Vaikščiodama Vingio parko pievomis, kartu su pusantrų metų sūneliu Vyčiu, Sigita Jonynaitė-Žostautienė pasakoja, kad jos ir mylimojo Domo santykių kelionė prasidėjo nuo didžiulių permainų jų asmeniniuose gyvenimuose.
Staigus permainų metas
Dar prieš sutinkant Domą, Sigita dešimt metų kūrė santykius, kurie, kaip parodė laikas, vedė į skirtingas puses.
„Man patiko jogos, meditacijų, ramybės kelias, o mano partneris tame nematė jokios prasmės. Jam buvo svarbūs vakarėliai, barai ir namai, pilni žmonių. Prasmingiau jam atrodė švęsti kiekvieną dieną. Aš labai norėjau vaikų, o jis jų visai nenorėjo ir sakė, kad laimingiausios poros yra tos, kurios jų neturi“, – pasakoja apie buvusius santykius Sigita.
Ir štai būtent tuo metu atlikėja įstojo į „Žalvarinio“ grupę, kurioje bosine gitara grojo Domas. Anot Sigitos, vienas kitam jie greitai pajuto simpatiją, o vos susitikus atrodė taip, tarytum būtų sustojęs laikas ir egzistuotų tik jie, vieni du:
„Su Domu iškart susibendravome, norėjosi vis dažniau ir dažniau susitikti. Viskas po truputį peraugo į kažką didesnio, o tuomet atėjo laikas apsispręsti, kuriuo keliu eisime. Tai nebuvo lengvas sprendimas, nes tuo metu abu nebuvome laisvi, tačiau Domas manęs nepaleido ir nusprendžiau, kad būsime kartu.
Manyčiau, kad tokios permainos ir iššūkiai išmetė mane į didesnį sąmoningumo lygį, kurio aš, tikriausiai, ir ieškojau. Žinojau, kad reikia kažką keisti, todėl šis sprendimas pats sudėliojo visas pamokas.“
Vėliau Sigitos ir Domo santykiai ėmė klostytis žaibo greičiu: po pusės metų Sigita pastojo ėmė lauktis sūnaus, o po metų nuo jųdviejų pažinties įvyko ir vestuvės. Nors atrodė, kad gyvenimas nepagailėjo viena po kitos gražių dovanų, tačiau netrukus Sigitai teko susidurti su pirmuoju likimo smūgiu – gimdymo metu mirė jos sūnelis Algirdas.
„Viskas vyko sklandžiai: ir nėštumas, ir gimdymas. Tačiau vienu momentu paaiškėjo, kad aplink vaiko kaklą apsisukusi virkštelė, nors prieš tai jokių panašių įtarimų nebuvo. Vaiko būklė ėmė prastėti, jo nepavyko atgaivinti. Tikėtina, kad viskas kompleksiškai susidėjo. Labai sunku pasakyti, kas ir kodėl nutiko“, – paaiškina ji.
S. Jonynaitė-Žostautienė toliau pasakoja, kad nesėkmingo gimdymo patirtis ir sūnaus Algirdo netektis, kuriam tėvai suteikė vardą po jo mirties, buvo tai, kas juodu su Domu tik suartino.
Tačiau pašnekovė neslepia, kad gedului prireikė trijų metų, mat iki šiol ji niekada nebuvo susidūrusi su artimojo mirtimi, o tuo labiau niekada negalėjo net ir pagalvoti, kad taip nutiks jos ką tik gimusiam kūdikiui.
„Kai gyvenimas smogia, jis tai padaro pačioje netikėčiausioje vietoje. Sakyčiau, kad po šios patirties mes su Domu tik dar labiau sustiprėjome, užaugome.
Be to, visada sakau, kad turiu du vaikus. Nebuvo taip, kad sakyčiau, jog pirmasis vaikelis, kurio netekau, sugrįžo kitu pavidalu. Abu vaikai – ir Algirdas, ir Vytis – buvo labai laukiami. Jie yra du skirtingi mūsų berniukai“, – priduria.
Pasiteiravus, kas tuomet padėjo nepalūžti ir nepanirti į baimes, atsakydama Sigita sako, kad tikriausiai jos savitas požiūris, kuris gyvenimą jai nusako kaip dovaną:
„Gyvenime aš labai džiaugiuosi, kad gimiau ir nežiūrėdama į visus mestus jo iššūkius suprantu, kad pagrindas esu aš pati. Jaučiuosi gana stipri, turiu vidinio džiaugsmo ir moku su iššūkiais susitvarkyti, juos pakelti ir taip neįkrentu į didžiulę bedugnę.
Apskritai, visus iššūkius reikia priimti kaip dovaną, kurių metu gali arba pakilti aukščiau, arba suprasti tai kaip nesėkmę ir imtis savęs gailėti. Manau, kad būtent tokie žmonės yra labiau linkę užsidepresuoti, liūdėti, tačiau tai ne man.“
Nepasidavus likimo paruoštoms skaudžioms pamokoms, Sigita kartu su Domu susilaukė ir antrojo sūnaus, kurį pavadino Vyčiu. Mėlynų akių ramaus būdo berniukas iš tiesų turi du vardus – Vytis Vasaris, kadangi pasirinko jis gimti paskutinį žiemos mėnesį.
