Kaip žinia, vis dar vyksta atkakli diskusija, kaip geriau sutvarkyti ir įprasminti Lukiškių aikštę. Svarstoma, ar čia statyti stelą, ar triumfo arką. Tačiau šiuo metu realesnis atrodo trečiasis variantas - pensininkai čia, Vilniaus širdyje, statys paminklą ministrui pirmininkui Gediminui Kirkilui. Iš gryno aukso.
G. Kirkilas pažadėjo pensininkams grąžinti tai, ką nugvelbė negailestingas jo pirmtakas R. Paksas ir kiti premjerai: 1995 - 2002 m. dirbusiems pensininkams buvo ribojamas pensijų mokėjimas. 2002 m. Konstitucinis Teismas nustatė, kad tokia praktika prieštarauja Konstitucijai. Pensininkai nieko nelaimėjo Lietuvos teisme: net ir Konstitucinio Teismo sprendimas atgal negalioja. Jų prašymus atmetė ir Strasbūras. Ir štai dabar, kai jau buvo dingusi net paskutinė viltis, naujas signalas iš ką tik sostan įkopusio valdovo: tikėkit ir laukit. Sudaryta darbo grupė jau gludina pinigų išmokėjimo ir visų skriaudų atitaisymo detales.
Įtarimų atsikratyti sunku
Tačiau viena - švaistytis politiniais pareiškimais ir pažadais, o visai kas kita - pamėginti juos įgyvendinti. Suma, kurios prireiktų kompensacijoms - daugiau nei pusė milijardo litų. Tiek pinigų pakelėse nesimėto. Žinoma, mes nekantriai laukiam vyriausybės tarnautojų - išminčių parengto projekto, kuriame bus atsakyta į opius klausimus. Kaip bus kompensuojami jau mirusių pensininkų praradimai? Kaip bus atlyginta tiems, kurie pasirinko pensiją, tačiau buvo priversti išeiti iš darbo? Kuriems pensininkams bus kompensuojama pirmiausia, o kurie bus priversti palūkėti (tikėtina, gana ilgai, o pensininkams, kaip žinia, tai ne paskutinės reikšmės klausimas)?
Sunku užmiršti 2000 m. gruodį, kai R. Pakso vyriausybės pasiūlymu Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį dirbantis pensininkas galėjo gauti ne daugiau kaip 218 litų pensijos. Ne vienas dar krutantis, dirbantis garbaus amžiaus žmogus tada griebėsi už širdies. Deja, buvo ir tokių, kuriems širdis neišlaikė. Šiuo metu dar negalim būti tikri, ar visų pensininkų širdys išlaikys nuostolių kompensaciją.
Tokį įtarumą skatina niekam tikusi mūsų valstybės patirtis. Kompensavimų ir įsipareigojimų valstybė yra pažėrusi ne vieną. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir pinigų tam išleista ne tiek mažai. Tačiau kokios tokių kompensacijų išdavos? Koks ekonominis efektas? O dar svarbiau - kiek žmonių jos padarė laimingais?
Vargas dėl kompensacijų
Teisybę atkurti svarbu, tačiau šiuo atveju vargu ar įmanoma. Kyla pavojus, kad sąmyšio, dantų griežimo ir dar vieno nusivylimo sava valstybe tarp pensininkų bus daugiau, nei tikro džiaugsmo ir padėkos. Be to, ar toks aklas pinigų grąžinimas bus socialiai teisingas (pavyzdžiui, darbingiems mirusio pensininko giminaičiams)? Valstybės pinigų maišas vienas, tad lėšas kompensacijoms teks paimti arba stabdant pensijų didinimą tiems patiems pensininkams, arba mažinant lėšas sveikatos apsaugai, švietimui (greičiausiai teks imtis ir vieno, ir antro). Ir dar: žmogus paparstai saugiau jaučiasi gaudamas kiek didesnes pastovias pajamas, nei gerokai didesnę, tačiau vienkartinę išmoką, kuri, žinia, yra linkusi išgaruoti.
