Vieni sako, kad šuo – tai vaiko „pakaitalas“, kiti – kad hobis, dar kiti šunį renkasi kaip „aksesuarą“: panelės mielai prie „Louis Vuitton“ rankinės derina mažytį Jorkšyrą, o raumeningi vyrukai prie BMW automobilio renkasi kokios įspūdingesnės veislės šunį.
Namuose – mini zoologijos sodas
Visgi, dauguma gyvūnus, taip pat ir šunis, augina dėl kitų priežasčių – tai meilė gyvūnams, noras rūpintis, draugystė, raminantis gyvūno poveikis. Gyvūnų mylėtojai sutaria, kad ši mistinė gyvūnų trauka dažniausiai susiformuoja dar vaikystėje.
„Mano gyvenime gyvūnai buvo nuo vaikystės, todėl net neįsivaizduoju gyvenimo be jų. Man jie yra šeimos nariai, miega lovoje. Tačiau „nesužmoginu“ jų, jie valgo savo maistą, gyvena savo gyvenimą“, - sako didžiausios Lietuvoje savanoriškos gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ įkūrėja ir vadovė Vesta Auškalnienė. Jos namuose šiuo metu gyvena du šunys, katė, dvi papūgos, keturis vėžliai ir voverė bei neseniai priglausta kregždutė.
Dovanoja ne bet kam
Pasak pašnekovės, visi skirtingai vertina gyvūną – vieniems jis yra draugas, šeimos narys, kitiems – įrankis, daiktas: parodoms ar sargavimui. „Ypač tai dažna kaime – gyvūnas pririšamas ir paliekamas, kartais pamirštant net pagirdyt. Aš esu prieš tai, kad šuo būtų tik sargas, kuriam pakanka paduoti ėsti. Šuo yra lygiai toks pat jautrus padaras kaip ir žmogus, todėl jam reikia dėmesio, bendravimo. Katė negali būti tik pelėms gaudyti, o šuo – saugoti“, - įsitikinusi V. Auškalnienė.
V. Auškalnienė sako, kad į gyvūnų prieglaudą gana dažnai užsuka tokie, kurie gyvūną vertina kaip gyvą žaislą. „Būna, kad nori vaikui gyvūnėlio, nes vos trejų metukų vaikas paprašė. Tokiems žmonėms gyvūnų neduodame. Stengiamės išsiaiškinti žmonių poreikius ir požiūrį į gyvūną, pateikiame klausimynus ir tik įsitikinę, kad gyvūno reikia visai šeimai, o ne vaiko norams tenkinti, leidžiame pasiimti“, - sako gyvūnų globėja. Anot jos, nesutikus padovanoti gyvūno, tenka susidurti ir su žmonių pasipiktinimu, nesupratimu.
Gyvūnus auginame iš savanaudiškumo?
Psichologas-psichoterapeutas Julius Tilvikas sako, kad dažnai žmonės į gyvūnus projektuoja savo psichologines traumas. Pavyzdžiui, turėdamas perdėtą poreikį rūpintis, žmogus, vietoje to, kad rūpintųsi savimi, savo emocine sveikata, susikoncentruoja į gyvūną, kartais netgi jį sužmogindamas, vadindamas vaiku. Taip, pasak pašnekovo, žmogus išvengia vienatvės jausmo, o kartais patenkina ir valdžios bei socializacijos poreikius.
„Pavyzdžiui, šeimininkas pasako kokią nors komandą šuniui, šis klauso, o žmogus jaučia pasitenkinimą – atrodo, kad gyvenime jis gali daugiau kontroliuoti. Psichologijoje yra terminas projekcija, reiškiantis kitame žmoguje, gyvūne ar net daikte matymą kažko, ko ten nėra. Taip šeimininkas projektuoja į gyvūnus tam tikras savo fantazijas, - sako J. Tilvikas, tačiau neneigia, kad rūpinimasis gyvūnu neabejotinai turi ir teigiamą poveikį žmogui. - Gyvūnas žmogui padeda nesijausti vienišam, be to, mokslininkų įrodyta, kad gyvūno glostymas, lietimas mažiną stresą, normalizuoja kraujospūdį, leidžia atitolti nuo savų problemų.“
Anot jo, visiškai teisinga yra nuomonė, kad gyvūnų auginimas daro teigiamą įtaką vaikams. „Ypač jei vaikas auga vienas, jam naudinga pamatyti, kaip atrodo tėvų rūpinimasis ne tik savimi, bet ir kitais. Tuomet pats vaikas ima rūpintis gyvūnėliu. Žinoma, tik tuo atveju, jei gyvūnas nebuvo vaiko, kuriam trūksta tėvų dėmesio, užgaida – joks gyvūnas tėvų dėmesio negali pakeisti“, - sakė J. Tilvikas. Pasak specialisto, netgi susidurti su gyvūnėlio mirtimi vaikui nėra visiškai neigiama patirtis, taip jis pažįsta pasaulį, save, savo emocijas.
