„Mes vis dar esame kare ir, atrodo, kariaujame amerikiečių pusėje. Tai viena. Antra, tokiomis kalbomis eskaluojame Amerikos pasitraukimą iš regiono, puikiai žinodami, kokią reikšmę Amerikos veiksmai turi Lietuvai kaip valstybei. Dabar gavosi taip, kad ne tik Ameriką išstumiame, bet ir savo žmones atiduodame teroristų taikiniams“.
Štai taip. Pasirodo, karas jau vyksta, Lietuva irgi kariauja. ATRODO, amerikiečių pusėje (tiksliai nežinoma?). Amerikiečiai traukiasi iš Lietuvos… Kažkoks apokaliptinis siaubo scenarijus. Beje , aukščiau pateikta citata priklauso ne kokiam Žiuliui Vernui ar Aizekui Azimovui, o “rimtojo” žanro atstovui – politologui ir profesoriui Raimundui Lopatai.
Tai ne politologinis, o politinis vertinimas. Akivaizdu, kad štai tokiais pasisakymais yra siekiama vidaus politikos tikslų. CŽV kalėjimų skandalo eigoje bandoma apsiginti, ieškoti argumentų, gąsdinti tekstus skaitančią visuomenės dalį įvairiomis tragiškomis baigtimis, karo nuojautomis ir terorizmu. Taip pagrindžiant savo permanentinį “teisumą”.
Laikai, berods, pamažu keičiasi. Jungtinių Amerikos Valstijų G.W.Bušo administracijos laikų metodai pamažu tampa slogiu prisiminimu. Patikėti, kad Seimo NSGK inicijuotas tyrimas pakenks Lietuvos bei JAV santykiams galėtų nebent vaikai. Tačiau vaikams tokios problemos nerūpi. Juk šventės ir Kalėdų Seneliai lanko namus.
JAV politika Europoje nėra trumpalaikis projektas, vieno ar kito prezidento įgeidis. JAV intereso Europoje dimensija su tam tikrais svyravimais išsilaiko nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų. Ji turi dvi medalio puses. Viena iš pusių – vertybės, vertybinis pasirinkimas ir siekis plėsti demokratijos bei pagarbos žmogaus teisėms bei laisvėms erdvę Europoje bei pasaulyje. Antroji – pragmatinė, įtvirtinant JAV, kaip supervalstybės bei galios Nr. 1 pasaulyje, statusą.
Šiame kontekste Lietuvos geopolitinė reikšmė yra labai didelė. Nėra pagrindo rimtai galvoti, kad keičiantis JAV administracijoms ar paaiškėjus vienoms ar kitoms aplinkybėms dėl CŽV kalėjimų, galėtų keistis JAV laikysena Lietuvos atžvilgiu. Laikysena, kuri formavosi mažiausiai paskutinius 70 metų.
Lietuva išlieka ir išliks svarbiu Amerikos forpostu Rytų Europoje. Kur čia Lietuvos interesai? Ar vien “atsiduoti” ir kliautis strateginių partnerių malone? Taip jau išėjo, kad gyvename vietoje, kur susiduria pirmiausia Vašingtono ir Maskvos interesų vektoriai. Atsiduoti vieno iš jų malonei, be savo veido ir užsienio politikos (tegu ir kuklios) orbitos yra pavojinga ir neišmintinga politika.
Lietuva yra ES bei NATO narė ir to jau niekas pakeisti negali. Tai vienas esminių Lietuvos užsienio politikos iškovojimų, kurio autorystę bei įgyvendinimo nuopelnus, beje, daugiau ar mažiau (ne)pelnytai bando sąvintis ne vienas politikos “nusipelniusių” veikėjų.
Kelti klausimą taip aštriai, – kas ne su mumis, tas prieš mus, – gali tik tie, kurių galvose įsitvirtinusi senosios Romos valdymo formulė “skaldyk ir valdyk”. Galima pabandyti Lietuvą suskaldyti į dvi dalis: tuos kurie “už amerikonus” ir tuos, kurie “už rusus”. “Amerikonai” rėksmingi ir aršūs – išgirdę bet kokį nuosaikesnį požiūrį, bemat tokį apšaukia prorusišku išdaviku. “Prorusai” tylesni, kol kas garsiai nerėkia ir kaupia jėgas, patyliukais ruošdamiesi balsuoti už K.Prunskienės partiją.
Laimei, didžiajai tautos daliai tie “pseudopolitologiniai”žaidimai nė motais, ji pagrįstai neskaito laikraščių bei politologų komentarų.
Ir visgi, nederėtų užmiršti Lietuvos geopolitinių interesų. Jie nebūtinai 100 proc. sutampa su mūsų strateginių partnerių interesais. Pozityviai nuteikia faktas, kad tai supranta šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Kai kurie radikalai jau apkrikštijo ją “antiamerikietiška” politike. Šiandien matau gana nuoseklią prolietuvišką prezidentę. Nuosekliai ginančią mūsų šalies interesus bei juos formuojančią. Gal būt jos politikoje ir trūksta išbaigtumo bei nuoseklumo, tačiau per mažai laiko yra praėję, kad būtų galima pagrįstai kritikuoti.
Daugelio kitų politikų juodai-baltas matymas yra pavojingas ir destruktyvus. Puikiausias tokio siauro požiūrio pavyzdys galėtų būti TS-LKD frakcijos Seime nario Egidijaus Vareikio vieši pasisakymai. Prisimenami 1940 metai, Miunchenas ir netgi teigiama, jo Lietuva dabar atrodo (CŽV kalėjimų skandalo šviesoje) lyg “blogio šalis”.
Ką čia ir bepridursi. Laikas atskirs grūdus nuo pelų.
