Rugsėjo pabaigoje, baigęs savo įsipareigojimus Jungtinių Tautų susirinkime New Yorke, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pabendravo dar ir su Lietuvių Bendruomenės New Yorko apygardos atstovais.
Valstybės vadovas papasakojo jiems apie padėtį Lietuvoje, pasidalijo įspūdžiais apie savo susitikimus ir oficialius bei privačius pokalbius su kitų valstybių atstovais. Adamkus priminė niujorkiečiams, kaip gera jam buvę sužinoti, kad Lietuvos pasiekimai pasaulyje yra aukštai įvertinti: “Esame pavyzdys kitoms šalims, kurios eina demokratinių reformų keliu. Per septyniolika metų kartu su jaunąja karta pasiekėme tai, ką pasiekti kitiems kraštams prireikė dešimtmečių. Tai parodo didelį mūsų tautos potencialą, turime labai daug padorių, sąžiningų, darbščių žmonių… Tikiu, kad Lietuva įsitvirtins geriausių valstybių dešimtuke…. Nors Lietuvoje žmonėms daug nusivylimo sukelia įvairios politinės įtampos, netesėti pažadai, neišspręstos socialinės problemos, tačiau gyvenimas Lietuvoje gerėja.” (DELFI, 2007, rugsėjo 27 d.).
Puikūs žodžiai Valdo Admkaus apie jau devinti metai jo vadovaujamą valstybę. Tik kažin ar jie atspindi tikrovę?
“Aha, pasiekėme: didžiausias savižudžių skaičius, pusė piliečių išvažiavo, skurdas, kaip ant mielių augančios kainos, begalinė korupcija, alkoholizmas, sugriautas, išvogtas, prichvatizuoats ūkis, nusivylę žmonės, moterys negimdo vaikų, aukštasis mokslas tuojau bus nebepasiekiamas ir t.t…. Ko dar pasieksime? Ar tie lietuviai nepasakė jam dėl ko jie emigravo?” - į prezidento teiginį atsiliepė vienas šio DELFI tinklapyje išspausdinto pranešimo skaitytojas.
Čia jau kitokie žodžiai apie tą pačią Valdo Adamkaus išgirtą Lietuvą. Šiurpūs ir kartūs. Kiek čia tiesos? Ar juose tik nedaugiau tikrovės negu prezidento teiginiuose? Nors ir sunku netikėti prezidento žodžiais apie kitų šalių vadovų pagyrimus Lietuvoje vykdomoms demokratinėms reformoms, dargi net kaip pavyzdinėms, tačiau turbūt neužmiršome ir šioje skiltyje rugpjūčio ketvirtos laidoje minėto žymaus norvego politologo Svenn Arnie Lie šiek tiek kitokios nuomonės.
Metus Lietuvoje išgyvenęs ir politinį gyvenimą stebėjęs, šis norvegas priėjo išvados, kad Lietuvai vadovaujantieji politikai iš viso sunkiai suvokia, kas demokratija yra, nekalbant jau apie kažkokią kitas šalis žavinčią pavyzdinę. O europarlamentaras Aloyzas Sakalas pasigedo demokratijos net paties Valdo Adamkaus laikysenoje, jam aptariant vyriausio Lietuvos policininko Vytauto Grigaravičiaus prasilenkimą su įstatymais. O kokį demokratijos pavyzdį pasauliui galėjo parodyti šį pavasarį įvykę savivaldybių rinkimai, atlikti tik partijų sąrašais ir vykdyti Konstituciniam Teismui paskelbus juos net prieštaraujančius Konstitucijai? Bet ne tik toji abejotina demokratija piešia kitokį negu Adamkaus išgirtą Lietuvos vaizdą.
“Lietuva – valstybė be veido” – rašo Kauno dienoje (2007, rugsėjo 17d.) Dovilė Jablonskytė, pasiremdama viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” duomenimis. Retas užsienietis yra girdėjęs apie Lietuvą, teigia straipsnio autorė. “Įvairių strategijų skeptikai politikų kalbas apie originalų ir užsieniečiams patrauklų įvaizdį jau seniai vadina tuščiais plepalais” – tęsia Jablonskytė. “Kol valdžia gyvena vizijomis ir misijomis, su užsieniečiais bendraujantys lietuviai sako dažnai išgirstantys, kad Lietuva –narkotikų, prostitučių ir ginklų kraštas; esą neretai tenka įrodinėti, kad nesame gandrus galabijanti ir gulbes valganti tauta” – teigia ji.
Blogai, kad užsieniečiai Lietuvos iš esmės nežino ir nepažįsta, sako “Vilmorus” direktorius Vladas Gaidys. “Tyrimai rodo, kad net 42 nuošimčiai Europos sąjungos (ES) gyventojų apie Lietuvą neturi nė kokio supratimo” – pabrėžia apklausų vadovas. “Net mūsų taip dievinamus sportininkus teigiamai vertina vos 41 nuošimtis ES gyventojų” – pastebi Jablonskytė.
