Prisipažinsiu, kad „Spaudos klubas“ yra viena iš mano mėgstamiausių lietuviškų televizijos laidų. Jau seniai laukiau, kada pagaliau įsijungsiu šią laidą ir prieš save išvysiu „ekspertų“ kompaniją, kuri man paaiškins, kiek lietuvių gyvens Lietuvoje 2020 m., kiek 2050 m., kaip demografiniai procesai atsilieps ekonomikai ir kultūrai.
Kažko panašaus laukiau ir iš kitų mano mėgstamų laidų – “TV forumo”, “Prašau žodžio”, “Popietės su A. Čekuoliu” ar “Be pykčio”.
Nesulaukus pradėjo atrodyti, kad Lietuvos žiniasklaida, kaip ketvirtoji valdžia ir viena svarbiausių visuomenės institucijų, ne visada sugeba išryškinti pagrindines Lietuvos problemas. „Spaudos klubo“ laidų archyvas, (http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_misc.spaudos_klubas)kuriame galima rasti apie 200 laidų nuo 2000 liepos iki 2005 rugsėjo, leido atlikti greitą sociologinę „analizę“, kuri, ko gero, tiktų apibūdinti bendroms Lietuvos žiniasklaidos tendencijoms.
Beveik visas „Spaudos klubo“ laidas pavyko surūšiuoti į 15 pagrindinių temų (dalis laidų buvo priskirtos dviems temoms):
TemaLaidu skaičiusPolitika38Skandalai30Užsienio reikalai30Partijos14Korupcija13Ekonomika10Laidos svečiai10Prezidentas9Rinkimai9Koalicija8Spec. temos7Teisė6Medicina5Valstybingumas ir kultūra4Žemės ūkis4Iš viso197
Pirmiausia į akis krinta visiškas politinių temų, valdžios ir valdymo reikalų dominavimas. Prie politinių temų buvo priskirtos tokios laidos kaip „Kas valdys Lietuvą ateinančius ketverius metus?“ ar „Kas lemia politikų populiarumą?“ Didžioji dauguma laidų apie skandalus buvo susijusios su Rolando Pakso epopėja ir Seimo narių korupcijos skandalu 2004 metais. Partinės laidos turėjo tokius pavadinimus kaip „Kokia Liberalų ir centro sąjungos ateitis?“ ar „Kuo nepatenkinta Darbo partija?“ Kitos temos – korupcija, prezidentas, rinkimai, koalicija ar netgi teisė – taip pat buvo ganėtinai politinės.Iš 30 laidų apie užsienio politiką net 13 buvo susijusios su Rusija ar užsienio žvalgybomis. Europos Sąjunga ir NATO susilaukė 5 laidų. Po dvi laidas buvo skirta JAV, Ukrainai ir žydams. Afganistanui, Iranui, Vatikanui ir Kinijai buvo skirta po vieną laidą, nors dauguma šių laidų buvo susijusios su Lietuvos realijomis.
Iš dešimties laidų, skirtų vienam svečiui, keturios teko Algirdui Brazauskui, dvi Valdui Adamkui, viena Artūrui Paulauskui ir dar po vieną dabartiniams ar buvusiems Lenkijos, Gruzijos ir Islandijos vadovams. Taigi visi svečiai buvo politikai.
Ekonominės temos taip pat buvo ganėtinai politizuotos. Iš 10 net 5 buvo apie energetiką, po 2 apie biudžetą ir ekonomikos augimą ir viena apie lito susiejimą su euru. Tą patį galima pasakyti ir apie laidas apie mediciną ir žemės ūkį.
