Vienuolika metų – tiek laiko prireikė menotyrininkui ir eseistui Ernestui Parulskiui „subrandinti“ knygą „Kasdienybės kunskamera“.
Grupės išbandymas
− Kaip nusprendėte, kurie tekstai pateks į jūsų rinkinį, kurie ne? – „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo E. Parulskio.
− Aš subūriau skaitytojų grupę nuo 15 iki 72 metų ir pateikiau jiems visus savo tekstus. Kadangi esu disciplinuotas, tekstų yra daug. Rašau po vieną kiekvieną savaitę – tad nelaimėliams teko pavargti.
Atrankos kriterijumi pasirinkau kikenimą – jei daugiau nei pusė grupės dalyvių juokiasi skaitydami straipsnį, jį įtraukiu į knygą. Beje, iš grupės teko išmesti 15-metį ir 20-metį – pirmasis visiškai nesijuokė, o antrasis juokėsi per mažai ir gadino visą statistiką.
− Nemaža jūsų tekstų dalis yra skirta tingėjimui. Ar pats esate tinginys?
− Tinginiu vadintis gali tik labai darbštus žmogus, nes nedirbantis žmogus tingėti negali. O aš nesu labai darbštus, todėl nesu tinginys.
− Savo knygoje nemažai dėmesio skiriate darbo imitacijai kontoroje. Ką padarytumėte su tokiu pavaldiniu, jei pamatytumėte ant jo darbo stalo gulinčią knygą „Kasdienybės kunskamera“?
− Darbo imitacija – kaip ir bet koks erzacas – yra blogis. Juk aš rašau apie kokybišką, natūralų ir profesionalų laikiną darbo nedarymą. Virtuozišką ir labai trumpą būseną tarp poilsio, bausmės ir nuotykio.
Knygos skaitymas nėra nei tas, nei antras, nei trečias. Knygų darbe skaityti negalima. Nebent tai daro knygų apžvalgininkas.
Dėmesys estams
− Ar susitikimai, aprašyti jūsų knygoje su kitais žmonėmis, iš tiesų buvo tokie ar jie smarkiai pagražinti?
− Kiekvienas konvejerinis eseistas turi savo formulę. Maniškė maždaug tokia: pusė teksto − dokumentika, pusė – „fiction“. Šitą terminą panaudojau ne dėl pižonizmo, o dėl atitikmens nebuvimo. Juk nerašysi „išmislas“? Ar „grožinė literatūra“?
− Kodėl knygoje tokio ypatingo jūsų dėmesio nusipelno estai?
− Estai, buvę toje pačioje starto pozicijoje, atsirado visai kitoje vietoje. Gal jie dalyvavo ne bėgime kaip mes, o kitoje sporto šakoje? Visa tai verta nagrinėjimo.
Ironiškas požiūris
− Viename tekste mokote žiūrovą atkeršyti kino teatro triukšmadariams, tačiau kitame patariate, kaip triukšmauti „rimtosios“ muzikos koncerte...
− Ne, aš instruktuoju, kaip klasikinės muzikos koncerte išradingai nesiklausyti muzikos, netrukdant kitiems ja mėgautis. Nors, jei koncerte grojama mobiliųjų telefonų melodijos, na, Piotras Čaikovskis ar atmintinai žinomi romantikai – trukdyti galima.
TIK FAKTAI
Eseistas E. Parulskis gimė 1963 metais.
Studijavo Vilniaus dailės akademijos Meno istorijos katedroje ir Vilniaus universiteto tarptautinėje vadybos mokykloje.
2001 metais jis įkūrė naujienų portalą omni.lt (vėliau tapusį balsas.lt), jam vadovavo iki 2008 metų.
Nuo 1998 metų intensyviai rašo esė ir komentarus Lietuvos žiniasklaidai.
