Tęsiu subjektyvius pastebėjimus apie Rusijos tautinės politikos bruožus. Jau rašiau, kad po to, kai “baltieji” rusai užkariavo nepriklausomą Kalniečių Respubliką (1918 – 1919 m.; prezidentas – čečėnas Tapa Čermojevas), o bolševikai likvidavo ją pakeitusį Šiaurė Kaukazo Emyratą (1919 – 1920 m.; emyras – čečėnas Uzunhajiras Chadžichanas), 1921 metais buvo įkurta Kalniečių ASSR Rusijos SFSR sudėtyje.
Tai buvo unikali Rusijos autonomija, kur galiojo šariato teisė, rusai kazokai privalėjo išsikelti iš carų jiems “dovanotų” kalniečių žemių, o mokyklose ant sienų puikavosi ne Karlo Marxo, o imamo Šamilio portretai. Bet “baisiausia” sovietinei valdžiai buvo tai, kad, kaip ir Šamilio Imamato laikais, vėl pradėjo formuotis įvairiatautis ir įvairiakalbis, bet vieningas Šiaurės Kaukazo kalniečių sociumas, galėjęs tapti vieningos politinės nacijos užuomazga.
Dėl šios priežąsties jau 1922 – 1924 metais iš Kalniečių ASSR buvo išskirtos Čerkesijos, Karačajaus, Kabardos - Balkarijos ir Čečėnijos, galiausiai – Šiaurės Osetijos ir Ingušijos autonominės sritys, o pati Kalniečių ASSR – likviduota. Ankstesnėse straipsnio dalyse jau rašiau, kaip dar ne kartą keitėsi šių administracinių darinių sienos ir jų statusas, kaip buvo tremiamos ir “reabilituojamos” Šiaurės Kaukazo tautos. Šįkart apžvelkime dviejų iš jų – adygų ir vainachų likimą.
Jei tikėtųme sovietine ir dabartinės Rusijos statistika, tai ne dvi, o penkios tautos. Adygai gyventojų surašymų medžiagoje ir piliečių pasuose fiksuojami kaip “adygėjai”, “čerkesai” ir “kabardiečiai”, o vainachai – kaip “čečėnai” ir “ingušai”. Kame gi čia reikalas?
Adygai
Reikalas tame, kad visos trys adygų “tautos” – adygėjai, čerkesai ir kabardiečiai – vadina save tuo pačiu vardu – “adyge”, o savo gimtąją kalbą – “adygebze”. Kitaip sakant, tik Rusijos valdžia “žino”, kad tai - trys “skirtingos” tautos, o užsispyrę čiabuviai laiko save tos pačios tautos atstovais.
Carinio režimo garbei tenka pripažinti, kad taip buvo ne visada. Rusai pradėjo veržtis į Šiaurės Kaukazą dar XVI amžiuje ir pirmiausia susidūrė su adygų ginkluotu pasipriešinimu. Tuo metu adygai (tiksliau, jų rytinė atšaka – kabardiečiai) jau buvo tapę Šiaurės Kaukazo hegemonais (bent jau teritorijose į vakarus nuo Čečėnijos; rytesniuose plotuose tas pats pasakytina apie kumykus). Tai jie išstūmė osetinų protėvius alanus iš dabartinio Stavropolio krašto pietinės dalies, Čerkesijos ir Kabardos į nedidelę teritoriją, kurioje šiandien yra vadinamoji Šiaurės Osetija. Būtent tada, Gruzijos karaliams sutikus, osetinai pradėjo kurtis ir pietinėje Kaukazo kalnų pusėje – Kartlijoje (teritorijoje nuo Kaukazo kalnų iki Tbilisio).
Rusijos carai, jų generolai ir gubernatoriai gerai pažinojo kabardiečius, tačiau žinojo, kad tai ne atskira tauta, o adygų tautos teritorinis ir politinis padalinys. Kita vertus, visus adygus jie vadino ne jų tikruojų vardu, o taip pat, kaip turkai ir totoriai – “čerkesais”. Pralaimėję karus dėl savo laisvės, daugėlis Šiaurės Kaukazo kalniečių pasirinko tremtinių dalią ir išsikėlė į Turkiją. Taip pasiėlgė visi adygų giminaičiai ubychai, absoliuti dauguma pačių adygų ir dalis kitų kalniečių tautų - vainachų (čečėnų ir ingušų), avarų, lezginų, abchazų ir kitų. Būtent dėl to dabartinėje Turkijoje, Sirijoje , Jordanijoje, Izraelyje ir kitose kaimyninėse šalyse įvairiomis Kaukazo kalbomis iki šiol kalbantys kalniečių palikuonys irgi vadinami “čerkesais”. Manoma, kad jų ten yra nuo 3 iki 5 milijonų žmonių (palyginimui Rusijos “adygėjų”, “čerkesų” ir “kabardiečių” kartu paėmus yra tik apie 570 tūkstančių).
