikalingos savybės būdingos „tik vyrams“, pavyzdžiui, mokėjimas išlikti ramiu streso akivaizdoje.
Tiesa, šių savybių reikia, bet asmeniniai gebėjimai nepriklauso nuo lyties. Nereikėtų pamiršti ir dažnai girdimo stereotipo, jog valdyti lėktuvą reikalinga fizinė jėga, tačiau tai – mitas, šis darbas visiškai to nereikalauja dėl lėktuve įdiegtų specialių sistemų.
Manau, jog visuomenėje vis dar yra įsišakniję stereotipai, kokią profesiją turėtų rinktis vienos ar kitos lyties atstovai, kokia apskritai turėtų būti moteris, ką ji turėtų dirbti ir kaip atrodyti. Labai norėčiau, jog moterys ir vyrai vis labiau nuo jų atsiribotų ir savo pasirinkimus grįstų savo pačių, o ne visuomenės norais“, – nuomone pasidalino pilotė.
Gera sveikata – vienas svarbiausių faktorių
Vien noro tapti pilotu neužtenka. Gera sveikata yra vienas svarbiausių faktorių, norint įgyti komercinę piloto licenciją. Pirminės sveikatos patikros metu licencijuotame aviacijos medicinos centre yra nuodugniai tikrinama žmogaus rega, klausa, širdies darbas ir kraujotaka, nervų sistema, kvėpavimas, daromi kraujo ir šlapimo tyrimai. Komerciniams pilotams reikalinga 1 klasės sveikatos pažyma.
Privačiai piloto licencijai gauti užtenka ir 2 klasės sveikatos pažymėjimo. „Neseniai sužinojau, jog pilotu gali tapti ir visiškai kurčias žmogus. Tiesa, toks žmogus Europoje gali skraidyti tik sklandytuvais arba vienmotoriais lėktuvais nekontroliuojamoje oro erdvėje, kurioje nebūtina vesti radijo ryšio, o JAV kai kuriais atvejais netgi dvimotoriais lėktuvais.
Tad nemanau, jog reikėtų pernelyg baimintis einant atlikti sveikatos apžiūros, nes esant didžiuliam norui skraidyti, labai tikėtina, jog savo vietą padangėje vis tiek surasi“, – nuramina Marija.
Nuostabu turėti biurą danguje
Įdomu, kaip gi atrodo pilotės darbo diena? Turbūt ji atrodo kitaip, nei ofise dirbančio žmogaus. „Vasaros sezono metu, dažniausiai žadintuvas, keliantis darbo dienai, suskambėdavo tarp 2 ir 4 valandos ryto.
Po lengvų pusryčių ir puodelio kavos sėdu į automobilį ir važiuoju į Vilniaus oro uostą, kur yra kompanijos „Avion Express“ biuras. Jame turiu prisistatyti likus valandai iki suplanuoto skrydžio išvykimo laiko.
Tuomet su kapitonu aptariame skrydžio oro sąlygas, lėktuvo techninę būklę, oro uostų ypatumus ir įvertinus visus faktorius nusprendžiame, kiek kuro reikės mūsų kelionei.
Tuomet darome bendrą apsitarimą su skrydžio palydovais ir einame į lėktuvą. Jame vyksta pasiruošimas skrydžiui: įvairių dokumentų pildymas, orlaivio apžiūra, maršruto vedimas į lėktuvo kompiuterio sistemą t.t..
Nuvykus į paskirties oro uostą dažniausiai turime valandą „apsisukimui“: lėktuvo suruošimui, kuro papildymui, žmonių sulaipinimui ir t.t.. Vasaros sezono metu darbo diena trukdavo nuo 7 iki 13 valandų, priklausomai nuo atstumo iki paskirties oro uosto ar nenumatytų faktorių.
Dažniausiai skraidydavome „Novaturo“ siūlomomis kryptimis: į Antaliją, Gazipasą, Tivatą, Madeirą ir t.t., o žiemos sezono metu pradedame vykdyti skrydžius į Egiptą. Kompanijai sparčiai plečiantis, skrydžio krypčių kiekvienu sezonu vis daugėja.
Mano minėtas žadintuvas 2 valandą nakties keletą naktų iš eilės kartais gali tapti tikru iššūkiu ir išbalansuoti organizmo cirkadinius ritmus, todėl kai kuriems pilotams gali išsivystyti nemiga bei kiti sutrikimai“, – darbo minusus pamini Marija.
