Julija, koks yra tavo gyvenimo lūžis, o gal net lūžiai?
Vienu iš esminių gyvenimo lūžių galėčiau laikyti savo tėčio savižudybę, įvykusią prieš 13 metų. Bet iš tikrųjų pats stipriausias lūžis įvyko tada, kai aš tą savižudybę įsisąmoninau ir kai ji atėjo pagaliau iki mano sąmonės. Visa tai nutiko per ligą. Ji užklupo praėjus maždaug dvejiems su puse metų nuo tėčio mirties ir būtent tada turėjau priimti lemiamą sprendimą – kaip toliau gyvensiu su patirtimi, kurią man tėtis suteikė.
Apie kokią ligą tu kalbi?
Kalbu apie depresiją. Viskas taip susiklostė, kad aš tuo metu buvau ketvirtakursė, man reikėjo baigti mokslus, buvo likę vos keli egzaminai. Vėliau įstojau į magistrantūrą – kažkaip net neturėjau laiko gedėti.
Bet čia tikriausiai esmė ne laikas – man paprasčiausiai buvo per sunku iškart gedėti ne dėl senatvės ar ligos išėjusio žmogaus, o dėl jo asmeninio pasirinkimo. Tą reikėjo kažkaip „suvirškinti“ - mano psichikai reikėjo viską „suvirškinti“ ir pustrečių metų per veiklas, naują darbą, naujus mokslus aš tėvo savižudybę tiesiog ignoravau. Nors stengiausi apie tai kalbėti, pasąmoniniam lygmenyje vyko savi procesai ir jie ko gero reikalavo daugiau dėmesio iš manęs.
Tu pasinerdama į aktyvią veiklą tikėjaisi greičiau užsimiršti ir vidinius procesus palikai savieigai?
O reikėjo kaip tik daugiau įsigilinimo į tai, kas su manimi vyksta, didesnio sureikšminimo pačio įvykio - savižudybės, nes visgi… Ji gerokai skiriasi nuo paprastos netekties arba skyrybų, kas irgi prilyginama netekčiai. Savižudybė palieka randus ir visam gyvenimui – tokius, kaip gėdą, kaltę, amžiną klausimą „kodėl?“.
Dabar jau yra praėję daugiau nei 13 metų nuo tėčio savižudybės ir aš vis dar nežinau, nesuprantu – kodėl.. Gal šiandien taip liguistai nebeklausiu, nes daug gilinausi per tą laiką į žmogaus psichiką, stengiausi suprasti, kaip ji veikia nuo pat gimimo, bet įvykus mano vidiniam lūžiui supratau, kad vieno atsakymo tikriausiai nėra. Vienos priežasties niekada nėra, nes jų yra daug ir vienas – paskutinis lašas.
Kaip tu atsimeni tą lemtingą dieną, Julija? Kas įvyko prieš tuos 13 metų?..
Tą dieną aš tiesiog pramiegojau pirmą paskaitą ir buvau namie. Staiga prabudau nuo keistų garsų – tai buvo mano tėčio krenkštimas, kosėjimas. Jis dar buvo gyvas ir vaikščiojo... Aš, išvydusi jį tarsi gyvą lavoną, iš pradžių nesupratau, kas nutiko ir tas vaizdinys iki šiol išlikęs man akyse..
Jis sunkiai galėjo kalbėti, todėl iškviečiau greitąją pagalbą vis dar nesuprasdama, kas iš tikrųjų atsitiko. Viskas paaiškėjo, kai laukiant greitosios radau atsisveikinimo raštelį.. Mano pirminė reakcija buvo pyktis ir šokas. Viduje kilo sumaištis – kodėl, kas čia vyksta, ką jis padarė.. Galiausiai tėtį išvežė į ligoninę.
Bet iki to momento, kol atvyko greitoji pagalba, tėtis dar buvo gyvas – ar bandei jam ką nors sakyti, klausti?…
Tą akimirką aš tik priguliau prie jo… Ir… aš neatsimenu, ką jam tada pasakiau. Bet… tai buvo labai jautrus momentas. Aš tiesiog buvau šalia.
Ar tuo metu galėjai nujausti, kad tėtis neišgyvens?…
Ne. Aš neįsivaizdavau, kas apskritai gali nutikti pasirinkus šitokį būdą savižudybės. Bet iki paskutinės minutės tikėjausi, kad jis išliks gyvas ir kad medikai galės jam padėti.
Tačiau gydytojai jau buvo bejėgiai?
