„Parduočiau inkstą“, „Parduodu inkstą, kepenis, rageną“, „skubiai parduočiau inkstą“ – tokių skelbimų gausu įvairiuose interneto forumuose, skelbimų portaluose. „Neretai tenka sulaukti ir skambučių, kuriais žmonės praneša apie parduodamus organus“, – patvirtino ir asociacijos „Donorystė“ prezidentas Arminas Bartkaitis.
Istorijos, pasakojamos skelbimuose, dažniausiai labai liūdnos: pečius prislėgusios skolos, alkstanti šeima, sunkiai susirgę artimieji. „Kas belieka, kai akys pavargo verkti ir žiūrėti į alkaną metukų dukrytę? Kas bus ateityje su sveikata, man nerūpi, svarbu, kad šeima nebūtų alkana“, – rašė vos 25-erių metų sulaukęs vyras paskelbęs, kad parduoda inkstą.
Sunkmetis skatina imtis „verslo“
„Donorystės“ prezidentas neslėpė, kad bene dažniausiai organų pardavinėjimo, tarsi išsigelbėjimo šiaudo, žmonės griebiasi tada, kai tampa sunku išgyventi, smukteli šalies ekonomika. Pastarieji metai Lietuvoje – būtent tokie, tad stebėtis, jog internete skelbimų apie parduodamus inkstus nors vežimu vežk – neverta. „Kai krizės nebuvo, tai ir skambučių nebuvo“, – lakoniškai situaciją komentavo A. Bartkaitis.
A. Bartkaitis pasakojo, kad, nors skambučių su pasiūlymais parduoti organus yra, skambinančių ir ieškančių nusipirkti neatsiranda nė vieno. „Parduoti savo organą yra nerealu, tikrai neįmanoma. Žmonės galbūt nesuvokia, kaip vyksta transplantacijos procesas ir, matyt, todėl imasi pardavinėti savo organus“, – gūžčiojo pečiais asociacijos „Donorystė“ prezidentas.
Vis dėlto, kaip pastebėjo jis, po kurio laiko parduodantys vieną ar kitą organą nurimsta. „Greičiausiai ne dėl to, kad pagerėja finansinė situacija. Bandymas parduoti savo organą yra jėgų eikvojimas vėjais – pirkėjų tikrai neatsirastų“, – tikino A. Bartkaitis.
Tikimybė viena iš 600
Kartais žmonės, paskambinę į „Donorystės“ asociaciją, padeda ragelį vos išgirdę, kad inksto pardavimas nėra įmanomas. Kai kurie dar spėja papasakoti savo istorijas. „Paskutinį kartą teko kalbėtis su moterimi, kuriai labai reikėjo pinigų vyro vaistams. Ji tiesiog norėjo išgelbėti sutuoktinį. Liūdna istorija, tačiau inksto pardavimas nėra išeitis“, – sakė asociacijos prezidentas.
Paklaustas, kodėl tvirtina, jog bandymas parduoti inkstą ar kitą organą yra laiko švaistymas veltui, A. Bartkaitis teigė, jog transplantuojamas organas turi atitikti recipiento imuninę sistemą, mat transplantuojamą organą gavėjo organizmas supranta kaip svetimkūnį ir gali jį tiesiog atmesti. „Rasti vieną tinkamą inkstą ligoniui galima maždaug iš 600 žmonių. Taigi, tikimybė, kad parduodamas organas kažkam iš laukiančiųjų tiks, labai maža“, – tikino „Donorystės“ asociacijos prezidentas.
Baudžiami pirkėjai, ne pardavėjai
Dar vienas niuansas tas, kad donorystei organus gali dovanoti artimi žmonės arba sutuoktinis. Taigi, prekyba organais yra draudžiama ir įstatymiškai. „Teisiškai prekyba yra neįmanoma. Nei vienas medikas Lietuvoje nesiims persodinti pirkto organo, juolab, kad pačioje transplantacijos operacijoje dalyvauja nuo 70 iki 100 žmonių – net sumanius kažką papirkti, tektų gerokai pasistengti, kad tai neiškiltų į viešumą“, – sakė A. Bartkaitis.
Vis dėlto, anot jo, parduodantys savo organus nėra vertinami taip griežtai, kaip sumaniusieji juos pirkti. „Policija nereaguoja į tuos skelbimus, kuriuose siūloma parduoti organus, nes dar nėra nusikaltimo sudėties, tačiau jei įvyktų faktas, greičiausiai būtų imtąsi kitokių priemonių“, – sakė asociacijos prezidentas.
