Sulaukėme gražaus sniego ir... po juo pavojingo leduko. Oras vilioja pasivaikščioti, o tai, deja, gali baigtis trauma. Kad nenutiktų, kaip sename filme: „paslydau, griuvau, lūžo, atsipeikėjau – gipsas“, žiemą reikia būti atsargiam ir pravartu žinoti kai kurias savisaugos taisykles.
Batai ir aksesuarai
Ko gero, jau padarėte reviziją savo batų dėžėje ir atidėjote pavasariui madingus batus su aukštais plonais kulnais. Jei nenorite gydytis išnirimų, sumušimų ar net lūžių, vaikščiojimui slidžiais žiemos keliais rinkitės apavą, kurio paviršius rievėtas.
Kai kurie žmonės įsigudrina tepti batų padus kreida ar apklijuoti lipnia medžiagine juosta, bet naudos iš tokios pagalbos nedaug.
Pageidautina, kad bato padas būtų pagamintas iš šalčiui atsparios medžiagos – gumos, o geriausiai, kaučiuko. Galima nusipirkti specialių, iš šalies nematomų apkaustų, tinkančių bet kokio dydžio ir formos batams, su kuriais paslysti tiesiog neįmanoma.
Kulnas turėtų būti žemas ir platus, o jei mėgstate avalynę su platforma, tai jos aukštis turėtų būti minimalus. Be abejo, nelabai tinka ir siauri sijonai, lemiamu momentu (pvz., krentant), besipainiojantys ilgi šalikai ir nuo peties slystantys rankinės dirželiai.
Slidininkai ir pingvinai
Slidžiu keliu nori nenori net eiti imame kitaip. Pastebėkite, kiek į darbus ryte ištipena rankas į šonus išplėtusių „pingvinų“? Juokas juokais, svarbiausia – eikime atsargiai. Pasak specialistų, geriausia eiti įsivaizduojant, kad mums ant kojų nedidelės slidės – t.y., einame tarsi šliuoždami. Net jei sniegas neseniai iškrito ir labai skubate, pristabdykite: net nepastebėsite po sniegu linksmojo leduko ir tada – žemas nusileidimas ir kaukšt.
Neneškite krepšių abiejose rankose, nelaikykite rankų kišenėse: viena ranka būtinai turi reguliuoti pusiausvyrą ir padėti manevruoti, jei paslystumėte. Jei visgi abi rankos užimtos ir jūs pajutote po kojomis ledą irsuvokėte, kad tuoj krisite, geriau jau tuos nešulius meskite.
Svarbiausia – neskubėkite, dėl skubėjimo ir įvyksta daugiausia traumų. Tokiais orais geriau išeiti iš namų anksčiau.
Pritūpimai ir koncentracija
Deja, vis tiek būna tokių nepageidautinų akimirkū, kai visiškai aišku, kad „nusileidimo“ neišvengsite. Bet net tokiu atveju galima sau padėti ir sumažinti potencialių traumų kiekį, jei krisite teisingai.
Taigi, jau krentate: iš pradžių, pasistenkite pritūpti, kad sumažėtų jūsų kritimo aukštis. Toliau – jei spėsite susikaupti, prisiminkite, kad nereikia atstatyti į priekį kojų ar atkišti rankų – griūdami pirmyn, jūs galite jas sužaloti ar net sulaužyti, prispaudę savo kūno svoriu. Krisdami būtinai kuo stipriau įtempkite kūno raumenis, taip tarsi sudarysite korsetą savo kaulams ir sumažinsite išnirimų ir lūžių riziką. Žinoma, geriausia būtų, jei jums pavyktų susikoncentruoti ir nukristi ant šono, prispaudus galvą prie krūtinės. Tokiu būdu saugiau pasiskirstytų smūgio jėga, o jūs apsaugotumėte savo vidinius organus.