Gyvūnų mylėtojai apie savo santykį su augintiniu:
Sandra, auginusi katiną Vėjelį, sulaukusį 12-os, dabar auginanti septynerių Vokiečių aviganį Gralį:
„Man šuo ir katinas yra draugas ir šeimos narys, aš su jais kalbuosi (na, katino jau nebėra, bet ir su juo kalbėdavausi ankščiau), pasakoju kaip man sekėsi ir klausiu, kaip jie praleido dieną ir nuoširdžiai tikiu, kad suprantu, kai diena būna geresnė ar blogesnė iš jų pasakojimų (kniaukimo ar lojimo tono). Nesuprantu, kaip šunį galima laikyti pririšus prie grandinės, juk savo mamos, brolio ar kito šeimos nario taip nerištum. Mes net katino laidotuves rengėm, pasakėm po atsisveikinimo žodį ir palaidojom sode, šalia namų, kaip tėtis sako, kad ir toliau šalia būtų. Kai šuo ar katinas ateina į tavo namus – jis tampa tavo šeimos dalimi, o kuo daugiau šeimos narių, tuo linksmiau. Tikriausiai norėdami geros kompanijos žmonės ir augina gyvūnus.“
Izabelė, šunų dresuotoja-parodų teisėja:
„Mano šeima sveikąja prasme pamišus dėl gyvūnų, tikriausiai tai lėmė, kad aš lygiai taip pat. Nebuvo gyvenimo tarpsnio, kad mūsų namuose nelotų šuo, lojo ir ne po vieną. Keli sulaukę gilios senatvės atgulė amžino poilsio, savo mylimiems šuniukams turime net kapus, per Vėlines ten ir žvakutės dega. Gal daugeliui atrodo keista, bet mūsų šeimai tai normalu, nes pas mus šeimoje gyvūnas nuo žmogaus niekuo nesiskiria. Kai turėsiu savo šeimą, stengsiuos vaikams įdiegti tą patį.“
Eglė, auginanti dviejų metų negrynaveislę Vokiečių aviganę Korą:
„Gyvenime esu turėjusi daugybę gyvūnų, nuo buožgalvių ir sraigių iki senbernaro :) Kalbant apie dabartinę mano augintinę „ryžikę“, gyvūnas man yra geriausias draugas, kompanjonas, linksmintojas, bet tuo pačiu ir ramybės šaltinis bei geriausias antidepresantas.“
Indrė, auginanti labradorę Norą:
„Auginti šunį – didelė atsakomybė (didelis gyvūnas ir atsakomybė didesnė), juk nepasakysi savo draugui, kad tingi eiti laukan, ar po darbo mieliau keliausi kavos su draugėmis, nei skubėsi namo per kamščius pavedžioti augintinio. Negali ignoruoti kailiniuoto draugo poreikių ir sveiko noro padūkti, bet už rūpestį gyvūnas atlygina šimteriopai. Jam nesvarbu, ar grįžai pavargusi, ar parnešei ką nors skanaus, svarbiausia, kad grįžai ir bala nematė, kad sulyta, susivėlusi ir tuščiomis kišenėmis.
Tikiu, kad šunys vienaip ar kitaip savo šeimininkus pasirenka ir užsimezgusi draugystė yra neįkainojama. Per daug metų įsitikinau, kad šunys padeda atsikratyti streso, o niekas kitas taip gerai negydo nemigos, kaip gauruoto bičiulio saldus knarkimas po lova. Nereikia mokytis šunų kalbos, kad suprastum, ką išgyvena ar nori pasakyti tavo draugas, mat atsidavimas, besąlygiška meilė, ilgesys ir džiaugsmas – universalios emocijos, kurios puikiai atsispindi susikaupusio kailiniuoto draugo žvilgsnyje, o kur dar nepavargstančios uodegos rodiklis...
Deja, ši draugystė netrunka amžinai ir taip jau pasaulis surėdytas, kad keturkojai draugai gyvena kur kas trumpiau, o atsisveikinimas būna nelengvas, tad kiekvieną šios draugystės dieną reikia nepamiršti vakare pakasyti pūkuotą ausį.“
Milda, auginanti ketverių mišrūną Rufą:
„Man patinka pasakymas, kad mano namai ten, kur mano šuo. Mano šuo yra mano šeimos dalis, jis man labai svarbus. Tiesiog visad buvo mano svajonė turėt gyvuną su kailiu ir dabar, kai jį turiu, tas kailis visad šalia manęs guli, sėdi, miega. Bet kokiu atveju, auginti šunį yra atsakomybė. Daug kas sako, kad šuo yra vaiko pakaitalas – tai taip tikrai nėra, bent jau man. Aš kiekvieną dieną pasidzžiaugiu, kad jis ne vaikas :) Mano šuo labai labai gero charakterio – nezyzia, neloja, nereikia keltis jo vedžioti, savaitgaliais keliasi vėlai, neagresyvus... Taigi, man labai lengva jį mylėt.“