Iš pradžių tėtis atsidūrė reanimacijoje. Jis dar buvo sąmoningas ir tokiu išliko maždaug dvi paras. Nepaisant to, gydytojai nuo pirmų akimirkų buvo atviri su mumis, kad tėčiui išgyventi šansų labai mažai, o jeigu liks gyvas – tai nevaikščios, nemąstys ir bus tiesiog žmogus-daržovė. Su mama ir sese lankėme tėtį praktiškai kasdien - tai truko daugiau nei savaitę. Tą laikotarpį atsimenu kaip amžinybę. Galiausiai po vieno apsilankymo vykstant namo, mums paskambino iš ligoninės ir pranešė, kad tėčio nebėra..
Dešimt dienų tėtis praleido reanimacijoje ir jūs visos trys – mama, sesė ir tu – kaip gyvenote tą laiką?.. Kas vyko tarp jūsų?
Žinai, Renata, jeigu nuoširdžiai – aš absoliučiai neatsimenu. Tos amžinybės, tų dešimt dienų aš tiesiog neatsimenu. Viskas lyg išsitrynę. Aš žinau, kad tuo metu net lankiau paskaitas, nes važiuodavau su autobusu iš universiteto pas tėtį, bet viskas lyg per rūką. Aš atsimenu tik tuos momentus, kai einu į ligoninę, tas 5 minutes reanimacijos palatoje su tėčiu ir viskas – diena čia baigdavosi.
Tai tavo pasąmonė įjungė tarsi apsauginį režimą ir tokiu būdu mėgino apsaugoti nuo visiško sugriuvimo?..
Aš manau, kad ir tuos du su puse metų po tėčio mirties gyvenau tame režime. Ko gero man buvo per sunku viską įsisąmoninti ir „suvirškinti“ patį faktą. Nors šalia manęs buvo mama su sese, bet tai, ką patyrėme yra nedalomas skausmas. Ir jis labai didelis bei sunkus. Mes negalėjome skausmo dėl tėvo savižudybės padalinti kiekvienai po gabalėlį į tris, keturias ar penkias dalis. Kiekvienai mūsų skirtingai sekėsi jį išgyventi, nes visos turėjom savo santykį su tėčiu, bet tai tikrai nebuvo lengva.
Tu mylėjai savo tėtį?.. Gerai sutarėt?
Aš labai mylėjau tėtį.. Mūsų santykiai buvo išties geri – laukdavau jo grįžtančio po naktinių darbo pamainų. Mudu kone iki paryčių gerdavom virtuvėje arbatą ir kalbėdavomės. Tikrai turėjome gražų ryšį..
Gal jis nebuvo labai gilus, nes abu nemokėjom itin atvirai kalbėti apie jausmus ir emocijas, todėl negalėjau jam būti emocinė ar psichologinė parama. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint – aš buvau jam labai artimas žmogus, bet nebuvau draugė. Tikriausiai ir neturėjau būti, nes visgi pirmoj vietoj buvau tiesiog dukra.
O ar tu matei, kad tėčio gyvenime kažkas vyksta ne taip? Ar nujautei, kad jį užgriuvę sunkumai gali taip baigtis?
Aš tuo metu dar gyvenau su tėvais, bet kažkokių ryškesnių ženklų nepastebėjau iki jo pirmo bandymo nusižudyti. Tai įvyko per tėčio 50-ąjį gimtadienį. Po to, žinoma, kiekvienas jo pasakymas atsidurdavo dėmesio centre ir mūsų galvose jau buvo užsidegusios raudonos pavojaus lemputės.
Aš bandžiau šnekėtis su tėčiu ir visai kitaip pradėjau žiūrėti į jo kalbas bei elgesį, bet kažkokio konkretaus paaiškinimo, kodėl jis norėjo nusižudyti aš, deja, neišgirdau.. Labai gerai atmenu tą mūsų naktinį pokalbį – tėtis buvo grįžęs iš darbo ir vietoj atsakymo išleido tik gilų atodūsį. Dabar aš sau turiu tokį atsakymą – jam tiesiog buvo sunku gyventi. Ir šis sunkumas kaupėsi per visą gyvenimą.
Jis nežinojo, kur dėti tą sunkumą ir kaip jį įveikti?..
Bėda ta, kad tos kartos žmonės ir ypač vyrai – kaip mano tėtis – jie labai bijo reikšti emocijas garsiai. Nes tai gėdinga, tai silpnumo ženklas – juk vyrai neverkia! Jie tarsi visada turi būti tik stiprūs ir negali palūžti. Be to, mano tėčiui buvo siūloma psichologinė pagalba, tačiau jis atsisakė.
