Remdamiesi šeimos modeliu, SOS vaikų kaimai siekia užauginti vaikus savarankiškais, visaverčiais visuomenės piliečiais, kurie užaugę galėtų save išlaikyti, išeitų iš užburto skriaudų ir nepriežiūros, vienišumo rato.
Gyvenimo ABC
Paklaustas, kiek iš viso vaikų globoja Vilniaus SOS vaikų kaimas, jo vadovas Gedas Batulevičius sako, kad atsakymas priklauso nuo to, ar skaičiuosime, kiek vaikų gyvena SOS šeimose ar visus, kuriais rūpinasi SOS vaikų kaimas. „Geras klausimas. Reikalas tas, kad dirbame ne tik su nepilnamečiais, bet ir su pilnamečiais. Valstybiniuose globos namuose, kai vaikui sukanka 18 metų, jis išleidžiamas į savarankišką gyvenimą. Mes turime palydymąją globą – paleidžiame vaiką tada, kai jis turi darbą, kur gyventi, gali save išlaikyti, turi išsilavinimą ir kitus savarankiškam gyvenimui reikiamus įgūdžius“, - sako G. Batulevičius.
Anot pašnekovo, ilgametė SOS vaikų kaimų Lietuvoje patirtis rodo, kad ne nuo amžiaus priklauso, ar žmogus yra pasiruošęs būti savarankišku. SOS vaikų kaime kiekvienam sulaukusiam 16-os metų yra skiriamas pedagogas, kuris jaunuolį sistemingai moko paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, susiskaičiuoti savo pinigus.
„Tokio jaunuolio pedagogas klausia – ar žinai, kiek šiandien pinigų turi, sako – nežinau. Taigi, moko, suskaičiuok, kiek pinigų gauni ir iš kur, kur juos išleidi, paklijuok mėnesį čekius, tada matysi, kur pinigai iškeliauja, kur galėtum sutaupyti ir panašiai“, - apie elementarias, bet labai svarbias pamokas pasakoja Kaimelio direktorius.
Savarankiškumas ateina ne su metais
Savarankiškam gyvenimui besiruošiančius jaunuolius SOS mamos ir specialūs pedagogai taip pat moko maisto gaminimo, apsipirkimo, namų ūkio planavimo, sveiko gyvenimo būdo. „Kai vaikas pasiekia tam tikrą kartelę, mes Kaimelyje rengiame didelę šventę ir sakome, kad „jis jau gali“. Tuomet jaunuolis išsikelia į SOS jaunimo namus, kur jam suteikiama daugiau laisvės, tačiau reikalaujama ir daugiau atsakomybės“, - sako G. Batulevičius.
Gyvendami jaunimo namuose, SOS vaikų kaimo auklėtiniai ir toliau lankosi Kaimelyje, pas savo SOS mamas, su kuriomis konsultuojasi pačiais įvairiausiais klausimais. Čia jaunuoliai toliau mokomi, kol pasiekia tam tikrą lygį ir išeina į pusiaus savarankišką gyvenimą. „Su sąlyga, kad žmogus mokosi arba dirba, o idealiu atveju daro abu dalykus, jam mieste yra nuomojamas kambarys. Įvardinus, kad žmogus yra beveik savarankiškas, jis yra paleidžiamas, tačiau tai kiekvinu atveju yra labai individualu – vieni, tiesa, nedaugelis, išeina 18-os metų, kiti – 24-erių“, - sako G. Batulevičius.
Anot jo, ne metai lemia vaikų brandumą, nes kiekvienas vaikas yra savitas, turi skirtingus gebėjimus. Palydimoji globa leidžia saugiau jaunuolius paleisti į platųjį pasaulį. Šiuo metu Vilniaus SOS vaikų kaimo globoje yra 85 vaikai: 61 iš jų gyvena SOS vaikų kaimo šeimose, 15 – jaunimo namuose, dar 9 gyvena pusiau savarankiškai.
Didžiausia problema – priklausomybės
Palydimosios globos praktika pradėta taikyti kartu su SOS vaikų kaimų atsiradimu – dar 1949 metais ir yra pasklidusi 132-ejose pasaulio šalyse. Lietuvoje SOS vaikų kaimai veikia jau 19 metų. Valstybiniai globos namai taip pat siekia paruošti vaikus savarankiškam gyvenimui, tačiau palydimosios globos praktikos netaiko.