Kaip paaiškinti, kad žadamos naujos kompensacijos, nors valstybė dar toli gražu nėra įvykdžiusi visų savo duotų įsipareigojimų? Tiek metų savo eilės laukia žmonės, praradę rublinius indėlius - daugelis jau keliolika metų, nors, beje, kompensuojamas tik dešimtadalis prarastos sumos (šiuo metu infliacija sutirpdžiusi ir tą dešimtadalį). O kur dar valstybės prisiimtos kompensacijos už žemę, mišką, kitą nekilnojamąjį turtą? 1996 - 2000 m. kadencijos metu itin dosnūs buvo konservatoriai. 1998 m. priimtas Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymas, kuriuo už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius įsipareigota gyventojams išmokėti 1,8 mlrd. litų kompensacijų. Negana to, 1999 m. Vyriausybė įsipareigojo gyventojams kompensuoti 3, 617 mlrd. litų rublinių indėlių. Likimo ironija - valstybę ištikus krizei, patys konservatoriai buvo priversti nutraukti ne tik bet kokių kompensacijų mokėjimą, bet ir apkarpyti daugelį kitų socialinių programų. Vargas dėl kompensacijų buvo paliktas kitoms vyriausybėms, o šios ne tiek jas mokėjo, kiek vedžiojo piliečius už nosies. Apie tai, kad šitaip apgaudinėti savus piliečius nevalia, praėjusių metų rugpjūtį turėjo priminti net Konstitucinis Teismas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_300014). Vis dar ašaroja nuomininkai - ne vienam šimtui iš jų, gyvenančių savininkams priklausančiuose namuose, valstybė nesugeba pasiūlyti tinkamo varianto pakeisti būstą. Dera priminti, kad valstybė kaip tik šiuo metu teisimuose bylinėjasi su tūkstančiais pareigūnų, policininkų ir ugniagesių, atsisakydama skirti jiems priklausantį darbo užmokestį už dirbtus viršvalandžius.
Galų gale nebūtina minėti vien kompensacijų. Valstybė vis dar neįvykdė savo įsipareigojimo, galima sakyti, šventos pareigos, atkurti žemės nuosavybę buvusiems savininkams. Žemės reforma vyksta jau keliolika metų, žmonės erzinami, įpykę, nusivylę, tačiau valstybė teisinasi, kad svarbiam darbui užbaigti vis pristinga pinigų. Tai, kad vyriausybė vedžioja už nosies, netesi pažadų ir nuolat įstumia į absurdiškas situacijas žmones pykdo ne mažiau, o gal ir labiau negu daugiau ar mažiau skurdus jų būvis.
Žvelgiant iš vyriausybės pozicijų į pensijų sistemą, ar ne racionaliau būtų jėgas sutelkti dar ryžtingiau žengiant pensijų reformos keliu, didinant procentus, nukreipiamus į privačius fondus? Atlikta dalinė reforma ne kažin kiek pagelbės būsimiems pensininkams, o radikalesnei neužteko pinigų. Kitų šalių patirtis rodo, kad valstybės investicijos į šią sferą atsipirktų.
Tad kodėl vyriausybė iškėlė kompensacijų pensininkams klausimą? Galbūt vyriausybei stingant idėjų, atsisakant spręsti strateginės reikšmės problemas, yra naudinga sumėtyti pėdas, žengti į tokį gana klampų liūną ir narplioti būtent tokias problemas?
Įtarimų sukelia pati pranešimo forma. Pinigų šiai kompensacijai nėra ir nei šiais, nei kitais metais tikrai neatsiras. Nėra nei kompensavimo tvarkos projekto, nei gairių, ir išvis neaišku, ar toks projektas bus patvirtintas Seime. Tačiau gera naujiena jau transliuojama pensininkams. Ar tai nėra jiems tiesiog jaukas prieš savivaldybių rinkimus?