Galva ir „pagalvėlė“
Viena iš sunkiausių traumų, kuri gali nutikti žiemą – smegenų sutrenkimas. Jis dažniausiai patiriama, kai žmogus krenta aukštielninkas. Jei jūs jaučiate, kad virstate atgal, tai būtinai išplėskite rankas ir prispauskite galvą prie krūtinės. Smūgį sušvelnins ir ant galvos esanti kepurė, tad jei tokios nedėvite (o be reikalo!), stoję ant slidaus kelio, ant galvos užmeskite bent jau gaubtuvą.
Kritimas nuo slidžių laiptų dažniausiai lemia iškart keletą, o kartais net labai sunkių traumų. Todėl, leisdamiesi ar kildami tokiais laiptais, būkite ypač atsargūs, neskubėkite ir laikykitės už turėklų. Jei jums nepasisekė, tai krisdami nuo laiptų nesistenkite kojomis ar rankomis stabdyti kritimo proceso – taip galite patirti tik dar daugiau traumų ir patempimų. Specialistai traumatologai pataria: vienintelis dalykas, ką jums belieka daryti, jei krentate nuo laiptų – stengtis rankomis pridengti galvą ir veidą.
Visgi prisiminkite, kad jei krisdami susitrenkėte galvą, ir nors ir labai trumpam, bet manote, kad buvote praradę sąmonę, vėliau pajutote pykinimą, galvos svaigimą, stiprų skausmą – tikėtina, kad patyrėte smegenų sutrenkimą. O jei atsirado net tokie požymiai, jog tapote apatiškas, smakru negalite pasiekti krūtinės, erzina garsai ir šviesa, būtinai reikia kviesti greitąją medicos pagalbą. Jei tokių požymių nėra, pakanka prie sumuštos vietos pridėti ką nors šaltą ir pagulėti.
Ir dar: apie alkoholį. Sako, kad tokiam, pats velnias pakiša pagalvėlę. Iš tiesų, išgėrę žmonės parkrenta dažniau. Statistiškai kaulai jiems lūžta tikrai rečiau, nes krenta tarsi maišai – minkštai, nespėję įsitempti, atkišti rankų, tačiau ką dažniausiai ir rimtai užsigauna, tai tą vietą, kurią turėtų labiausiai saugoti – galvą. Taigi, jei sumanėte kauštelėjęs pasivaikščioti, didėlė minkšta ausinė kepurė ant galvos – būtina.
Pašnekesiai ir stuburas
Žinome, kad pasivaikščiojimai pėsčiomis – sveika, tačiau jei eidami dar ir kalbėsitės, galite ne tik nesulaukti norimos naudos iš fizinės veiklos, bet ir pakenkti savo sveikatai. Apie tai liudija Kvinslendo universiteto mokslininkų darbų rezultatai, kurie buvo pristatyti Australijos Neuropatologų draugijos posėdyje Melburne. Tyrimų duomenimis, kalbant pasivaikščiojimų pėsčiomis metu, pradeda veikti giliai esantys pilvo raumenys, o tai sukelia grėsmę, kad gali būti pažeistas stuburo stabilumas. Kvinslendo universiteto profesorius Paulis Chodžesas posėdyje akcentavo, kad pilvo raumenys yra labai svarbūs palaikant stuburą. „Jei jūs kalbatės eidami, tai tam, kad galėtumėte laisvai bendrauti, reikia nevalingai greitai įkvėpti ir lėtai iškvėpti“, – teigė profesorius. – „Tokioje situacijoje centrinė nervų sistema, atsakinga už raumenyno kontroliavimą, susiduria su prieštaringais signalais, siunčiamais į galvos smegenis, ir būtent šiais trumpais momentais stuburas praktiškai lieka neapsaugotas. Tokią akimirką paslydus ir pargriuvus, pasivaikščiojimas gali baigtis rimta stuburo trauma.“
Ir paskutinis patarimas: jei šeimoje yra nėščioji ar pagyvenęs žmogus, pasistenkite, kad jie nevaikštinėtų slidžiais keliais be palydos.
Konsultavo gyd. reabilitologas kineziterapeutas Alexas Andreičiukas