„Visų globos namų misija yra tokia, tačiau efektyvumas yra skirtingas. Didelę įtaką daro tai, kad pas mus vaikai gyvena šeimose – jie neina valgyti į valgyklą, o mato, kaip mama ruošia valgį, kaip plauna indus, tvarko namus ir daro tai visi kartu. Taip pat visi kartu planuoja, kur vasarą atostogaus, kartu taupo pinigus. Mūsų sistemoje vaikai auga natūralioje aplinkoje, todėl turi iš ko mokytis“, - sako pašnekovas.
Visgi su laikmečiu, keičiasi ir patys vaikai, ir jų problemos. Ilgametę patirtį turintis G. Batulevičius sako, kad anksčiau vaikų iš socialinės rizikos šeimų problemos buvo susijusios su alkoholiu, o dabar vis dažnesne problema tampa priklausomybė nuo narkotinių medžiagų, kurios lemia dar baisesnes pasekmes vaikams.
„Tačiau vaikai visada yra vaikai – visi jie šaunūs, visi jie iš pradžių būna pikti ir nelaimingi – tai nepriklauso nuo laikmečio. Tai priklauso nuo to, kur ir kaip jie gyveno, kaip greitai buvo pastebėta jų problema, kaip ji buvo sprendžiama“, - sako G. Batulevičius. Anot jo, labai padeda tai, kad vienas SOS vaikų kaimo padalinys rūpinasi prevencija ir prižiūri socialinės rizikos šeimas, padeda tvarkytis, kad vaikams netektų atsidurti globos namuose. Tokių šeimų nariams padedama įgyti išsilavinimą, gauti darbą, susirasti būstą, išspręsti kitas problemas, kad šeima nesubyrėtų, įveiktų krizes. Esant poreikiui, vaikai laikinai apgyvendinami „Inkile“ - laikinai globai skirtame SOS vaikų kaimo padalinyje, kol bus išspręstos šeimos problemos.
„Kalbant apie laikmetį, išaugo nauja karta, kuri matė tėvus, gyvenančius iš pašalpų. Tokie vaikai mano, kad tai normalu ir patys taip gyvena – tai tarsi uždaras ratas. Tėvai nieko nedirbo, buvo namuose – ir aš taip gyvenu, - apie jaunuolių mąstymą pasakoja pašnekovas. – Mūsų tikslas užauginti savarankiškai savo ateitį planuojančias asmenybes, gyvenančias kitaip nei gyveno jų tėvai“.
Labiausiai skaudina abejingumas ir „etikėtės“
Nors dažniausiai kalbama apie skurdą tokiose šeimose, G. Batulevičius pripažįsta, kad ne materialių dalykų jose užaugusiems vaikams trūksta labiausiai. „Tai yra svarbūs dalykai, bet ne pagrindiniai. Pagrindiniai dalykai yra saugumas, šiluma, ryšys, santykis, kad vaikas galėtų saugiau prie kažko prisirišti, kad jis nebūtų paliktas. O patirčių yra visokiausių – yra ir šuns būdoje, ir triušio narve augusių vaikų...“, - sako Kaimelio Vilniuje vadovas.
Jo manymu, sprendžiant šias problemas, labai svarbus visuomenės palaikymas ir pagalba. „Visų pirma, žmonės neturėtų būti abejingi, jie neturėtų sakyti, kad tai – ne jų problema. Tai visų mūsų problema. Vienas galbūt gali padėti savo pavyzdžiu, kitas – materialiai, o dar kitas galbūt gali pasiimti tokį vaiką į savo šeimą. Taip pat labai svarbu tokių vaikų neskirstyti – jie nėra kitokie, jie yra tokie patys vaikai, mūsų visuomenės dalis.
Nereikia bijoti, kad jūsų vaikas lankys būrelį, kurį lanko ir vaikas iš globos namų. Tai juk nereiškia, kad globos namų auklėtinis bus utėlėtas, purvinas, nesukalbamas, kad jis keiksis ar mušis. Tokiems vaikams, kaip ir vaikams iš socialinės rizikos šeimų, dažnai klijuojama etiketė – taip neturėtų būti, nes tai iššaukia vaiko gynybinę reakciją ir pasipriešinimą, pyktį“, - sakė G. Batulevičius.