Bolševikai nutarė suskaldyti karingą tautą ir pavadino vakarinius adygus panašiu į jų tautovardį vardu “adygėjai”, rytinius – teritoriniu pavadinimu “kabardiečiai”, o tarpinę tarp jų adygų grupę - turkišku “čerkesų” vardu. Dėl ilgų ir žiaurių karų su rusais, didesnės tautos dalies išsikėlimo į Turkiją ir masinės XIX amžiaus antros dalies – XX amžiaus pradžios rusiškos kolonizacijos adygai jau nebesudarė vientiso etninio ploto savo tėvynėje, dėl ko didžioji dalis vakarų adygų buvusios etninės teritorijos, įskaitant Juodosios jūros pakrantę, kurioje dar išliko šiek tiek adygų – šapsūgų, buvo įjungta į “kazokiško” Krasnodaro krašto sudėtį, o vietovės, kur jie dar sudarė daugumą gyventojų – į vadinamąją Adygijos autonominę sritį to paties krašto sudėtyje. Rytų adygų gyvenama teritorija buvo sujungta kartu su tiurkakalbių balkarų žemėmis į vieną Kabardos – Balkarijos autonominę sritį (vėliau ASSR), o tarpinių tarp jų adygų – “čerkesų” (kartu su tiurkakalbiais karačajais) – į Karačajaus – Čerkesijos autonominę sritį Stavropolio krašto sudėtyje (apie karačajus ir balkarus mes dar pakalbėsime atskirai). Taip pat buvo įteisintos dvi tos pačios kalbos “literatūrinės” formos – adygėjų Adygijoje ir kabardiečių – čerkesų Kabardoje – Balkarijoje ir Karačajuje – Čerkesijoje (kartais pastaroji dar pavadinama atitinkamai kabardiečių arba čerkesų kalba). Primenu, kad šiuo atveju kalbame apie rusiškus šių “kalbų” pavadinimus, nes adygiškai (“adygėjiškai” arba “kabardietiškai – čerkesiškai”) ji vis vien vadinama vienodai - “adygebze”. Aišku, buvo kaitaliojama ir rašyba adygų kalba – anksčiau naudotą arabų raštą pakeitė lotynų (1923 metais Kabardoje ir 1927 metais – Adygijoje), o nuo 1937 metų – rusų raidynas (“kirilica”).
Dar galima būtų suprasti, kodėl trims tos pačios tautos dalims, atsižvelgiant į tai, kad tuo metu jos jau nebesudarė vientiso etninio masyvo, buvo sukurtos atskiros teritorinės autonomijos. Panašiai juk buvo pasielgta ir su buriatais, kurie buvo priskirti atitinkamai Buriatijos ASSR, Aginskojės buriatų nacionalinei apygardai Čitos srities sudėtyje ir Ustordynskio buriatų nacionalinei apygardai Irkutsko srities sudėtyje. Tačiau buriatams (kurie Mongolijoje laikomi mongolų tautos etnografine grupe) “pasisekė” bent jau tiek, kad valdžia nesugalvojo institucionalizuoti atskirų nuo buriatų “aginskiečių” ir “ustordynskiečių” tautų.
Adygų atvejų – sugalvojo, todėl Rusijoje iki šiol įstatymiškai yra įtvirtintas dirbtinis ir absurdiškas vieningos tautos suskaldymas. Juk “adygėjai”, “čerkesai” ir “kabardiečiai”, neva egzistuojantys vietoje realios vieningos adygų tautos – tai tas pats, jei lietuvių tautą išskirstytų į “lietuvisus”, “litvinus” (arba “litauerius”) ir, pavyzdžiui, “dzūkus”.
Vainachai
Panaši yra ir vainachų (čečėnų ir ingušų) padėtis. Žinoma, galima pasakyti, kad čečėnai (“nochčij”) su ingušais (“galgaj”) turi atskirus tautovardžius, tačiau tada turėtųme pripažinti, kad “atskirus tautovardžius” turi taip pat ir aukštaičiai su žemaičiais, bet vis dėl to pirmiausia juk esame lietuviai. Maždaug tokie patys, kaip aukštaičių ir žemaičių, yra ir čečėnų bei ingušų tarmių skirtumai, kurie netrukdo jiems susikalbėti. Šiuo atveju svarbiau, kad abi tautos dalys pripažįsta savo bendrumą ir turi bendrą tautovardį – “vainach”. Taip pat vadinama ir bendra kalba – “vainechan mott” arba “vainech mott”, nors lygiagrečiai naudojamos ir sąvokos “nochčijn mott” (čečėnų kalba) ir “galgaj mott” (ingušų kalba).
Bijodama, kad Šiaurės Kaukazė susiformuos vieninga ir stambi vainachų tauta, rusų valdžia visais įmanomais būdais skatino ingušų “kitoniškumą”. Tą patį darė ir bolševikai. 1922 metais, “parceliuojant” Kalniečių ASSR, Ingušija nebuvo įjungta į naujai sudarytą Čečėnijos autonominę sritį, o palikta “apkarpytoje” Kalniečių ASSR kartu su osetinų žemėmis. Net po to, kai 1924 metais Kalniečių ASSR buvo galutinai likviduota ir vietoje jos įkurtos dvi autonominės sritys – Šiaurės Osetijos ir Ingušijos, Vladikavkazas liko jų bendra sostine. Tik 1932 metais buvo atsižvelgta į tautos pageidavimą būti kartu – buvo sudaryta bendra Čečėnijos – Ingušijos autonominė sritis, kuri 1934 metais buvo pertvarkyta į ASSR. Bet ir šiuo atveju buvo vengiama bendro tautos ir šalies pavadinimo (pavyzdžiui, Vainachijos ASSR). Tai tas pats, jeigu vietoje pavadinimo “Lietuvos SSR” okupantai įvestų pas mus naujadarą “Aukštaitijos – Žemaitijos SSR”.