Gera žinia ta, jog įgulos darbo grafikus planuojantys darbuotojai laikosi nustatytų reikalavimų ir naktinių skrydžių kiekis yra ribojamas. Kiti iššūkiai – ilgos darbo valandos, įtampa bei nuovargis, todėl tiesiog būtina savo kasdienybėje atrasti laiko kokybiškam poilsiui, sportui bei sveikai mitybai.
„Esu labai dėkinga, jog turiu galimybę skraidyti iš savo gimtosios šalies ir kas kartą grįžti į namus, todėl randu puikų balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, o tai gali tapti problema įgulos nariams, kurie skraido iš oro uostų, kurie yra toli nuo namų, bet, žinoma, tai yra labai individualu, nes žinau įgulos narių, kurie tiesiog dega noru aplankyti kokią nors egzotišką vietovę ir iš jos skraidyti.
Na, o nuostabu yra tai, jog šioje profesijoje tu gali nuolat tobulėti ne tik darbine prasme, bet ir įgyti naujų įgūdžių kaip asmenybė. Beje, argi ne nuostabu, jog į orą keliame virš 70 tonų sveriančią transporto priemonę, įveikdami net gravitaciją? Kad turime biurą danguje ir matome pasaulį iš 12 kilometrų aukščio? O tamsiomis dienomis sau nuolat kartoju: kad ir koki niūri diena būtų, virš debesų tavęs visuomet lauks saulė“, – šypsosi pilotė.
Pasidalino įsimintiniausiu įvykiu
Dirbant tokį darbą turbūt netrūksta ir visokiausių nuotykių ar kitų įsimintinų akimirkų. Marija pasidalino savo įsimintiniausiu įvykiu: „Rytas JAV, Naujosios Meksikos valstijoje. Suplanavusi maršrutą skrydžiui iš Albukerkės į Galupo oro uostą, sėdau už Cessnos 172 „Skyhawk“ šturvalo ir pakilau į dangų. Skridau viena, be keleivių.
Po maždaug 40 minučių skrydžio išvydau, jog oro prognozės smarkiai skiriasi nuo realybės. Prognozuotą skaidrų dangų vis labiau keitė kalnų viršūnėmis besidriekiantys debesys, į kuriuos, pagal tuomet turėtas kvalifikacijas, neturėjau teisės įskristi. Vėjas, nešantis debesis buvo toks smarkus, jog netrukus atsidūriau jų viduje.
Kilti aukščiau jų nebuvo išeitis, kadangi ir taip skridau maksimaliame aukštyje, kuriame tą dieną galėjo skristi lėktuvas, o žemiau manęs – maždaug 3 kilometrų aukščio kalnai.
Tokiais atvejais pilotus gelbsti standartinė 3 laipsnių per 1 sekundę posūkio procedūra, leidžianti apsisukti 180 laipsnių per minutę ir išskristi iš debesies, tačiau mano lėktuvo instrumentai, rodantys kryptį bei sparnų padėtį tiesiog neveikė, tad nežinojau savo lėktuvo padėties lyginant su horizontu, nei pagal prietaisus, nei vizualiai, nes aplink – pilkuma.
Lėktuvą purtė labai smarki oro blaška, o į saloną pro tarpelius ėmė kristi snaigės, ir pamaniau, jog netrukus lėktuvo sparnai apledės (lėktuvas neturi apledėjimui išvengti skirtos sistemos) ir imsiu kristi link kalnų viršūnių.
Tuomet dar buvau mažai patyrusi pilotė, tad pro akis, kaip sakoma, prabėgo visas gyvenimas. Pradėjau galvoti apie blogiausia, tad ėmiau melstis, nors niekada nebuvau tikinti. Nepaisydama neveikusių prietaisų, aklai taikiau jau minėtą procedūrą, tuo pat metu planavau leidimąsi į kitą oro uostą ir išsiunčiau žinutę tarptautiniu avariniu dažniu kur esu, ir kur planuoju leistis, jei neatsitiks blogiausia.
Matyt, maldos buvo išgirstos ir po kurio laiko pavyko išnirti iš debesies. Nusileidus Crownpoint miestelio oro uoste, mano nuostabai, manęs jau laukė policija, kuriai akimirksniu buvo perduota informacija apie mano pagalbos šauksmą.
Nuotykiai čia nesibaigė – tą dieną policijos buvau nuvežta į vietinę ligoninę, kurios vadovė – vietos Navahu genties indėnė, mane parsivežė nakvynei į savo namus. Jos 4 sūnūs netgi suteikė man indėnišką vardą mūsų kalba reiškiantį „Skrendanti su vėju“.
