Žala, kurią šiai visuomenei, jos bendrumui padarė dvi paskutines savaites vykusios valdančios koalicijos diskusijos (prie kurių sėkmingai prisidėjo politinė opozicija), manding bus daug didesnė už premjero Andriaus Kubiliaus įkyriai peršamą grėsmę valstybės finansų sistemos stabilumui. Net jeigu ji iš grėsmės būtų virtusi apčiuopiama problema.
Reikalas tas, kad protingiems žmonėms nekyla net klausimo, ar viešieji valstybės finansai turi būti subalansuoti. Kad valstybės vardu turi būti išleidžiama tiek, kiek kiek leidžia ūkio dinamika.
Kažkas iš politinių aktualijų komentatorių jau įvardijo, kad prisidengdama valstybės finansų stabilumo interesu valdžia pasiryžusi net supriešinti kartas. Esamųjų ir būsimųjų pensininkų socialinės grupės visuomenėje dar niekada nebuvo taip ryškiai atribotos viena nuo kitos, kaip lapkritį ir gruodį.
Ši takoskyra, deja, kažkuo priminė praėjusiojo amžiaus paskutinį dešimtmetį praktiškai tos pačios partijos sukonstruota išlikusio nekilnojamojo turto restitucija, dėl kurios juodai persipjovė net artimiausi giminaičiai.
Dešimtmečiui baigiantis, tos pačios partijos dėka grąžinama žemė unikaliai Lietuvoje tapo kilnojamuoju turtu. Dėl šio sprendimo šiandien patiriamos ne tik moralinės, socialinės, bet ir tautinės problemos, leidžiančios Lietuvos lenkų vadovams teigti, kad žemės kilnojimo koncepcija buvo nukreipta specialiai prieš aplink Vilnių kompaktiškai gyvenančią lenkų tautinę mažumą.
Dabar štai — pensijos. Iš jas kaupiančiųjų (gudriausi tie, kurie šiuo blefu prieš keletą metų taip ir nepatikėjo) atimti, kad atiduotų kitiems, kurie jų sukaupti nebegali. Prieš kelias savaites išsirašiau premjero „Žinių radijui“ duoto interviu citatą:
„Tai kartai, šiek tiek jaunesnei nei mano karta, jai tenka sudėtinga atsakomybė rūpintis ir savo tėvų pensijomis, tai yra, mokėti įmokas “Sodrai„, iš kurios mokamos pensijos jų tėvams, ir tuo pat metu rūpintis savo būsimomis pensijomis. Tuo atveju, kai “Sodroje„ yra deficitinė situacija ir kai neišgalima mokėti tokių pensijų, kurias mūsų tėvai yra užsidirbę, tenka spręsti, kas yra prioritetas–ar dabartinai pensininkai, mūsų tėvai, ar mūsų pačių pensijos. Manyčiau, kad paprastas žmogiškumas turėtų lemti labai aiškų apsisprendimą, kad mūsų tėvų pensijos prieš mūsų pačių pensijas turi tam tikrą prioritetą.“
Sakyčiau, iš pirmo žvilgsnio–visiškai teisingas požiūris. Galima būtų diskutuoti dėl to, kaip dažnai bandymai moralės skrupulus paversti juridinėmis normomis baigiasi sėkmingai. Tiek to. Tačiau visiškai neginčijama tai, kad, jausdami šios visuomenės bendrumą, turime siekti, kad vyriausioji šios visuomenės karta gyventų bent jau padoriai.
Tačiau moralioje ir jautrioje premjero pasaulėžiūroje (jei tai iš tikrųjų pasaulėžiūra) aiškiai kliūva viena vieta–„pensijos, kurias mūsų tėvai yra užsidirbę“. Mano nuomone, tai yra klaidinga ir visos visuomenės sąmonę ligi šiol stipriai žalojanti paradigma, kurią sukūrė ilgus metus valdžioje buvę kairieji.
Jų sukurtas ir dabar tebegaliojančios pensijų sistemos modelis buvo grįstas nuostata, kad sovietmečiu dirbę mūsų visuomenės senjorai anais laikais kažin ką „sukaupė“. Nors niekas niekada tų sukauptų pinigų atkurtoje valstybėje taip ir neatrado (jų iš tikrųjų nė nebuvo, nes sovietinė pensija tebuvo banali visuotinė išmoka iš biudžeto), kairieji net leido į pensiją išeinantiems žmonėms skaičiuoti pensijas įvertinant palankiausią sovietiniais laikais gautą uždarbį. Vėliau šią, nesančios nuosavybės nuostatą, tuščioje vietoje pripažino net Konstitucinis teismas.
Už šios politinės fantasmagorijos kliūvama iki šiol. Politikai aktyviausiems rinkėjams bijo pasakyti šitą tiesą aiškiai ir į akis. Maža to, spekuliuoja savo galiomis „sukauptas“ pensijas padidinti ar indeksuoti. Kada „sukauptų“ pensijų burbulas politikų pažadais išpučiamas iki beprotiškų ribų, randasi neįveikiamos pagundos atimti pinigus iš tų, kurie realiai jas kaupia savo senatvei. Kitaip tariant, tikrą, tiesa, iki tam tikro laiko naudoti apribotą, o ne politikų iliuzijomis „sukauptą“ nuosavybę.
Pensijas gaunantys žmonės godžiai gaudo kiekvieną politikų pažadą, nes sovietiniu mentalitetu kiekvieną pažadą jie vertina kaip savo nuosavybę. Nors niekada nežinojo, kiek jie per gyvenimą yra „sukaupę“. Išgirdę Konstitucinio teismo kliedesius, kurie „sukauptas“ iliuzijas teisiškai patvirtina, burnoja ant kiekvieno į šią „nuosavybę“ pasikėsinusio kubiliaus ar „lobstančio“ viduriniosios klasės ar verslo atstovo.
Burnoja dėl to, kad širdies gilumoje, nepaisant politikų pažadų beigi Konstitucinio teismo išaiškinimų, sveiku valstietišku protu patys netiki „sukauptų“ pinigų tikrumu.
Konceptualiai šią problemą buvo galima sutvarkyti. Tačiau vietoje kalbų apie „per visą gyvenimą uždirbtas pensijas“ kuriant Sodrą į jos aktyvus turėjo būti perkeltas realus valstybės turtas. Arba pensijos dabartiniams pensininkams turėjo būti mokamos ne iš iliuzinių fondų, o iš valstybės biudžeto (taip padaryta Gruzijoje). Tokiu atveju tiktų ir premjero moralizavimai apie vienos kartos atsakomybę prieš kitą. Kad ir PVM pavyzdžiu įvedant solidarumo mokestį.
Bet gi tada — o siaube! — dabartiniai pensininkai sirgte sirgtų už verslo sėkmę, o verslo aplinką žalojantiems politikams be gailesčio tarkuotų užpakalius.
Bendrinė Lietuvos „blinkevičiūtė“, deja, yra ir kairioji, ir dešinioji, nes labiau atitinka politikų interesus ir pensininkų svajones.
