Svarstymai apie aukštojo mokslo reformą ar jos naują etapą grindžiami tarsi savaime suprantama prielaida, esą aukštosios mokyklos teikiančios tam tikras paslaugas, už kurias paslaugų gavėjai ir jų vartotojai – studentai – turintys mokėti. Juk nesama nemokamų paslaugų. Kita, išplaukianti iš pirmosios prielaida ta, kad paslaugos kokybė priklauso nuo paslaugų gavėjo įmokų, nors visiškai aišku, jog nėra jokio tiesioginio ryšio tarp studentų įmokų ir mokymo kokybės gerinimo.
Įdomu tai, kad šios prielaidos būdingos visų pasisakymams - ne tik neoliberalizmo retorikos pramokusių švietimo valdininkų bei reformos ideologų, bet ir jaunimo, kuris šiaip jau turėtų įtariai žvelgti į valdininkijos išvedžiojimus, kuriuose labai mažai valstybinių ir labai daug asmeninių interesų. O ypač į tokius išvedžiojimus, kurie galimybę įgyti gerą išsilavinimą susieja su ilgamečiais finansiniais pančiais, nebūdingais daugeliui civilizuotų šalių. Valstybė perskirsto mokesčių mokėtojų pinigus, atsižvelgdama į gyvybinius savo interesus ir viešojo intereso svarbą. Skurdus aukštojo mokslo finansavimas rodo, jog politinis elitas mokymo, auklėjimo ir kultūros nelaiko gyvybiškai svarbiu dalyku.
Prielaida, esą aukštosios mokyklos teikiančios mokymo paslaugas, yra esminis dabartinio pasaulėvaizdžio bei pasaulėjautos principas, sakytume, akivaizdumas, kuris jau nesukelia nė menkiausio kritinės abejonės virpesio: socialinis pasaulis ir žmogus įsivaizduojamas paslaugų, kurių vienintelis matas yra pinigai, požiūriu. Tokios socioekonominės sistemos ir jai būdingos ideologijos įsivyravimas ganėtinai išsamiai buvo aptarinėjamas marksizmo klasikų, o iškiliausias XX amžiaus filosofas Martinas Heideggeris išlukšteno esminius Naujųjų laikų pasaulio vaizdo bruožus, susiedamas juos su gamybinio mokslo, kuriam būdingas projektuojantis apskaičiavimas, įsiviešpatavimu.
M. Heideggeris, apmąstydamas metafizikos užbaigos metą, atskleidė, jog Naujiesiems laikams, kitaip tariant, kapitalizmo erai, būdingas gamtos mokslų, technikos ir gamybos susisaistymas visą žmogaus gyvenamą pasaulį verčia galimomis objektyviai pažinti ir perdirbti žaliavomis. Mokslinis gamybinis požiūris, kuris obhjektyvina ir objektina pasaulį, kad jis būtų pateiktas kaip įvairių žaliavų aruodas, apima ir žmogų – žmogus taip pat imamas ne tik objektyviai pažinti, bet ir pats sau imasi teiktis kaip neišsemiamų išteklių bei žaliavų klodas. Pirmiausia – darbo jėgos, o šiuo metu ir biologinių bei genetinių išteklių. Ryškindamasis Vakarų civilizacijos raidos ypatumus ir bandydamas įsiklausyti į civilizacijos lemties balsą, M. Heideggeris rašė, jog šiuolaikinis žmogus „jau nebeslepia savo pobūdžio – būti svarbiausia žaliava“.
Žmogui virsti „svarbiausia žaliava“ padeda K. Marxo aptartas prekinių santykių įsivyravimas - kapitalistinės gamybos sąlygomis suprekinamas ne tik žmogaus gyvenamas pasaulis, bet ir pats žmogus – jo gebėjimai, dvasios ir kūno savybės, siekiai bei paskatos. Paslaugos yra prekės, jos paklūsta prekinių mainų logikai. Pinigai yra visuotinis paslaugų įvertinimo ir mainų ekvivalentas. Tad paslaugos neturi jokio substancinio turinio, kuris vienas jų išskirtų kitų atžvilgiu. Todėl pinigų atžvilgiu sekso paslaugos yra lygiai tokios pat, kaip ir universitetų teikiamos mokymo paslaugos.
Esama daugybės įvairių pakraipų ideologų, kurie žmogaus ir jo gyvenamo pasaulio suprekinimą bei supaslauginimą vaizduoja tarsi didžiausią gėrį ir žmogų iš įvairių vergijų - Dievo, valstybės, moralės bei lyties apibrėžtumo – išlaisvinančią galią. Iš socialinio pasaulio stengiamasi išguiti tas sritis, kuriose dar esama suprekinimui bei suišteklinimui bandančių spirtis jausenų – meilės, auklėjimo, atsidavimo, neįkainojamo atsakingumo ir pan.
