Recepas T. Erdoganas – Turkijos sultonas?
Turkija laikoma viena iš nedaugelio demokratijų, kurioje dauguma gyventojų išpažįsta islamą. Prie to daug prisidėjo turkų istorinė figūra Mustafa Kemalis Atatiurkas, vadovavęs perversmui prieš tuometinį sultoną ir 1922 m. Turkiją paskelbęs respublika. Šis įvykis žymi Osmanų imperijos pabaigą. Atatiurkas tapo ne tik kariniu, bet ir politiniu valstybės lyderiu, įkvėpusiu liaudį dideliam uždaviniui – paversti šalį demokratiška, pasaulietiška Turkijos Respublika. Atatiurkas pradėjo sekuliarizaciją, o jo sekėjai – Respublikonų liaudies partija – tęsė sekuliarizacijos principų įgyvendinimą.
R. Erdoganas politinę karjerą pradėjo su nauju islamistiniu proveržiu. Jo politinę sėkmę užprogramavo ypatingas dėmesys islamo religijai tuo metu, kai Turkijos piliečiai pradėjo viešai piktintis pasaulietiškais įstatymais, ribojančiais jų religijos raišką ir įtaką šalies politiniam gyvenimui. TPP dėmesys buvo skiriamas atsargiam, bet nenukrypstamam sekuliarizacijos politikos peržiūrėjimui. Pavyzdžiui, Anatolijos regiono gilumoje, nepaisant vykdytos atatiurkinės vesternizacijos, dvasininkai turi didelį autoritetą tarp gyventojų, todėl čia TPP rinkėjų yra daugiausia. Tačiau aukštesnieji miesto gyventojų sluoksniai baiminasi islamizacijos, kuri gali tiesiogiai paveikti jų interesus. Pastaraisiais metais Erdoganas susiduria su stipria opozicija didmiesčių gyventojų tarpe.
Islamistinė TPP su Erdoganu priešakyje 2002 m. laimėjo parlamento rinkimus ir iki pat šių dienų turėjo daugumą Turkijos parlamente. Dėl politinių lyderių kaitos stokos ir religijos įtakos šalies demokratijai Turkija ne kartą Vakarų valstybių buvo įvardijama kaip autokratija, o jos politinis lyderis Erdoganas kai kurių analitikų apžvalgose gavo Sultono pravardę.
2014 m. Erdoganas triumfavo istoriniuose Turkijos prezidento rinkimuose. Iki 2014 m. Turkijoje prezidentą rinko parlamentas, o Erdogano pergalė buvo pažymėta pirmaisiais tiesioginiais prezidento rinkimais. 12 metų vadovavęs Turkijos vyriausybei ir faktiškai visam politiniam gyvenimui, Erdoganas tapo šalies vadovu su reprezentacinėmis galiomis ir palyginti silpna politine įtaka. Pats Erdoganas prieš rinkimus pažymėjo, kad „neprisiims tradicinio Turkijos prezidento reprezentacinio vaidmens‘‘, pridurdamas, kad „stebės visus sprendžiamus klausimus ir užtikrins, kad visos institucijos dirbtų efektyviai‘‘.
Nenuostabu, kad netrukus prezidentas Erdoganas Turkijos liaudžiai pristatė naują šalies politinę viziją: Turkija – prezidentinė respublika. Siekis sutelkti kuo daugiau galių į savo rankas dar labiau sustiprino oponentų kritiką Erdogano atžvilgiu, o prezidentas ir jam palanki TPP vis dažniau apibūdinami kaip autokratai.
Verta paminėti, kad amerikiečių politologas Fareedas Zakaria prezidentą Erdoganą lygina su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Pasak jo, abu politikai politinėje sferoje vietoje politinių reformų pasirinko griežtus politinio gyvenimo suvaržymus, o vietoje visuomeninio gyvenimo liberalizavimo – „tradicinių vertybių“ puoselėjimą, bet vis dėlto ekonomikoje pasiekė neblogų rezultatų. F. Zakaria požiūriu, jų abiejų veikla kelia rimtą iššūkį liberalioms Vakarų demokratijoms.