Net nelabai suprato, kas tai ir ką ji gali duoti. Tada – prieš 13 metų – dar buvo kitoks požiūris į psichologus ir apskritai tos kartos žmonės iki šiol dažnai mano, kad tokia pagalba nereikalinga. Tėtis taip ir sakė - „aš nesu nesveikas, aš joks – psichas“.
Po tėčio mirties visa galva pasinėrei į studijas ir veiklas – įjungei, kitaip tariant, super galių mygtuką. Tačiau po kiek laiko tavyje įvyksta stiprus lūžis – kaip tu jį pajutai?
Aš atsibudau vieną rytą ir supratau, kad nebematau spalvų. Aplink mane pasaulis atrodė pilkai juodai baltas, nors tuo metu buvo pavasaris. Kažkas mano smegenyse tiesiog išsijungė. Viskas atrodė lyg be prieskonių, be ryškumo. Iškart supratau, kad vyksta negeri dalykai ir nieko nelaukusi nuėjau pas psichologą.
Visgi, dar iki spalvų dingimo manyje jau buvo prasidėję tam tikri procesai – aš dažnai buvau panirusi į liūdesį, grįžusi iš paskaitų labai verkdavau, tačiau šių dalykų pradžioje nesureikšminau. Galiausiai po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad man labai sunki depresija. Buvo skirti vaistai, psichoterapija ir prasidėjo gydymas.
Kaip reagavai išgirdusi, kad tau sunki depresija?
Aš tai priėmiau ramiai. Visada sakiau, kad jei pati sau dantų netaisau, tai smegenų juo labiau nesitaisysiu. Visiškai pasitikėjau specialistais. Daug informacijos ieškojausi apie savo ligą internete. Iš tikrųjų išgirdus diagnozę man net palengvėjo – pagaliau žinojau, kas vyksta. Aš supratau, kad neturiu viena kapstytis iš viso šito, kad neprivalau keisti gyvenimo ar savęs. Kad susirgau liga, kurią galima pagydyti ar bent jau sukontroliuoti.
O kaip sekėsi susigyventi su depresija?
Maniškė pasižymėjo tuo, kad būdavo gilūs ir skausmingi nusileidimai - savotiškos emocinės duobės, kai aš nieko nenorėdavau, tik verkdavau. Tais momentais aš galėdavau nevalgyti, negerti, tiesiog būdavau apatiška viskam. Neretai kildavo ir suicidinių minčių, ypač tai būdinga tiems, kurie išgyveno savižudybę artimoje aplinkoje.
Po to sekdavo labai aukšti pakilimai – stiprios euforinės nuotaikos, kai atrodydavo, kad viskas gerai, kad aš jau pasveikau ir nėra neįmanomų dalykų. Bet studijos, darbas visgi buvo ta veikla, kuri mane priversdavo išlipti iš lovos ir aš stengdavausi išlaikyti bent kažkokį režimą savo gyvenime.
Viduje kartas nuo karto pasirodydavo racionalioji, pareigingoji Julija, kuri suprato, kad nuotaikų krytis yra laikina būsena ir ją reikia tiesiog kantriai išgyventi. Vėliau atsirado supratimas, kad normalu leisti sau ir paliūdėti, ir paverkti, bet labai svarbu nusistatyti aiškią ribą – kiek.
Kokia situacija yra šiandien, Julija?
Aš manau, kad jau pasveikau. Net lengva ir gera tai pasakyti tau! Visgi yra depresijos, kurios ištinka žmogų tik po kažkokio skaudaus įvykio – mano atveju po tėčio savižudybės ir yra tokios, kurios nepaleidžia žmonių visą gyvenimą. Jie tarsi balansuoja nuolat ant kritinės ribos. Aš tikrai esu labai jautri, melancholiška asmenybė, empatiškai reaguoju į aplinką, todėl natūralu, kad mane vis dar užklumpa ir liūdnos nuotaikos, ir atsiveria viena kita emocinė duobė. Bet psichoterapiją tęsiu ir net neatmetu, kad tai darysiu visą likusį gyvenimą.
Po tokių skaudžių išgyvenimų tu neužsidarei tik savyje, bet nutarei padėti ir kitiems – jau ne vienerius metus savanoriauji „Jaunimo linijoje“. Kodėl?
