Kaip Laima Stankūnaitė elgtųsi patekusi pas karalių Saliamoną? Kaip išlaikytų širdies teisingumo testą: leistų perplėšti dukrą pusiau ar paliktų ją globėjams?
Šiandien Seimo pirmininkė Irena Degutienė radijo eteryje pasiūlė, kad aštuonmetės mergaitės mama išmintingiausiai pasielgtų kurį laiką palikusi dukrą toliau gyventi pas senelius ir tetą.
Dainius Radzevičius, Žurnalistų sąjungos pirmininkas, sakosi esąs šokiruotas šios moters, tai yra Seimo vadovės, mąstymo logikos ir siūlo pačiai I. Degutienei atsisakyti savo sūnaus šitaip parodant L. Stankūnaitei įkvepiantį pavyzdį.
„[Mergaitės] tąsymas į visas puses yra didesnė žala nei sklandus teismo sprendimo vykdymas“, – pridūrė teisingumo ministras Remigijus Šimašius.
Minėto teismo sprendimo praktinį taikymą matėme po internetą pasklidusiame vaizdo įraše, kuriame močiutė ir mama plėšė vaiką pusiau. Pakaunėje, kovo 23-ąją, per teismo sprendimo perduoti mažametę motinai vykdymą. Teisingumas negailestingas. Bet kaip šiuo atveju atrodė moterų gailestis?
Atsakymą galime rasti Biblijoje. Juk visa dramatiška Kedytės istorija – tai ne tik gyvai, esamuoju laiku kietaširdžio protagonisto užrašinėjamas lietuviškasis epas, tai yra ir aktualizuotas kolektyvinis žmogaus tragizmo, ribotumo, egoizmo archetipas.
Biblijoje pasakojama apie Saliamono sprendimą, kuomet pas jį atėjusios dvi moterys prašė išspręsti ginčą dėl vaiko. Jiedvi, abi motinos, miegojusios tuose pačiuose namuose su savo kūdikiais, kai naktį viena moteris savo vaiką užgulusi ir uždusinusi. Tuomet sugalvojusi klastą: tyliai pagrobusi kitos motinos gyvą sūnų, jai pačiai palikdama mirusįjį.
Tačiau pikta užmačia išaiškėjo ir jos ėmė karaliaus akivaizdoje ginčytis, kuriai iš motinų priklauso teisė į vaiką.
Tuomet karalius paprašė atnešti kalaviją ir tarė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai“.
Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus: „Prašyčiau, mano viešpatie! – ji šaukė, – duoti jai gyvąjį vaiką! Tik jo neužmuškite!“ O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!“
Tada karalius atsakė: „Atiduokite pirmajai gyvąjį berniuką, – jis tarė, – neužmuškite jo! Ji yra jo motina.“ [Pirmoji Karalių Knyga, 3 skyrius]
Praėjusį penktadienį Lietuvoje iš principo pasikartojo ši biblinė istorija. Lietuvos teisingumo sprendimas ir jo vykdymas faktiškai buvo saliamoniškas – atiduoti vaiką tikrajai mamai, kad ir „perplėšiant“.
Pretendentė į vaiką taip ir padarė – plėšė.
Ir tik tikra motina savo vaiko niekada pusiau neplėš.