Kitas įdomus faktas yra Rusijos ir Turkijos suartėjimas, tam tikra prasme davęs pradžią ir dujotiekio projektui „Turkų srautas“. Šis dujotiekis pakeistų „Pietų srautą“, kurio tiesimą Rusija sustabdė dėl nesutarimų su Europos Sąjunga, labiausiai – dėl Trečiojo energetikos paketo taikymo šiam projektui.
Kita vertus, Rusijos ir Turkijos santykiai kiek suprastėjo po V. Putino vizito į Armėniją šių metų balandžio 24 d., kur jis dalyvavo armėnų genocido šimtmečio minėjimo ceremonijoje. Turkija iki šiol nepripažįsta vykdžiusi armėnų genocidą. Po šio vizito Ankara ne kartą aštriai pasisakė prieš Maskvos vykdomą užsienio politiką, primindama ne tik neseną Krymo aneksiją, sunkią dabartinę Krymo totorių padėtį, bet ir nusikaltimus žmogiškumui, kuriuos Rusija padarė Kaukaze, Centrinėje Azijoje ir Rytų Europoje.
Naujoji vizija: Turkija – prezidentinė respublika su sultonu Erdoganu priešakyje
Nors pagal Konstituciją Turkijos prezidentas negali dalyvauti partijų politinėje veikloje, prasidėjus parlamento rinkimų kampanijai Erdoganas aktyviai dalyvavo savo partijos rinkiminėje kampanijoje. Erdoganas populiarina idėją, jog Turkija turi tapti prezidentine respublika. Jis teigia, kad dabartinė parlamentinė valdymo sistema yra neveiksminga, todėl ragina Turkiją pereiti prie stiprios prezidentinės valdymo sistemos.
Sultonu vadinamas Turkijos prezidentas pabrėžė, kad, pakeitus šalies Konstituciją, Turkijos politinė sistema būtų panaši į Didžiosios Britanijos, „kur atsakinga yra Karalienė“, – gana ekstravagantiškai prezidento vietą Turkijos politinėje sistemoje aiškino Erdoganas.
Formaliai Turkija yra parlamentinė respublika, tačiau po 2010 metų referendumo, kuris įteisino tiesioginius prezidento rinkimus, šalies valdymo sistema dažnai įvardijama kaip pusiau prezidentinė arba mišri (iki šio referendumo prezidentas Turkijoje buvo skiriamas parlamento).
Skirtingai nei, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur prezidentas vaidina beveik vien reprezentacinį vaidmenį, Turkijos prezidentas turi pakankamai svarių galių. Jis gali pristabdyti teisės aktų priėmimą arba juos vetuoti, skirti aukšto rango teisėjus. Prezidentas taip pat yra Nacionalinio saugumo tarybos pirmininkas, ši privilegija leidžia Erdoganui aktyviai formuoti Turkijos vidaus ir užsienio politiką. Viena iš išskirtinių ir ankstesnių Turkijos prezidentų retai naudotų galių numatyta Turkijos Respublikos Konstitucijos 104 straipsnyje – savo nuožiūra rengti Ministrų kabineto posėdžius ir jiems vadovauti. Tas pats Konstitucijos straipsnis kalba ir apie prezidento teisę esant reikalui sušaukti parlamento sesiją.
Šių prezidento galių atsiradimą lėmė audringas Turkijos politinis laikotarpis, kai prieš daugiau nei tris dešimtmečius teisės aktų leidėjų nesutarimai atvedė šalį prie ekonominio nuosmukio 1979-aisiais. Po perversmo 1980 metais, siekiant užkirsti kelią panašioms politinėms ir ekonominėms krizėms, 1982 metais buvo priimtos Konstitucijos pataisos, sustiprinančios prezidento funkcijas.
Nepaisant šių pataisų, parlamentinė sistema Turkijoje du dešimtmečius veikė be didesnio prezidento įsikišimo. Prezidentai išliko daugiau reprezentacinės figūros, kurias į šalį nustumdavo premjerai. Tik po TPP iškilimo 2002-aisiais prezidentas Ahmetas Sezeras dažnai bandė stabdyti teisės aktų priėmimą ir naudojosi veto teise. Tačiau 2007 metais Turkijos prezidentu buvo išrinktas TPP narys Abdullah Gulas ir ministro pirmininko pareigas einantis Erdoganas vėl netrukdomas galėjo mėgautis savo galia.
