Kai kurie sovietmečio įpročiai arba trūkumai neišvengiamai įsismelkė į sąmonę bei pasąmonę ir iš dalies išliko iki šiol. Apie tai - naujoje Nerijos Putinaitės knygoje.
Kas gi geriau bylos apie lietuvio elgesį negu požiūris į krepšinį. XX a. aštunto dešimtmečio antroje pusėje įvyko retas dalykas: pasaulinio lygio tarptautinės krepšinio varžybos Vilniuje, dalyvaujant kažkokiai JAV komandai, atrodo, studentų rinktinei. Kai jie Vilniaus sporto rūmuose žaidė su SSRS rinktine, didesnė pusė žiūrovų palaikė amerikiečius. Dar prisimenu tuo metu garsaus krepšinininko Anatolijaus Myškino irzlią reakciją į tai. O juk tai visų pirma buvo prestižinis renginys, į kurį bilietai buvo skirstomi per darbovietes ir čia turėjo patekti daugmaž lojalūs žmonės. Antra, plojama buvo viešumoje, stebint visokiems informatoriams ir pan. Tai buvo ne vienintelis toks atvejis – kartą netgi oficialioje spaudoje užsiminta, kad kažkokie neaiškūs elementai patys nežino, kaip elgiasi ir už ką ploja.
Nėra galimybių bent kiek tiksliau apibūdinti Lietuvos žmonių politines nuotaikas paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais, bet štai tokie atvejai šį tą liudija galbūt šiek tiek pagrįsčiau negu vien subjektyvūs prisiminimai iš asmeninio gyvenimo.
Daugeliui lietuvių sovietinė tvarka buvo nepriimtina. Bet kai kurie sovietmečio įpročiai arba trūkumai neišvengiamai įsismelkė į sąmonę bei pasąmonę ir iš dalies išliko iki šiol. Apie tai rašoma įdomioje Nerijos Putinaitės knygoje „Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje“ („Aidai“, 2007). Labai menkai nagrinėta tema (tai keista), ir knyga vertinga. Vis dėlto, manyčiau, ji gana netolygi, joje gausu vidinių prieštaravimų, nediferencijuotų apibendrinimų, bet daug ir puikių įžvalgų, viena iš jų – apie tai, kaip sovietmečio visuomenės deformacijos lemia šiandieninę brandaus bendruomeniškumo ir pilietinės visuomenės stoką. „Situacija, kai sovietinės moralės žmogus gyvena demokratijos sąlygomis, geriausiai atspindi tai, kas vadinama „posovietine būkle“. Autorė išvardija tokias užsilikusias ypatybes kaip baimė, silpnavališkumas („kylantis iš įsitikinimo, kad tikrovė esanti gniuždanti anoniminė jėga. Ji esanti priešiška, tačiau drįsęs prieš ją sukilti neišvengiamai pralaimės“).
Iš to ir netikėjimas bei nepasitikėjimas demokratija, nesupratimas, kaip ji turėtų veikti. O tai yra puiki terpė populizmui. Nerija Putinaitė taikliai pastebi: „Politinis judėjimas, žadantis įvesti tvarką, iš posovietinio individo neprašo jokių iniciatyvų, išskyrus vienos: pasirinkti šią partiją. Priešingai, nuosaikiųjų politinių partijų šūkiuose apeliuojama į laisvą žmogų, kuris skatinamas bendrai dirbti ar keisti savo santykį su tikrove ir keistis pačiam.“
Tos bėdos kyla todėl, kad „sovietmetis išugdė negebėjimą individualios valios sieti su valdžios galia. Jis [individas] jausis kaip dalis pasyvios masės, kuri ieško ir laukia užtarėjų.“ Vakarų demokratinėse šalyse yra iš esmės kitaip: apačių aktyvumas yra didelis ir platus. Todėl akivaizdu, kad nemaža dalis socialinių negerovių kyla iš praeities laikotarpio. „Nepriklausomybė prisidėjo vien tuo, kad sudarė sąlygas atsiskleisti susvetimėjusiai ir bendrumo jausmą praradusiai visuomenei, kurią suformavo sovietų režimas.“
Sovietiniais laikais valdžios sprendimai buvo daromi už devynių užraktų, negalėjo būti jokios viešos probleminės diskusijos, tad iš inercijos ir dabar valdžios veiksmai mistifikuojami, savaip interpretuojami. Autorė šį aspektą suvokia visapusiškai: „šiandien Lietuvoje labai populiaru svarbiausius visuomenės ir politikos procesus aiškinti kaip įtakingų galios centrų ar asmenybių sąmokslo pasekmę. Kita vertus, tikėjimas, kad slaptos manipuliacijos žmonių valia esančios daug reikšmingesnės nei vieši žmonių įsipareigojimai ir sprendimai, parengia dirvą tokių manipuliacijų sėkmei.“ Belieka pridurti, kad prie šios protų sumaišties daug prisideda žiniasklaida.
Knygos „Nenutrūkusi styga“ autorė, kalbėdama apie individą, „sovietinį žmogų“, kartais pernelyg lengvai mauna visus tuos žmones ant vieno kurpaliaus, nes iš tiesų įvairūs žmonės, įvairūs sluoksniai į sovietmetį reagavo ir prie jo prisitaikė gana nevienodai. Paaiškėjo, kad iš sovietinio įšalo išlindusi visuomenė yra labai nevienalytė, kontrastinga, kupina didžiulių kultūrinių prieštaravimų. Nemaža dalis individų, ypač dabar, praėjus porai dešimtmečių nuo Atgimimo pradžios, yra gana gerai prisitaikę prie vakarietiškų normų ir jas adekvačiai suvokia. Tačiau net ir ši dalis (daugiausia inteligentija) tebeturi parėmusi iš sovietinio meto nesugebėjimą veiksmingai bendruomeniškai organizuotis.
Iš dalies todėl ir tokia maišatis partijų politikoje – dauguma partijų jokiems sluoksniams neatstovauja, nes nėra ir tų sluoksnių, kurie apie save aiškiai ir garsiai pareikštų. Vangu ir socialinio protesto srityje, nes sovietmečiu tokios galimybės buvo visiškai numarintos. Po aštuoniolikos laisvės metų galų gale kilo stipri mokytojų protestų banga, bet su nesveikom deformacijom – mokytojų profsąjungos beviltiškai susiskaldžiusios, o radikalai streikuoja su nerealistiniais ir egoistiniais reikalavimais, kuriuos patenkinti būtų galima tik nuskriaudžiant kitus kultūros sferos darbuotojus.
Ir dar iki šiol nesame sulaukę, kad kokie nors streikuotojai išdrįstų kelti reikalavimus ne valdžiai, o savo privačiam darbdaviui – stambiajam verslui.