Sujungus vainachų žemes į vieną teritorinį vienetą, visa ingušų kultūros įstaigų materialinė bazė liko Vladikavkaze – taip buvo kurstomas priešiškumas tarp ingušų ir osetinų tautų. Nenoriai ingušai buvo įsileidžiami ir “svetimame” Grozne, dėl ko atsirado trintis tarp “privilegijuotų” vainachų – čečėnų ir “skriaudžiamų” ingušų. Galbūt dėl tos priežąsties ingušai neįsijungė į Chasano Israilovo sukilimą, prasidėjusį Čečėnijoje 1940 metais. Nežiūrint to, 1944 metais visi vainachai (ir čečėnai, ir ingušai) buvo ištremti į Kazachijos ir Kirgizijos stepes, o Čečėnijos – Ingušijos ASSR – panaikinta. Jos didžiojoje dalyje buvo įkurta “rusiška” Grozno sritis, dalis respublikos teritorijos atiteko Daghestano ASSR ir Gruzijos SSR; visa Ingušija buvo priskirta Šiaurės Osetijos ASSR.
Vainachų vargai nepasibaigė ir po to, kai jiems buvo leista grįžti į tėvynę ir 1957 metais buvo atkurta Čečėnijos – Ingušijos ASSR. Šiaurės Osetijos sudėtyje buvo paliktas ingušiškas Priemiestinis rajonas į rytus nuo Vladikavkazo. Manipuliuodama ingušų jausmais ir žadėdama išspręsti Priemiestinio rajono grąžinimo klausimą, Maskva pasiekė savo tikslą – Ingušija neįėjo į 1991 metais nepriklausomybę paskelbusios Čečėnijos (nuo 1994 metų – Ičkerijos Čečėnų Respublikos) sudėtį, o 1992 metais buvo institucionalizuota kaip Ingušijos respublika Rusijos sudėtyje. Priemiestinis rajonas taip ir nebuvo grąžintas Ingušijai, o Maskvos išprovokuoto trumpo karo tarp ingušų ir osetinų metų pastaruosius rėmė Rusijos kariuomenės daliniai. Bandydama gerintis ingušams Rusijos valdžia pastatė jiems naują sostinę Magasą.
Galima teigti, kad Rusijos valdžios ilgalaikių sąmoningų ir kryptingų veiksmų dėka šiandien jau sunku kalbėti apie vieningą vainachų tautą, nors tarpusavio solidarumo ir bendro likimo jausmas išlieka abiejose tautos dalyse. Ingušijoje sudarytos santykinai palankios sąlygos vystytis tautinei (bet atskirai nuo čečėnų) kultūrai ir gimtajai kalbai, ko negalima pasakyti apie rusų okupuotą Ičkeriją. Nors nepriklausomos Čečėnijos valdžia dar 1992 metais atkūrė čečėnų raštiją lotynų raidyno pagrindu, šiuo metu sugriautoje šalyje sunku surasti užrašą čečėnų kalba net rusiškomis raidėmis – viskas vien tik rusiškai. Anksčiau vainachai naudojo arabų raidyną, vėliau – lotynų (ingušai nuo 1923 metų, čečėnai – nuo1925), kol 1938 buvo priversti naudoti “kirilica”. Tyrinėtoja M.Šachbijeva perspėja, kad tuo atveju, jeigu artimiausiu laiku situacija nepagerės, čečėnų kalbai gręsia funkcinis degradavimas. Taip pat ji atkreipia dėmesį į tai, kad rusų raidynas, naudojamas raštijoje vainachų kalbos čečėnų ir ingušų dialektais, visiškai nepritaikytas šiai kalbai ir neatspindi jos fonetinės sistemos.
Svarbus ir estetinis aspektas. Turbūt daug kas matė tekstus buvusios Sovietų sąjungos tautų kalbomis, užrašytus “kirilica”, ir tų pačių kalbų tekstus, užrašytus lotynišku raidynu (tiksliau, raidynais, sudarytais lotynų raidyno pagrindu). Skirtumas akivaizdus. Toks įspūdis, kad tie, kurie bandė pritraikyti “kirilicą” minėtoms kalboms, sąmoningai siekė padaryti taip, kad ja surašytus tekstus būtų neįmanoma skaityti. Kaip kitaip paaiškinsi tai, kad kai kurie garsai buvo perteikiami net 3 – 4 ženklais, tarp kurių buvo ir “tviordyj znak”, ir “miagkij znak”, ir kažkokie pagaliukai…