Nors akivaizdu, kad Erdoganas gali naudotis prezidentui Konstitucijoje suteiktomis galiomis, jis aiškiai sako, kad to jam negana. „Pagal Konstitucijos 104 straipsnį Prezidentas yra Turkijos vadovas, todėl jam ir turi būti suteikti reikiami įgaliojimai funkcionaliai valdyti valstybę“, – pasisako sultonu vadinamas prezidentas Erdoganas. Erdogano tikslas – prezidentinė sistema, kur prezidentas prisiima valstybės vadovo vaidmenį, skiria ministrą pirmininką ir gali paleisti Ministrų kabinetą. Neabejotinai prezidento Erdogano paskirtas premjeras dirbtų ne kartu su prezidentu, o prezidentui. Naudodamasis tokia galia, Erdoganas galėtų taikyti Putino ir Medvedevo taktiką – ministru pirmininku skirti sau palankų asmenį ir aktyviai reikštis bei daryti įtaką visiems Turkijos politiniams sprendimams.
(Ne)pralaimėti parlamento rinkimai
Po šių metų birželio 7 d. įvykusių rinkimų Erdogano įkurta TPP surinko 40,9 proc. rinkėjų balsų ir gavo 258 vietas iš 550 parlamente, o tai reiškia, jog pritrūko 18 vietų, kad TPP galėtų suformuoti vienpartinę vyriausybę. Retas lyderis, kurio partija surenka daugiau kaip 40 proc. rinkėjų balsų, jaučiasi pralaimėtoju, tačiau TPP šiais metais, palyginti su praeitais Turkijos parlamento rinkimais, kai ji surinko beveik 50 proc. rinkėjų balsų, pasirodė neabejotinai blogiau. Akivaizdu, kad pirmą kartą nuo TPP atėjimo į valdžią 2002 metais teks formuoti koalicinę vyriausybę.
Kad sustiprintų prezidento galias ir pakeistų Konstituciją be referendumo, Erdogano vadovaujama partija turėjo surinkti 2/3 rinkėjų balsų, t. y. gauti 367 vietas parlamente, o tai – daugiau, negu kada nors ši partija yra laimėjusi. Reikia pasakyti, kad Erdogano viltys nebuvo visiškai nerealios. Štai 2002 metais TPP laimėjo beveik 60 proc. vietų parlamente, o tai buvo 363 vietos, taigi nuo absoliutaus viešpatavimo TPP tada skyrė tik 4 vietos. Absoliuti dauguma parlamente būtų suteikusi Erdoganui milžinišką politinę galią. Deja, neseniai įvykusių rinkimų rezultatai Erdoganui nebuvo palankūs: Teisingumo ir plėtros partija negavo net 330 vietų parlamente, kas, partijos nariams balsavus vieningai, leistų sušaukti referendumą dėl siūlomų Konstitucijos pataisų.
Nors populiarumas krito, TPP rinkimų rezultatai yra geri, o į parlamentą daug partijų nepateks. Turkijos parlamento rinkimų rezultatams didelę įtaką turi ir taikoma V. D‘Hondto rinkimų sistema, pagal kurią partija, kad gautų vietų parlamente, privalo surinkti tam tikrą balsų procentą. Šis metodas taikomas ir Lietuvoje, Danijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Lenkijoje bei Rusijoje, tačiau Turkijoje patekimo į parlamentą riba yra aukščiausia – net 10 procentų.
Šį barjerą įveikė dar 3 partijos. Respublikonų liaudies partija (RLP) surinko 24, 95 proc. balsų, Nacionalistų judėjimo partija (NJP) – 16,29 proc., o Liaudies demokratų partija (LDP) – 13,12 procento.
RLP – seniausia ir pagrindinė opozicijos partija. Jos įkūrėjas – Kemalis Atatiurkas, o dabartinis lyderis – Kemalis Kilicdaroglu. RLP savo rinkimų programoje koncentravosi į ekonominius ir darbo klausimus: žadėjo didinti pensijas, mažinti nedarbo lygį, kuris šiuo metu yra apie 11 proc., ir didinti jaunimo užimtumą. Partija taip pat sieks didinti minimalią algą nuo 950 lirų iki 1500 lirų per mėnesį, o darbo valandų skaičių per savaitę sumažinti iki 40. RLP palaiko Konstitucijos keitimo idėją, tačiau nepritaria prezidento galių stiprinimui. Daugelis rinkėjų, ypač kurdai ir religiškai konservatyvūs rinkėjai, vis dar nepasitiki RLP, nes laiko ją dogmatine ir elitarine partija.