Kelionė į Slovakiją
Kuomet Sigita dar tik laukėsi Vyčio, ji kartu su Domu planavo šeimos atostogas Slovakijoje, kurias ruošėsi padaryti kasmetine šeimos tradicija.
Į šią šalį jie planavo keliauti ne šiaip sau, būtent ten vyko sklandytojų varžybos, kuriose nusprendęs dalyvauti buvo ir Domas. Jam tai buvo ketvirtasis sklandymo sezonas.
Į šias varžybas pora išvyko tuomet, kai Vyčiui tebuvo vos dveji mėnesiai. Visgi, atvykus į varžybų vietą, planus apkartino nepalankūs sklandymui orai, tad kelias dienas šeima turėjo laisvo laiko pasižvalgyti po apylinkes.
„Džiaugiausi, kad galime pabūti kartu. Po kelių dienų pagerėjo orai, tad sklandytojai jau iš pačio vakaro ruošėsi kitos dienos sklandymui. Beje, mes gyvenome tokiame namelyje, kuriame buvo apsistoję ir daugiau lietuvių, turėjome pasidalinę kambarius, o mūsiškis buvo trečiame aukšte.
Kaip tik tuo laikotarpiu Vytis buvo labai neramus, jis tiek daug rėkė, kad man niekaip nepavyko jo nuraminti. Tą naktį prieš varžybas net ir pati pravirkau, galvojau, kiek Domas gali būti su draugais, nes jie ten šnekučiavosi apačioje, linksminosi.
Tačiau, kai jis atėjo ir paėmė Vytį ant rankų, jis išsyk nurimo. Atsisėdau ir man veidu pradėjo riedėti ašaros, pasidarė graudu, o Domas man glostė galvą“, – dalinasi Sigita.
Kaip tik tą vakarą įvyko ir tai, apie ką Domas svajojo – pirmąkart sūnus Vytis užmigo gulėdamas jam ant krūtinės.
Žinia apie vyro netektį
Dainininkė pasakoja, kad kitą rytą pabudus viskas vyko labai greitai, Domas skubėjo į varžybas, tad susirinkęs jis išlėkė pro duris, o ji jam spėjo palinkėti tik gero sklandymo. Vytis ir vėl buvo neramus, tad kartu su juo Sigita išsiruošė į vaistinę, įsigyti čiulptuko.
„Eidama ir žiūrėdama į navigaciją pasimečiau, kūną užliejo tarsi panika, nerimas, maniau, kad pasiklydau, girdėjau lyg praskrendantį sraigtasparnio garsą. Sustojau, nusiraminau, pagalvojau, kad nereikia jokių čiulptukų ir grįžau atgal į namelį. Ten susiruošiau ir išvykau į aerodromą, norėjosi būti kuo arčiau jo.
Atvykusi į aerodromą atsisėdau mašinoje ir pradėjau maitinti Vytį. Mačiau, kad Domo lokacija yra kažkur už 20 km, tačiau kiek to kelio buvo iš tiesų, neaišku. Sutikau Andrių Tamulėną, kuris praeidamas paklausė, kur yra Domas. Atsakiau, kad jo laukiu, nes ir pati nežinau, kur jis.
O Andrius yra vienas tų žmonių, kuris visada atrodo besišypsantis ir laimingas. Tačiau tik žiūriu, kad apsisukęs jis sugrįžta prie manęs, o jo veide tokia išraiška, kurios dar niekada nebuvau mačiusi“, – pasakoja grupės „Žalvarinis“ vokalistė.
Sigita sako, kad tuo metu telefone rodoma reali vyro vieta ir toliau nesikeitė, o ir susisiekti nebuvo kaip, mat Domas neatsiliepė į skambučius.
Tačiau moteris teigia, kad tuo metu nebuvo nė menkiausio įtarimo, kad sutuoktiniui galėjo kažkas nutikti. Buvo tik keista, kodėl jo niekas neatvažiuoja pasitikti, jeigu šis nutūpė ne aerodromo aikštelėje:
„Andrius priėjo prie manęs, žiūri ir sako: „Nežinau, kaip tau pasakyti. Žuvo Domas“. Niekaip negalėjau patikėti jo žodžiais, sakiau, kad nesąmonė, negali būti, iš kur jis žino, ėmiau net rėkti, nes negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Ėmiau skambinti kitam sklandytojui, klausti, sakyti, kad man sako, jog Domas žuvo, tačiau tada išgirdau liepimą nusiraminti, kadangi nukrito ne Domo, o lenko sklandytuvas.
