Pakartoti keturiasdešimtųjų metų politikos Europoje Rusijai bent kol kas nepasisekė. Karinių veiksmų Gruzijoje, primetant šiai valstybei užpuolikės vaidmenį, pateisinti nepavyko.
Pagal Europos Sąjungai priklausančių valstybių vadovų ir žymių politikų viešus pareiškimus – užpuolikė liko Rusija. Niekiniai yra ir Rusijos teiginiai, jeigu ir tiesa būtų jos pusėje, kad pirmoji puolimą pradėjo Gruzija, nes visi 1991–2008 metų laikotarpiu Kremliaus įtaigaujami politiniai vyksmai Pietų Osetijoje ir teisiniu požiūriu rodo tik gruzinų savigyną, siekiančią išlaisvinti savo valstybės teritoriją iš ją okupuojančių svetimos valstybės pajėgų bei jų talkininkų, aiškina tarptautinės teisės žinovas Dainius Žalimas („Delfi“, 2008-08-21).
Šaltojo karo pabaiga turėjo reikšti naujo amžiaus, kuriame pagrindinės pasaulio galiūnės nediktuotų savo kaimynams, kaip jie turi elgtis, pradžią. Štai kodėl Rusijos įsiveržimas į Gruziją yra toks tragiškas ir grėsmingas… Nuožmus Maskvos bandymas pajungti savo valiai šitą mažą nepriklausomą demokratiją primena Stalino laikus. Gruzijos užpuolimas yra panašus į tai, ką Stalino Sovietų Sąjunga 1939 metais padarė Suomijai: abiem atvejais Maskva despotiškai, brutaliai ir neatsakingai panaudojo jėgą parklupdyti ant kelių silpnesnį demokratinį kaimyną. Klausimas šiandien yra tik toks: ar pasaulio bendruomenė gali parodyti Kremliui, kad už beatodairišką jėgos panaudojimą, siekiant anachronistinių imperinių tikslų, teks mokėti, rašo visam Vakarų pasauliui gerai žinomas JAV valstybininkas – politikas Zbigniewas Brzezinskis („Bernardinai.lt“, 2008-08-19).
Šių dviejų žymių žmonių pareiškimai neabejotinai parodo Rusiją kaip didelę nusikaltėlę viso demokratinio pasaulio puoselėjamos atviros nepriklausomos visuomenės atžvilgiu, jos pašonėje skriaudžiančią silpnesniuosius. Silpnesnieji šaukiasi pagalbos. Rusiją reikia sutrikdyti, įspėja Brzezinskis. Rusijos išpuolį reikia stabdyti, samprotauja buvęs aukščiausias Estijos valstybės pareigūnas politikas Mart Laar. („Bernardinai.lt“, 2008-08-20). Gruzijos užpuolimas yra sąmoninga Rusijos strategija, kurios tikslas sugriauti savo kaimyninių valstybių nepriklausomybę bei savarankiškumą ir taip išlaikyti savo įtakos sferoje, sustiprina savo teiginį M. Laar.
Tiesą skelbiantys žodžiai, tačiau kur jie atsitrenks ir kokį atgarsį sukels? Tai pats opiausias klausimas ir mūsų valstybei Lietuvai. Ypač priimant dėmesin jau čia mano minėtus keturiasdešimtuosius metus ir Rusijos ketinimus anų metų veiksmus pakartoti. Iš piršto išlaužtais kaltinimais apmėtyti savo kaimynus, paskui paskelbus juos Rusijos saugumui gresiančia tikrove, kelis kartus stipresne jėga užgrobti. Keturiasdešimtaisiais metais Maskvai pasisekė, silpnųjų šauksmo negirdėjo niekas. O kaip dabar? NATO šalių užsienio reikalų ministrai, skubiai susirinkę į posėdį Briuselyje, griežtai pareikalavo Maskvą laikytis jau anksčiau jų išspausto Rusijos – Gruzijos susitarimo ir išvesti Gruzijos teritorijoje neteisėtai esančią kariuomenę.