Kita į parlamentą patekusi partija – NJP, kraštutinių dešiniųjų partija, neoficialiai vadinama „Pilkaisiais vilkais“. Partijos lyderis Devletas Bahceli. Ši partija remia tam tikras kurdų ir mažumų teises, tačiau teigia, kad kurdai privalo pripažinti Turkijos valstybės autoritetą. Tikėtina, kad būtent ši partija kartu su TPP formuos koalicinę vyriausybę.
Rinkėjų pripažinimą užsitikrino ir nauja, 2012 metais įkurta prokurdiška LDP su lyderiais Selahattinu Demirtasu ir Figenu Yüksekdagu priešakyje. Tai vienintelė politinė partija Turkijoje, turinti 50 proc. moterų kvotą: pusė partijos narių privalo būti moterys. LDP pasisako už mažumų ir moterų teises, siekia mažinti etninę, religinę ir lyčių diskriminaciją bei didinti darbuotojų teises. Partija žada spartinti kurdų taikos procesą ir įvesti mokymą jų gimtąja kalba. LDP taip pat planuoja panaikinti privalomas (sunitų) religines pamokas mokyklose, apibūdina savo narius kaip gamtosaugininkus ir antikapitalistus, kurie yra prieš branduolinę energetiką.
Nė viena iš rinkimus laimėjusių partijų kol kas neskuba kurti koalicijos kartu su TPP. Net jei TPP galiausiai galės susitarti su nacionalistais (kurie dar prieš rinkimus buvo laikomi labiausiai tikėtinais islamistų partneriais), vargu ar naujasis ministrų kabinetas bus stabilus. Visų pirma, nacionalistai gina Atatiurko principų neliečiamybę – nacionalizmą, kuris numato civilinį ir etninį tapatumą, t. y. visi piliečiai – turkai, bei sekuliarines vertybes. O islamistai nuėjo ilgą kelią kurdų bendruomenės ir jų neturkiškos tapatybės bei teisių pripažinimo link.
Kodėl turkai Erdoganui vis dėlto pasakė „ne“
Per šiais metais vykusius rinkimus Erdogano vadovaujama TPP susidūrė su rimtais iššūkiais. Šalis yra susiskaldžiusi labiau nei kelis dešimtmečius anksčiau. Be to, nemažai TPP rinkėjų nepalaiko partijos vedlio Erdogano užmojų keisti šalies Konstituciją. Užsienio politikos problemos, smukę ekonominiai rodikliai ir didėjantis vyriausybės autoritarizmas – tai galimos priežastys, dėl kurių nemažai TPP rinkėjų savo balsus atidavė oponuojančioms partijoms.
Prieš pat Turkijos parlamento rinkimus tarptautinės rinkos tyrimų kompanijos „Ipsos“ atlikta apklausa nustatė, kad svarbiausias klausimas turkų rinkėjams yra šalies ekonomikos būklė ir nedarbo lygis. TPP rinkiminės kampanijos metu pabrėžė, kad jų dėka Turkija yra 17-ta pagal dydį ekonomika pasaulyje ir gali džiaugtis stabiliu ekonominiu augimu, taip pat pažymėjo, kad finansinis kilimas Turkijoje lėmė didesnę nelygybę tarp turtingųjų ir vargšų, todėl buvo žadama mažinti jaunimo nedarbą, kuris šiuo metu siekia 20 procentų.
Kita vertus, maždaug dešimtmetį augusi 5 proc. tempu, Turkijos ekonomika prarado pagreitį. Pernai šalies BVP augo 2,9 proc., šiemet tikimasi tolesnio kilimo lėtėjimo. Vartotojų lūkesčiai smunka. Nedarbas šalyje šiuo metu – didžiausias per penkerius metus, o Turkijos lira šiemet JAV dolerio atžvilgiu nuvertėjo 16 procentų. „Ekonomikos krizės nėra, bet ūkis neauga taip sparčiai kaip anksčiau. Infliacija didėja, nedarbas didelis. Visa tai turi įtakos p. Erdogano įtakos mažėjimui“, – teigia Ankaroje įsikūrusio Strateginių ir socialinių tyrimų centro „MetroPoll“ vadovas Ozeras Sencaras.