Tai akimirkai užėjo viltis, bet ir vėl išgirdau, kaip būdamas šalia Andrius kalba su kažkuo iš Lietuvos ir klausia, kaip elgtis, nes žuvo Domas. Ėmiau šaukti, kad jis taip nekalbėtų. Ant rankų mažas vaikas, o man pradėjo darytis tiesiog negera, atrodė, kad viską skauda, suka pilvą, o galvoje išmušti visi saugikliai.“
Sigita neslepia, kad netikėta žinia apie sutuoktinio žūtį buvo siaubinga. Iš pradžių šia naujiena buvo sudėtinga patikėti, tačiau galiausiai, sulaukus organizatoriams patvirtinimo iš tarnybų, kurios buvo atvykusios į vietą, paaiškėjo, kad visgi žuvo du Lietuvos ir Lenkijos pilotai.
Manoma, kad sklandydamas ore lenkas nepastebėjo Domo sklandytuvo, tad atlikdamas manevrą galimai trenkėsi į jį ir abu jie nukrito kalnuose. Išsigelbėti pilotai neturėjo šansų dėl laiko stokos ir dėl to, kad tuo metu jie skrido virš uolėto kalno, apaugusio medžiais.
Sigita pasakoja, kad suprasti, kas nutiko, buvo skaudu visiems aplinkiniams. Netrukus į Slovakiją, išgirdę apie Domo žūtį, atskubėjo jo tėvai ir sesuo, Sigitos mama.
„Niekas iš buvusių šalia negalėjome tada blaiviai mąstyti. Sunku buvo visiems iki vieno. Atvyko Domo tėvai, jo sesuo ir mano mama. Slovakijoje praleidome dar kurį laiką, kol sulaukėme leidimo, kad galėsime parsivežti Domą.
Mano vienintelis noras tuo metu buvo jį pamatyti, paskutinį kartą paliesti, nuprausti, aprengti. Visa laimė, kad buvo Domo sesuo, kuri neblogai šneka angliškai ir yra tvirto charakterio, tad nors jie ir nenorėjo to leisti, aš galėjau tai padaryti. Tai buvo mano savotiškas atsisveikinimas su juo“, – pasakoja S. Jonynaitė-Žostautienė.
Dabartis
Pasiteiravus, kaip pavyko ir sulaukus antrojo likimo smūgio nepasiduoti slogioms emocijoms, eiti tolyn, Sigita atvirauja, kad tuo metu ji džiaugėsi, kad savo likusią dalį gyvenimo Domas nusprendė praleisti kartu su ja, tiek, kiek buvo duota. Pasiduoti neleido ir mažasis Vytis, kuris mamai tapo didžiausiu stimulu gyventi.
„Nemoku apsakyti, nes dabar pamažu tas jausmas silpnėja, tačiau didžiąją metų dalį, jaučiau didžiulę palaimą, džiaugsmą ir šilumą. Atrodo, kad Domas visąlaik laiko mane apglėbęs ir perteikia savo energiją, nors jo šalia ir nebėra. <...>
Be to, dar vasaros pradžioje, aš nusprendžiau neatsisakyti jokių darbų, o kaip tik, kiek tik galiu, priimti visus pasiūlymus, veiklas, kad tik būtų kuo daugiau veiksmo. Su Vyčiuku padėjo pabūti ir mano sesuo, ir artimieji. Nelikau viena“, – pasakoja Sigita.
Moteris pasakoja, kad iki šiol ryšius palaiko ir su Domo tėvais, su kuriais, atrodo, ryšys tik dar labiau sustiprėjo ir tapo artimesnis. Kalbėdama apie sūnų, Sigita sako, kad kiekvienas turime savo istoriją, todėl dar tik bus matyti, kaip atrodys Vyčio kelias.
Įdomu ir tai, kad pasak Sigitos, po netekties, Vytis suaugo per naktį. Nustojo verkti, tapo ramus berniukas: „Galbūt tai sutapo ir su augimo šuoliu, tačiau atrodo, kad jis viską supranta ir padeda man savo ramumu.“
Taip pat Sigita priduria, kad šiuo metu jaučiasi rami, neleidžia liūdnoms mintims užlieti jos kasdienybės. Gyventi toliau savitu ritmu padeda ne tik Vytis, darbai, tačiau ir naujas suvokimas, kuris po vyro netekties ėmė ir supurtė, kad viskas, kas yra šioje žemėje yra laikina, o žmogų sudaro ne jo kūnas, bet ir siela/dvasia, kuri yra visiškai atskira esybė.
Paklausta, ar teko kalbėti galbūt su kitomis moterimis, vyrais, kurie išgyvenę yra panašias patirtis, pašnekovė teigia, kad neteko. Vis tik, Sigita sako:
„Kiekvienam savas kelias. Gyvenimas pilnas veiksmo ir ne viskas jame klostosi taip, kaip mums norisi, bet taip, kaip mums reikia, kad įveikę jo mestus iššūkius taptume stipresni ir sąmoningesni. Taip mes mokomės ir augame, to ir atėjome į šią žemę.“