Galima džiaugtis, jog kol kas išlieka nuovoka, kuri meilę skiria nuo sekso ar intymių paslaugų, o teisingumą - nuo juridinių paslaugų. Tačiau švietimo sistemai gaminant vien paslaugų vartotojus ir paslaugų tiekėjus, kurių vienintelis rūpestis yra kuo „lanksčiau“ taikytis prie „rinkos reikalavimų“, neužilgo paslauginimas turėtų apimti ir tuos reliktinius jausmus. Meilės ir teisingumo paslaugos rodytų visišką paslaugų ideologijos įsiviešpatavimą. Juk dėl auklėjimo bei mokymo paslaugų jau neabejojama.
Drįsčiau manyti, jog daugelis švietimo sistemos bėdų kyla iš pernelyg didelio noro paversti auklėjimo bei lavinimo institucijas paslaugų teikimo įstaigomis ar įmonėmis, kuriose viskas apskaičiuojama pinigais. Mūsų reformatoriai kalba tik apie finansavimą bei pinigų panaudojimo efektyvumą, kuris ir turėsiąs nulemti mokymo kokybę. O gal pirmiausia reikėtų kalbėti apie aukštojo mokslo sistemos struktūrinę pertvarką, atsižvelgiant į universitetinio lavinimo reikšmę visuomenei, tautai ir kultūrai, taip pat į universitetinio lavinimo reikšmę ugdant visuomenės gebėjimus suvokti dabarties iššūkius ir su jais tvarkytis. Tada aiškesnis pasirodytų ir būtinas valstybės vaidmuo laiduojant deramą švietimo sistemos funkcionavimą. Šiuo metu girdime tik vieną melodiją – „valstybė neišgali – mokėkite patys“.
Švietimo paslaugų ideologijos ir praktikos ydingumui suvokti pasitelksiu kitos srities pavyzdį. Visuomenės ir tautos išlikimo bei tvirtėjimo požiūriu švietimo sistema yra daug svarbesnė nei krašto apsaugos sistema. Visuomenes ir tautas palaiko bei siaubingiausius išmėginimus pakelti padeda auklėjimas ir kultūra. Vien karinė galia jokiai imperijai išlikti nepadėjo. Tačiau kodėl krašto apsaugos sistemos nedrįstame įsivaizduoti kaip apsaugos bei saugumo paslaugų teikėjos? Panašiai, kaip įsivaizduojame saugos korporacijas. Krašto apsaugos sistemai būtų galima priskirti ir prievolę teikti patriotiškumo paslaugas. Galėtume ton sistemon įsileisti ir konkurenciją – skelbdami konkursus saugumo paslaugoms teikti.
Ir švietimo bei aukštojo mokslo, ir krašto apsaugos sistemose gali veikti ir veikia įvairių paslaugų tiekėjai bei vartotojai, tačiau pačios sistemos neturėtų būti įsivaizduojamos kaip paslaugų gamintojos ir tiekėjos. Politikai ir valdininkai turi jausti ribą, kurią perėjus paslauginimo ideologija ir praktika tampa ne veiklos efektyvinimo skatintoja, o savidestrukcijos priemone. Ne studentams turi rūpėti, kaip įmokomis gerinti mokymo kokybę, o visuomenė, įgyvendindama deramą mokslo politiką, grindžiamą aiškiomis mokymo kokybės gairėmis, turi laiduoti deramą jai gyvybiškai svarbios srities finansavimą. Juk ir krašto apsaugos sistemos kokybė pirmiausia rūpi ne kareivėliams, o visuomenei ir jai atstovaujantiems politikams. Tačiau kaip tik politikai stengiasi nusimesti atsakomybės už švietimo sistemos kokybę, taip pat ir ankstesnių įsipareigojimų dėl deramo finansavimo naštą, pūsdami „apmokamų paslaugų“ burbulus.
Jaunosios kartos išsilavinimas ir kultūra – ne vien jų pačių, o labiau visuomenės rūpestis. Suprantama, jei visuomenė suvokia save kaip europinės bendrijos subjektą. Tokį suvokimą laiduoja tik išsilavinimas ir kultūra. Tad galima įtarti, jog Lietuvos politiniam elitui, kuris jaunimui stengiasi primesti atsakomybę už visuomenės išsilavinimą, nereikalinga nei visuomenės savimonė, nei jos pilietiškumas, nei veiksminga kultūra. Valdančiam elitui svarbiausia - valdyti, o lengviau valdoma yra mažiau išsilavinusi, pilietinių saitų ir pilietinės atsakomybės stokojanti visuomenė, kurios pagrindinis rūpestis yra „taikytis prie rinkos“. Nesugebančius prisitaikyti visada galima pakeisti atvežtiniais, kurie viešajame gyvenime niekaip nepasireikš.
Vyriausybė, save vadinanti socialdemokratine, iki šiol nedrįsta aiškiai pasakyti, jog numatoma iš studentų įmokų surinkti suma yra visiškai nepakeliama dabartiniam Lietuvos, kuri nepajėgia įsisavinti didelės dalies europinių pinigų, biudžetui. Kodėl gi nedrįsta? Todėl, kad ta suma nėra nepakeliama, o valstybė be jokio saiko išlaidauja kitose srityse, nepaliaujamai gerindama valdininkų reformatorių bei politikų gyvenimą.