Nepaisydami visų Erdogano pažadų, turkai parodė, kad baiminasi galimo autoritarinio islamo režimo. Šalis pavargo nuo nuolatinio vienos partijos ir jos lyderio viešpatavimo. Partija viešai kaltinama korupcija. Po ilgo stabilumo laikotarpio sumažėjo Turkijos žmonių baimė pokyčiams, išaugo Nacionalistų ir Atatiurko Respublikonų liaudies partijos populiarumas (visą TPP valdymo laikotarpį šios partijos stipriai oponavo TPP).
Pagrindinė intriga šiuose rinkimuose buvo 14 mln. kurdų Turkijoje likimas. TPP pažadėjo didinti kurdų teises, įsteigti žiniasklaidą ir universitetų padalinius kurdų kalba. Nors Erdoganas pasisako už palankias sąlygas kurdų tautinei mažumai, per 12 valdymo metų jų problemų jis neišsprendė. Be to, kurdai numatė, kad islamistai nėra pasirengę suteikti jiems autonomijos, todėl prokurdiška Liaudies demokratų partija sulaukė didelio kurdų rinkėjų palaikymo ir peržengė 10 proc. barjerą.
Dar vienas svarbus rinkimų klausimas – dabartinė Turkijos Konstitucija. Abi pagrindinės, viena kitai oponuojančios Turkijos politinės partijos ketino keisti karinių lyderių 1982 metais parašytą Turkijos Konstituciją. TPP žadėjo visiškai naują Konstituciją, paremtą žmogaus laisvės ir teisės principais, tačiau oponentai baiminasi, kad ši Konstitucija konsoliduotų Erdogano galias. Respublikonų liaudies partija žada Konstitucijos pakeitimus, susijusius su spaudos laisvės didinimu (pagal organizacijos „Reporteriai be sienų“ paskelbtą pasaulinės žiniasklaidos laisvės indeksą šiais metais Turkija užima 149 vietą iš 180 šalių). Ši partija taip pat siekia sumažinti rinkimų slenkstį partijoms iki 3 proc., taip suteikiant daugiau teisių mažumoms ir įvairioms etninėms grupėms.
Dar viena iš Erdogano santykinės nesėkmės priežasčių yra nesusiklosčiusi Turkijos užsienio politika. Prieš keletą metų, „Arabų pavasario“ metu, atrodė, kad turkų „nuosaikus islamistinis“ valstybės valdymo modelis taps patrauklus porevoliucinėms šalims. Laikas ėjo ir tapo aišku, kad Erdogano užsienio politika patyrė ne vieną pralaimėjimą. „Musulmonų brolija“ Egipte buvo nuversta karinio perversmo. Sirijoje – prie pat Turkijos sienos – vyksta pilietinis karas. Turkijos valdžios institucijos nesugebėjo rasti geriausio sprendimo: įsivėlė į konfliktą su B. Assado režimu, bet taip ir neišdrįso pradėti tiesioginės karinės intervencijos. Be to, teroristinės „Islamo valstybės“ (IV) ekspansija į Turkiją ir Iraką yra labai nemaloni nuosaikiesiems islamistams, kurių IV teroristai nelaiko tikrais musulmonais.
Kas Turkijos laukia ateityje?
TPP privalės eiti į koaliciją su nacionalistais arba skelbti naujus rinkimus. Pirmuoju atveju, kaip jau minėta, vyriausybė greičiausiai bus nestabili ir neveiksminga. Neturinti vieningos pozicijos vyriausybė taip pat gali turėti neigiamos įtakos „Turkų srauto“ dujotiekio likimui. Antruoju atveju TPP gali dar labiau sustiprinti opoziciją ir prarasti dar daugiau vietų parlamente.
Dėl sunkumų formuojant naują Turkijos vyriausybę šalies prezidentas R. T. Erdoganas pagrasino pirmalaikiais parlamento rinkimais. Vyriausybės formavimas gali užsitęsti iki rugpjūčio vidurio, sakė jis, pridurdamas, kad Turkija negali tiek laukti. Turkijos Konstitucija leidžia prezidentui paleisti parlamentą ir inicijuoti naujus rinkimus, jei per pusantro mėnesio nepavyksta sudaryti vyriausybės.
