Jei prabiltume apie trečią brolį, reikėtų aiškinti, kad tai ne Vilniaus bohemos užeiga. Trečioji sesė tikrai sietina su tam tikra indoeuropietiškos pasakos perversija. Pasakose ne trečia sesė, bet trečias brolis- kvailelis nuolat laimi laimę. Moteriškas analogas retai pasitaiko.
Šiame komentare trečiąja sese pavadinčiau Lietuvos visuomenę, Lietuvos nevyriausybinį sektorių, kuris iš esmės yra laisvos, jei norit- spontaniškai susiorganizavusios, tarp valdžios ir didžiojo kapitalo atsidūrusios pilietinės visuomenės buveinė. Dar daugiau, kai kas pasakytų, jog tai ir demokratijos pagrindo- „viduriniojo sluoksnio“ namai. Būtų didelė klaida laikyti vidurinįjį sluoksnį tik ekonominio, materialinio gyvenimo išdava. Ekonominės viduriniojo sluoksnio formavimosi aplinkybės yra labai svarbios, bet tikrai ne vienintelės. Lietuvoje pasiturinčių žmonių tikrai yra daugiau, nei gali pasirodyti. Bet štai „trečiasis sektorius“ dėl to nedaug laimėjo.
Sekdamas J.Habermasu ir kitais moderniais socialiniais teoretikais, būtinai pabrėžčiau žodį „spontaniškai“, kad neimtume iš inercijos „nevyriausybiniu“ reiškiniu laikyti visokių ministerijų sukurtus fondus ir viešąsias įstaigas, kurios iš tiesų yra labiau imitacijos ir viešo falšo dalykas, bet ne laisvos visuomenės saviveiklos ženklas. Valdžios kuriamas ir netiesiogiai administruojamas „viešasis sektorius“ laisvos visuomenės plėtrai yra tiek svarbus, kiek mirusiam masažas.
Lietuviškasis filantropijos, korporatyvios mecenatystės, klubų, draugijų, fondų pasaulis yra atsidūręs tarp valdžios ir didžiojo kapitalo girnų. Tipiška po-komunistiniam, jei ne po-kolonijiniam kraštui būsena, kuomet nelieka kitokios viešojo intereso ginties vietos, išskyrus valdžią(valstybinį sektorių) arba verslą (privatų sektorių). Lietuvos viešosios teisės tradicija ir viešo administravimo praktika visuomeninę veiklą paverčia tokia apšepusia podukra, kad bet koks biurokratas, o dar labiau mokesčių surinkėjas gali ją stumdyti pakampėse.
Anglijos ar Olandijos laisvąsias asociacijas, klubus, bei jų veiklą reguliuojančius įstatymus pažinęs žmogus gali be vargo (bet su giliu liūdesiu) pamatyti, kuo Europos Rytai iš tikrųjų skiriasi nuo Europos Vakarų. Kaip atrodo amerikietiškasis ne-pelno ir ne-vyriausybinis sektorius taip pat nesunku susigaudyti. Sunkiau atsakyti į klausimą, kodėl taip sunku Lietuvoje padaryti vieną kitą žingsnį toliau demagogijos starto linijos. Visuomenės raidos trikdžiai liudija pačias didžiausias mūsų nepriklausomos valstybės gyvavimo nesėkmes. Kartai net kyla įspūdis, kad šiame bare kai kurie pradėti minti takai vėl užžėlė žole arba buvo valdžios buldozerio užstumti biurokratinėmis šiukšlėmis.
Aitriausia šios tendencijos iliustracija, kurią atpažins bet kuris visuomeninio judėjimo skonį patyręs lietuvis. Susidūręs su stambioms verslo įmonėms skirtu mokestininkų (mokesčių inspektorių) formalizmu kokios nors viešosios įstaigos savanoris dažniausiai išgirs: taip yra dėl to, kad visi fondai tik pinigus plauna...
Skaudu. Tačiau sunku prisiverst atsakyti: daug požymių, kad visi biurokratai tik savais kyšiais susirūpinę. Bet ar dėl to reikia likviduoti bujojančias ir besidauginančias valdininkų kontoras?
Net jei atsirastų, kas paklausia, atsakymo neišgirstume. O toje tyloje laisvųjų lietuvių gyvenimo srautai vėl it prie rusų ima tekėti neformalia vaga. Ką darysi, jei valdžia ir privatus kapitalas trečiajai sesei palieka tik pelenės pasakas.