Maksimali bausmė, kurią teisėtvarkos pareigūnai galėtų skirti kito žmogaus organą pirkusiam asmeniui – 12 metų kalėjimo.
Transplantacijos nuslėpti neįmanoma
Paklaustas, ar būtų įmanoma nuslėpti įvykusią nelegalią transplantaciją, A. Bartkaitis teigė, kad tai – neįmanoma. „Tokie atvejai vis tiek išryškėja. Po transplantacijos žmogus turi gerti imunitetą slopinančius vaistus, kad organizmas neatmestų persodinto organo. Šiuos vaistus išrašo gydytojas, tad nelegali transplantacija išaiškėtų iš karto. Net jeigu žmogus grįžtų iš užsienio, kur buvo atlikta transplantacija, jis turėtų pristatyti visus dokumentus, kad tas organas jam buvo persodintas legaliai“, – aiškino „Donorystės“ prezidentas.
Tačiau patį prekybos organais Lietuvoje reiškinį A. Bartkaitis vertino neigiamai. Anot jo – Lietuva tokiems įvykiams per maža šalis. „Kad prekyba vyktų, turi būti ne tik pasiūla, bet ir paklausa. O jeigu atitikimas yra vienas su šešiais šimtais? Tam, kad kažkas parduotų inkstą, reikia ir laboratorijų, ir kitos būtinos įrangos, kad būtų išsiaiškintas organo tinkamumas“, – tvirtino asociacijos „Donorystė“ prezidentas.
Kainos šoktelėjo dešimtis kartų
„Inksto transplantacijos dabar laukia apie du šimtus žmonių ir, jeigu atsiranda tikras donoras, žinoma, inkstas parenkamas tiems, kuriems labiausiai tinka. Tačiau jeigu žmogus šiaip nori parduoti inkstą, vargu ar iš tų dviejų šimtų atsiras bent vienas, kuris galėtų įpirkti organą ir rizikuotų“, – sakė A. Bartkaitis.
Prieš 15-17 metų lietuvaičiai savo organus siūlė pirkti už 10-30 tūkstančių, dabar kainos šoktelėjo kelias dešimtis kartų. Pasak „Donorystės“ asociacijos prezidento, kainos svyruoja nuo 80 iki 300 tūkst. litų.
Dažniausiai lietuvaičiai siūlosi parduoti savo inkstus, mat net su vienu inkstu galima gyventi visavertį gyvenimą. „Tiesa, pasitaikė atvejis, kai žmogus norėjo parduoti visus savo organus. Tačiau, žinoma, čia jau reikėtų kalbėti ne apie finansines, o apie psichologines problemas – žmogus tiesiog norėjo baigti gyvenimą“, – prisiminė A. Bartkaitis.
Žeidžia laukiančius organo persodinimo
Nieko nestebina ir tai, kad savo organus besisiūlantys parduoti piliečiai po savais skelbimais sulaukia smerkiančių komentarų. Į siūlymus pirkti šansą gyventi ypač neigiamai reaguoja jau transplantaciją patyrę asmenys ar jų artimieji.
„Dalis nekreipia dėmesio, tačiau daugelį tokie skelbimai ir siūlymai žeidžia. Žeidžia ir ligonius, ir medikus, ir pačius donorus. Kai galimybė gyventi yra gretinama su komercija, yra tikrai skaudu“, – sakė A. Bartkaitis.
Nesutiktų kas trečias
Šiuo metu Lietuvoje inkstų transplantacijos laukia 212 asmenų, inkstų ir kasos komplekso – 19, kepenų 35 žmonės, širdies – 18, plaučių – 2, plaučių ir širdies komplekso – 3 žmonės, ragenos – 146 asmenys.
Nacionalinės Transplantacijos Biuro duomenimis, kone kas trečias asmuo, su kuriuo buvo kalbėtasi apie galimą mirusio artimojo organų donorystę, tam nedavė sutikimo. Iki šių metų spalio pabaigos Lietuvoje buvo atlikta 50 inkstų transplantacijų, kuomet donorais tapo mirę asmenys ir septynios inkstų transplantacijos, kai donorais tapo gyvi asmenys.