“Lietuviai – Norvegijos siaubas” - rėžia pavadinimas “lrytas.lt” redaktoriui laiško, kuriame jau treji metai Oslo mieste gyvenanti lietuvė Daiva Schafer aprašo vieno iš didžiausių Norvegijos dienraščių “Aftenposten” nusiteikimą čia gyvenančių lietuvių atžvilgiu. “Iš dvi dienas iš eilės šio dienraščio pirmuose puslapiuose skelbtų straipsnių susidaro vaizdas, kad lietuviai - tik nusikaltėlių, narkotikų gamintojų ir pervežėjų bei vagišių tauta; Kaunas įvardijamas vagių lizdu, kur pardavinėjami vogti daiktai” - perduoda skaitytojams norvegų nuomones apie lietuvius laiško autorė.
“Lietuva tampa mažąja Rusija “ – teigia Leonidas Donskis (“Klaipėda”, 2007 7 23 d.), nustebęs Baltarusijoje žuvusio VSD pulkininko Vytauto Pociūno mirties aplinkybių tyrimo eiga. “Pastaruoju metu mūsų viešoje erdvėje nuskambėjo klausimai ar Lietuva dar teisinė valstybė (Aidas Palubinskas) ir ar Lietuva dar yra demokratinė valstybė (Aloyzas Sakalas)….
Teisingumo nebuvimas Lietuvoje tapo kažkuo, su kuo daugelis pradėjo taikstytis kaip su neišvengiama šalies būkle. Palietus įtakingos profesinės grupės arba jėgos struktūros žmones, jau nebe pirma kartą šalies inteligentijos kreipimaisi ir apeliacijos lieka balsu tyruose” – aptaria šis žymus filosofas jėgą valdžioje turinčių politikų nesiskaitymą nė su aukščiausio laipsnio Lietuvos inteligentija.
Tad į kokių “geriausių valstybių dešimtuką” tokiais pasiekimais “pasidabinusią” Lietuvą prezidentas Valdas Adamkus ; veda? O tokių pasiekimų pavyzdžių galima priskaičiuoti tuzinais. Tačiau atrodo, kad vyriausioms Lietuvos valdžioms jie nė motais. Prezidentas džiaugiasi girdėtais pagyrimais Jungtinėse Tautose (ar galim juo netikėti?), o premjeras Gediminas Kirkilas, žadėjęs atsistatydinti, jeigu korupcija vadinami sukčiavimai Lietuvoje per metus nesumažės, prieš savaitę duomenis paskelbus, savo pažadą patogiai pamiršo. Liko nesumažėjęs sukčiavimas ir taip pat prie premjero stalo sėdintis Kirkilas.
O apie šiurpą keliantį lietuvių bėgimą iš tėvynės užsiminus, Adamkus niujorkiečiams aiškino, jog “turime drauge kurti tokį gyvenimą, kad visiems būtų gerai tėvynėje ir nereikėtų kurtis tarp svetimtaučių”.Taip, turime, tai žinom visi. Bet kada pabaigsim tą “turime kurti” ir pradėsim kurti? Mums tą “turime kurti” belinksniuojant, prieš savaitę paskelbtais duomenimis vien tik nuo praėjusių metų liepos pirmos iki šių metų birželio pabaigos iš Lietuvos dingo 18 500 gyventojų.
Tai priimant dėmesin, per Adamkaus prezidentavimo devynerius metus, jam tą “turime kurti” nuolat kartojant, Lietuvoje gyventojų sumažėjo bent apie 166 000. Bet čia tik oficiali statistika, tikrovė gali parodyti jų net dvigubai daugiau, nes viešai žinoma, kad gal net pusė išvykstančių niekur nesigarsina. Ar už šį “pasiekimą” Lietuvos prezidentas Jungtinių Tautų susirinkime irgi buvo aukštai įvertintas? Nepriklausomybę atkūrus, Lietuvoje gyveno apie 3 750 000. Šiais metais liepos pirmą jų buvo 3 373 990. Tokiai kaitai vykstant, žinovų nuomone, 2050 metais Lietuvoje gyvens tik 2 881 000 žmonių. Ir kiek iš jų bus lietuviai? Koks pavyzdys kam nors galime būti tokį Lietuvos paveikslą prieš akis turėdami? Nebent tik lietuvių tautos naikintojams.
Tad vargu ar šioje apžvalgoje pateikti neabejotinai tikroviški duomenys yra jau toks geras liudininkas septyniolikos metų pasiekimų, kuriems laimėti kitoms šalims prireikė dešimtmečių. Tuo labiau, kai nė vieno iš tų kitų šalių pasiekimų Prezidentas neįvardijo. Abejotinas teiginys ir apie gyvenimo gerėjimą, kai vis dar 16 nuošimčių, taigi daugiau negu pusė milijono, žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, nors irgi tiesa, kad Lietuvoje yra ir labai gerai gyvenančių žmonių.
Tačiau jų – tik 10 nuošimčių. Nuolat kartojami statistikos duomenys rodo, kad dar kiti 10 nuošimčių žmonių gyvena gerai, o likusieji 64 nuošimčiai šiaip taip “plaukioja nenuskęsdami”, todėl girtis ir dar bandyti rodytis pavyzdžiu kitoms šalims, tikrai neturim kuo. Nė ta pačia prezidento Valdo Adamkaus taip pabrėžiama demokratija.