Aš į „Jaunimo liniją“ užsukau dar prieš tėčio savižudybę. Tiesiog norėjau kažkam padėti. Vėliau, jau po tėčio mirties net abejojau, ar galėsiu likti, bet įvyko lemtingas dalykas – man netikėtai parašė žmogus, kuris bando nusižudyti ir mes tada gal kokias tris valandas telefonu prašnekėjome.
Galiausiai iškvietėm greitąją pagalbą ir viskas baigėsi laimingai. Atsibudusi ryte aiškiai supratau, kad nepykstu ant to žmogaus, norėjusio nusižudyti, vadinas, aš jau išbuvau tame ir galiu padėti kitiems. Man nieko neatsitiko dėl to, kad dar kartą gyvenime susidūriau su savižudybe. Todėl nutariau, jog savo sukauptomis žiniomis ir patirtimi turiu pasidalinti. Taigi „Jaunimo linijoje“ jau esu penkerius metus.
Ko gero ten sulaukiate nemažai skambučių iš žmonių, kuriems kyla suicidinių minčių?
Taip, tikrai sulaukiame tokių skambučių. Kai išgirstu, kad žmogus nori žudytis, aš tarsi save mobilizuoju – pasikeičia net kūno pozicija ir prasideda ilgas mudviejų pokalbis. Mes esame apmokyti specialistų, žinome, ką sakyti, daryti, tačiau savižudybė…
Visgi tai yra sprendimas. Ir tik pats žmogus gali save išgelbėti. Skambutis į „Jaunimo liniją“ - jau yra gelbėjimosi pradžia. Mes priimame tai kaip signalą, kad žmogus nori žudytis, bet kažkur jo viduje dar yra viltis ir drauge bandome atrasti, kaip už jos užsikabinti.
O kaip nepaskęsti kaltėje dėl kito žmogaus savižudybės – ypač dėl artimo?… Kaip neužgraužti savęs?
Mes kiekvienas esame atsakingi už savo gyvenimą. Aš pirmiausia esu atsakinga už savąjį. Ir tai labai svarbu įsisąmoninti. Tačiau žmogus turi teisę rinktis ir mes neturim kitos išeities, kaip gerbti jo pasirinkimus. Šiuo atveju, kad ir kaip skausmingai tai skambėtų, turiu gerbti savo tėčio pasirinkimą.
Kitas labai svarbus aspektas – ribos. Kiek aš galiu iš tikrųjų? Kiek esu Dievas, kad kažką išgelbėčiau?.. Būtent per psichoterapiją išsiaiškinau, kad aš nesu Dievas. Mes taip pat apie tai labai daug diskutuojam „Jaunimo linijoje“, kad yra ribos, kiek mes iš tikrųjų galime.
Nesvarbu, ar esu mama, dukra, žmona ar geriausia draugė – aš tikrai tam tikrose situacijose ne viską galiu. Tai atrodo labai paprasta, bet daugybė žmonių, ypač išgyvenančių stiprią kaltę dėl įvairiausių dalykų, turėtų suprasti, kad yra riba, iki kurios tu gali daryti kažkokią įtaką ir po kurios jau nebe.
Bet kai žmogus siunčia signalus, kad jam yra negerai, mūsų žmogiška pareiga būtų pastebėti ir negalvoti, kad tai ne mano reikalas ar kad tai tik to žmogaus bėda?
Vienareikšmiškai - mums reikia reaguoti. Net jei nėra jokių aiškių signalų, bet tiesiog jaučiame, kad kažkas tam žmogui negerai ir pastebime - visada verta pasikalbėti ir tiesiai paklausti.
Labai dažnai klaidingai manoma, kad tiesiogiai paklausus žmogaus, ar jam kyla minčių apie savižudybę galima tai paskatinti. Iš tikrųjų efektas yra priešingas, nes kai atvirai sakome, ką galvojame ar kaip mums atrodo, mes kaip tik padedame tam žmogui atidaryti vartus į šią temą ir pradėti šnekėtis.
Nes labai dažnai suicidines mintis išgyvenančiajam taip pat yra gėda ir jis nedrįsta garsiai prabilti. O mes savo klausimu, atitinkama intonacija suteikiame saugią erdvę išsikalbėti ir tokiu atveju belieka tik nuoširdžiai išklausyti.
Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Lūžis“ įvairūs Lietuvos žmonės – tiek žinomi, tiek ir nežinomi atvirai dalinasi savo gyvenimo lūžiais: kaip jiems sekėsi priimti sunkius sprendimus, kodėl tai tapo svarbia patirtimi ir ko ji išmokė bei gali išmokyti kitus.