Kol kas dar niekas nejuda, rugpjūčio 21 d. teigė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Reikia paskubinti Gruziją ir Ukrainą priimti į NATO, posėdyje kalbėjo ministrai, tačiau kol kas to „paskubinimo“ irgi nematyti. ES vadovų neryžtingumas ir neįgalumas imtis griežtesnių užmojų kelia baimę, kad suskilusi Europa neatsistotų net Gruzijos užpuoliko pusėje, piktokai teškia visada griežtos politikos Maskvos atžvilgiu šalininkas Vytautas Landsbergis. Vakarams čia didelis išbandymas, ir aš bijau, kad jų kalbos ir visas tas sujudimas gali būti nuzulintas į užmarštį, rašo man JAV politikos stebėtojas bičiulis iš Vašingtono, pagirdamas Lietuvos ir Lenkijos prezidentus, tvirtai reikalaujančius Rusijai nenuolaidžiauti, Gruzijos nenurašyti ir neleisti Kremliui pakartoti keturiasdešimtųjų metų įvykių. „Turime pripažinti, kad „švelnių“ atsakomųjų priemonių į Rusijos veiksmus šiandien jau nebepakanka… Europos demokratijai ginti reikia daug griežtesnių priemonių… Į Rusijos išpuolį atsakydama, NATO į savo nares tuojau pat turi priimti Gruziją ir Ukrainą, nes jeigu čia Vakarai nusileis, Rusija bus paskatinta didesniems išpuoliams“ – rašo „The International Herald Tribune“.
Kaip šaunu. Argi gražiau begalima pasakyti? Tačiau… tik žodžiai, žodžiai, žodžiai. Kada prasidės veiksmai? Beje, kokie veiksmai ir kas juos pradės? Juk viskas, ką reikėjo Rusijai pasakyti – ir pasakyta, ir parašyta. O ji sėdi, kur sėdėjo, ir tiek? ES turi keisti santykius su Rusija, sako Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Tačiau tai irgi jau vakarykštė žinia, o taip pat niekas nejuda. Kas, kada ir kaip čia bent žingsnelį žengs? Juk kai Rusijos armija įžengė į Gruziją, Vokietija, Prancūzija ir Ispanija atsisakė jos veiksmus pasmerkti. ES garbę gynė tik Lenkija ir Lietuva. Už tai Lietuvai net grasinta buvo. Kažin ar ne tokiais pačiais tankais kaip Gruzijoje? Tad ar ne pirmiausia P. Vaitiekūnas turi pareikalauti iš NATO gynybos dalinio, pakankamo Rusijos tankams sulaikyti prie Lietuvos ir Karaliaučiaus sienos, o iš Briuselio – pinigų to dalinio apgyvendinimo patalpoms įrengti ir išlaikymo išlaidoms apmokėti. Antra – tuojau pat sušaukti NATO viršūnių pasitarimą Gruzijos ir Ukrainos priėmimo į šią organizaciją klausimui svarstyti. Trečia – sustabdyti bet kokį NATO ir ES bendradarbiavimą su Rusija, kol paskutinis Rusijos kareivis dings iš Gruzijos žemių, įskaičiuojant Pietų Osetiją ir Abchaziją, o į jas jau dabar pasiųsti NATO taikdarius Lietuvai vadovaujant. Rusija nesutiks? Yra dar ir Jungtinės Tautos, ir įvairių ekonominių sankcijų galimybės.
Tai pirmas atsakymas į klausimą „kas toliau?“. Antras – skubi trijų Baltijos valstybių, Ukrainos, Lenkijos prezidentų ir jų užsienio reikalų ministrų konferencija Vilniuje Lenkijos prezidento siūlymui steigti šių valstybių sąjungą svarstyti. Primenu, kad ES delsiant atsiliepti į Gruzijos šauksmą pagalbos prieš Rusijos išpuolį, Lenkijos prezidentas vėl pakartojo savo ankstesnį siūlymą kurti Rytų Europos šimto milijono gyventojų jėgą gintis nuo rytų kaimyno, dabartinei Europos sąjungai čia visišką neįgalumą parodžius. Trečias – 31 Seimo nario skundas Konstituciniam Teismui prieš NATO dalinius Lietuvoje. Ar nereikėtų šaukti neeilinės Seimo sesijos ir nuodugniai išsiaiškinti šio veiksmo esmę bei tikslus. Argi ne nesąmonė: Rusijos tankai rikiuojasi Lietuvos pasienyje puolimui, o Seimas, susėdęs kitoje sienos pusėje, su Konstituciniu Teismu aiškinasi, ar konstitucinga kviestis į talką organizacijos, kuriai Lietuva priklauso, karinius dalinius, kurie savo naryste jau yra įsipareigoję Lietuvą ginti? Ar skundą pasirašę Seimo nariai suvokia, kad tokiu būdu teisiškai jie pasisako prieš Lietuvos narystę NATO, klausia tarptautinės teisės žinovas Dainius Žalimas.
Tai bent keli daliniai atsakymai į klausimą „kas toliau?“.
