Lietuvos radijo laidoje ,,Dienos tema” diskusija dėl iš esmės naikinančio dvigubos pilietybės galimybę Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo išryškino kaip niekada anksčiau aiškiai argumentų ir kontraargumentų sekas šiuo klausimu ir tokiu būdu leido kiekvienam iš besidominčių įgyti labiau subalansuotą požiūrį.
Siekiant teisingai įvertinti šios diskusijos rezultatus, kviečiu labai trumpai, bet radikaliai atsiriboti būtent nuo klausimo – o kokie bus (yra numatomi) minėto KT nutarimo padariniai? Toks paradoksalus atsiribojimas nuo diskusijos temą įvardijančio klausimo yra būtinas dėl to, kad neišbarstytume savo dėmesio ir nepasiklystume tarp pseudoorientyrų.. Galų gale su politiniais, teisiniais, ekonominiais šio nutarimo padariniais netrukus susidursime praktiškai. Padariniai iš tiesų gali būti labai grandioziniai, stačiai (ilgesnės perspektyvos požiūriu) paliečiantys tautos gyvastingumo pagrindus. Tačiau KT priėmė sprendimą, orientuodamasis į jam užkrautos pareigos įgyvendinimą, t. y. šiuo atveju paskelbė nutarimą dėl Pilietybės įstatymo ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo, dėl šių įstatymų atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas įstatymus vertina Konstitucijos, bet ne sociologinių tyrimų ar prognostinių metodikų pagrindu. Tai visiškai suprantama. Vis tik minėtoji diskusija įpareigoja tarsi ir aiškias išvadas bandyti patikslinti iš naujo.
Iš karto kyla įspūdis, jog susikalbėjimas šiuo atveju yra neįmanomas iš principo, tačiau ne abi pusės dėl to yra vienodai atsakingos. Dialogo teorijos požiūriu visi nesusikalbėjimo pavyzdžiai yra įdomūs kaip tyrimo dalykas, tačiau čia įgyvendintas nesusikalbėjimo atvejis yra beveik rekordinis ir gali būti įtrauktas į vadovėlius kaip nepaprastai įdomus skirtingom prasmėm, bet ypač dėl savo savotiško, prabėgom tariant, daugiapakopiškumo.
Nesusikalbama čia ne dėl to, jog KT, kaip institucija ir jai atstovaujantys asmenys, šioje diskusijoje vengtų pačios diskusijos, apeliuodami į faktą, jog esą KT pagal savo prigimtį yra diskusijas visados stabdanti, ginčus nutraukianti ir tašką dedanti institucija. Iš tiesų, įstatymų, potvarkių, nutarimų privalomumo idėja gali būti įgyvendinama tik tada, kai teisinės sistemos didingą pastatą užbaigia, savotiškai jį vainikuoja institucija, kuri dialogą ne tiek plėtoja, kiek jį riboja.
Tačiau radijo laidoje KT pirmininko patarėjas ir premjero sudarytos darbo grupės pilietybės klausimams spręsti vadovas E. Jarašiūnas visiškai nevengė polemikos įkarščio, nesislapstė po mantija, bet netgi labai drąsiai vėlėsi į tokių klausimų svarstymą, kurie reikalauja atskiros lituanisto kompetencijos. Dar daugiau - E. Jarašiūnas daugiau ar mažiau įsisąmonintai siekė primesti filologinį problemos aiškinimą ir tokiu būdu apginti savo pozicijas. Sunku tuo patikėti?!
Tikrai taip, tačiau sukaupę dėmesį ilgai netrukę pastebime, jog D. Kuolys, žinomas kultūrininkams lituanistinės dvasios atstovas, gilindamasis į filologinius argumentus, pats to tarsi specialiai nesiekdamas, gina idealaus teisininko pozicijas, o E. Jarašiūnas bando filologijai užkrauti teisininko atsakomybę. Galima sakyti net taip, jog susiklosto tokia įdomi diskusijos situacija, kai kiekvienas iš oponentų pradeda dėvėti savo priešininko kaukę. Kyla klausimas – kodėl taip atsitinka?
Taip atsitiko dėl to, jog pačios diskusijos, vykusios radijo laidoje, išeities tašku yra nesusipratimas, kurio įveikti filologiniais argumentais neįmanoma. Būtų galima kalbėti net apie sukurtą klaidos precedentą (arba išaiškėjusią paklaidą) kaip ginčų atskaitos tašką, jeigu nežinotume, jog KT klaidų nedaro ir negali daryti pagal savo prigimtį ir dėl išskirtinio statuso. Todėl visados esame įpareigoti rasti diplomatiškesnius žodžius. Kita vertus, leiskite labai tiesmukai, paprastais žodžiais dar kartą priminti reikalo esmę.
Kaip žinia, KT kvestionuoja dvigubos pilietybės galimybę iš principo, remdamasis Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalimi, kuri skelbia: ,,Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis”.
Apeliuodamas į šį straipsnį, KT nustatė, jog Pilietybės įstatymas, numatantis išimtis šiuo požiūriu, pavyzdžiui, lietuvių kilmės asmenims, kurie turėjo LR pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d ir jų palikuonims, yra prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Palikime šįkart neapsvarstytą klausimą dėl vienos tautybės žmonių išskyrimo, nesigraudinkime dėl to, jog mūsų tautiečių, išsibarsčiusių visame pasaulyje interesai dabar yra labai smarkiai pažeidžiami ( blokuojamas kelias atstatyti LR pilietybę arba ją išsaugoti gyvenantiems svetur). Pažymėkime tik tai, jog šio nutarimo iniciatoriai, pripažindami situacijos keblumą, įrodinėja, jog nieko pakeisti neįmanoma iš principo, nes esą taip elgtis nurodo pati Konstitucija.
Taigi neva esame biedni, bet teisingi. Čia išties stoja pauzė, grąžomos rankos ir sakoma: yra tik referendumo kelias, tokiu būdu keičiant minėtą konstitucijos straipsnį... Savo ruožtu prieštaraujantys nutarimo šalininkams žmonės kaip vos ne svarbiausią argumentą nurodo filologinį išaiškinimą, jog atskiras atvejis nebūtinai reiškia retas, pavienis. Taigi diskusija persikelia į tą lygmenį, kur pradedama svarstyti, ar atskirų pavienių atvejų gali būti daug.
KT nuomonė aiški: tokių atvejų kaip mechaniškai registruojamų faktų gali būti tik vienas kitas. Kitaip tariant, KT nutarimas suponuoja išvadą, jog dviguba pilietybė yra negalima, išskyrus atskirus išimtinius atvejus. Tačiau, ar iš tiesų šitai nurodo Konstitucija? Įsiklausykime, Konstituciją skelbia, jog dviguba pilietybė yra negalima, ,,išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus”.
Taigi kalba čia eina apie tai, jog pilietybės įgijimą reguliuojančiame įstatyme turi būti apibrėžti tie atskiri atvejai, kai dviguba pilietybė yra galima, visai nekeliant klausimo dėl tokių atvejų skaitlingumo. Kalbama apie užduotį pažymėti tipinius atvejus ir nėra jokio įpareigojimo nurodyti kvantitatyvinius tokių atvejų parametrus. Pavyzdžiui, ši problema ( dėl KT nutarimo Pilietybės įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu) apima tik du atvejus: arba KT savavališkai įsteigia Konstituciją viršijantį išaiškinimą, arba mes esame visiškai nepajėgūs suprasti tai, kas čia aiškinama. Vis tik guodžia tai, jog, kaip atrodo, Lietuvos Respublikos Konstitucija yra išmintingesnė už dabar besiblaškantį Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.