Valstybinės ir kultūrines laidos buvo apie nepriklausomybę, lietuvybę, „Senas ir naujas grėsmes Sausio 13-ąją“ ir apie tai, ar „Frankfurto mugė – knygų ar politinių aistrų arena?“
„Spec. temų“ kategorijai buvo priskirtos 2 laidos apie žemės grąžinimą ir pardavimą užsieniečiams, po laidą apie pensijų ir švietimo reformą, Katalikų bažnyčią, „Lietuvą po 20 metų“ ir apie tai „Ar Lietuvos piliečių emigracija jau tapo problema?“ (ši laida buvo rodyta 2005 m. kovą, praėjus dešimčiai metų nuo masinės emigracijos pradžios ir Lietuvai dėl to praradus daugiau nei 10 proc. darbingo amžiaus žmonių).
Be jokios abejonės, „Spaudos klubo“ temų pasirinkimas atspindi didelės dalies Lietuvos žiniasklaidos ir visuomenės požiūrį į pagrindines Lietuvos problemas – netobulą valdymo mechanizmą, valdžios ir piliečių santykį, netvirtą demokratiją, įsišaknijusią korupciją ir, be abejo, Rusiją, kurios vardas, matyt, įrašytas daugumos lietuvių pasąmonėje.
Tačiau čia ir norėtųsi paklausti. O kur garsioji žinių ekonomika? Kur pilietinė visuomenė? Kur savivaldos padėtis (o ne Vilniaus politikų nuomonė apie savivaldą)? Kur debatai apie valstybės deficitą ar apie žemą Lietuvos vidurinių mokyklų lygį, palyginti su kitomis šalimis? Kur interviu su pasaulio verslo ir mokslo lyderiais, o gal jie nesilanko Lietuvoje? Ir galų gale kurgi ta demografija?
2006 m. pabaigoje Lietuvoje gyvens tiek gyventojų, kiek 1979 m. – apie 3,39 milijono. Jau seniai Lietuva praranda daugiau gyventojų dėl neigiamo mirštamumo ir gimstamumo santykio nei dėl emigracijos. O mirštamumas 2005 m. augo greičiau už gimstamumą.
Jungtinių Tautų prognozės, kad Lietuvoje 2050 m. teliks 2,56 milijono gyventojų, ar ES prognozės, kad tuomet Lietuvoje gyvens 2,9 milijono, turėtų būti gerai žinomos Lietuvos visuomenei. Kokios yra pačios Lietuvos prognozės? Ką ji darys su mažėjančiu darbingo amžiaus žmonių skaičiumi? Kodėl Lietuva ramiausiai toliau skolinasi ir didina biudžeto deficitą, gaudama milžinišką ES paramą ir jos ekonomikai augant rekordišku tempu? Ką ji darys, kai parama baigsis, augimas sulėtės, mokesčių mokėtojų skaičius nenumaldomai mažės, o išlaidos pensijoms ir sveikatos apsaugai didės?
Lietuvos žiniasklaidai ir visuomenei, regis, lengviau suprasti akivaizdžias problemas, jaučiamas šiandien ir dažniausiai ateinančias iš praeities – korupcija, politikų nesiskaitymas su piliečiais, Rusijos įtaka. Tokiomis temomis ir laidas rengti nesunku. Tereikia sukviesti keletą žymių politikų ir ekspertų. Netgi nereikia per daug ruoštis, užtenka žinoti kasdienę Lietuvos padėtį.
Rengti laidas apie ateities iššūkius yra daug sudėtingiau. Nedaug kas iš žurnalistų laiko save žinių ekonomikos ekspertais ar demografijos specialistais. O ir pašnekovų tokiai laidai reikia ilgiau ieškoti. Be abejo, sunkiau tokią laidą perteikti žiūrovams, nes ji netelpa į tradicinius „kas kaltas?“ ir „kas nesirūpina žmonėmis?“ formatus. Dėl demografijos niekas nekaltas. Taigi nėra blogiukų, nėra ir veiksmo, nėra ir karštos diskusijos. Nuo demografinių problemų sprendimo niekam iš mūsų gyvenimas nepagerės. Net jei ir būtų imtasi kokių priemonių, rezultatų teks laukti dešimtmečius. Taip pat žiūrovams teks pripažinti, kad atsakingi yra ne „jie“ – anapus ekrano, bet „mes“ – šiapus ekrano.
