Pamanysite, kad šokis – tai eilinis hobis ar net laiko švaistymas? Tačiau Berta savimi nuoširdžiai didžiuojasi ir džiaugiasi, kad nepaisant iššūkių, ši veikla jai atnešė labai daug galimybių.
22-ejų metų mergina jau spėjo apkeliauti kone visą pasaulį, susipažinti su skirtingomis kultūromis ir užmegzti ryšius su tais žmonėmis, prie kurių išsirikiuoja eilės gerbėjų. O viskas prasidėjo nuo trupučio sėkmės...
– Šiandien šokėjų tarpe esi žinoma ir daug patirties įgijusi profesionalė. Kokia tavo istorijos pradžia ir kada šokis tau tapo daugiau nei pomėgiu?
– Kai buvau pirmokė lankiau pramoginius šokius. Netrukus perėjau į šokių teatrą, kiek rimtesnius, ne mokyklinius šokius, lankiau juos gal 7-erius metus. Turėjome daug spektaklių, o gruodį, švenčių metu, būdavo mūsų pasirodymų bumas. Paauglystėje užsimaniau kažką pakeisti, išbandyti kažką naujo. Tiesą sakant, aš jau vaikystėje tyliai paslapčia svajodavau, kad norėčiau pasirodyti scenoje su garsiausiais didžėjais, mane visada traukė improvizacija. O ateityje taip ir gavosi.
Pradėjau lankyti šiuolaikinius, vadinamuosius „go-go“ ar „show dance“ šokius. Turėjau puikią trenerę, kuri mane paskatino į šį savo pomėgį žiūrėti kitu žvilgsniu. Netrukus šis hobis virto darbu, man buvo ką tik suėję 18-ika metų, ir tada gavau pasiūlymą šokti Kauno naktiniame klube.
Kai pradėjau ten šokti, pradėjau labiau prisižiūrėti save, patobulėjau, pamačiau, ko reikia publikai. Tada dar turėjau draugą ir jis buvo labai prieš šią mano veiklą. Planavau važiuoti į užsienį, tačiau jis man neleido, dėl jo vienerius metus šį šansą praleidau, tačiau kitais metais supratau, kad esu dar labai jauna ir aš tiesiog negaliu dėl kito žmogaus tiek aukotis, kai mano gyvenimas tik dar prasideda. Mes išsiskyrėm ir netrukus manęs laukė pirmoji kelionė.
– Kuo ši kelionė buvo išskirtinė?
– Buvo organizuojama šokėjų atranka į Ibizą ir patekau į didžėjaus Armin van Buureno šokėjų būrį. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Atsimenu, kad pirmoji kelionė buvo labai baugi, buvau visiškai viena, pirmą kartą kitoje šalyje, buvo kažkas nuostabaus. Buvau apsupta žymiausių pasaulio žmonių, kadangi aš ir kitos merginos buvome Armin van Buureno šokėjos – į mus žiūrėjo visai kitaip, jį ten visi labai gerbia, vadina didžėjų tėčiu. Tarp kitko ir mes, merginos, į jį taip pat kreipdavomės. Jis paprastas, labai geras žmogus, tarsi tikras tėtis.
– Kaip atrodė tavo darbo diena ir ar spėjai pakeliauti?
– Ten prabuvau 3 mėnesius, prašokau visą sezoną. Tai buvo rimtas darbas, turėjome skirtingas choreografijas, kostiumus. Viskas aukšto lygio. Tiesa, tos kelionės, iš mano pusės, gaunasi tarsi atostogos. Dirbi nedaug, nes šokti tenka tikrai ne kiekvieną dieną, Ibizoje pasirodydavome 1-2 kartus į savaitę.
Didžiuojuosi, kad tai buvo mano pirmoji kelionė. Niekada nesigailėsiu, kad pasirinkau šokėjos kelią, išvažiavau ir pamačiau visai kitą pasaulį. Viskas nuo to ir prasidėjo, keliauti į užsienį pradėjau nuolat.
– Į tokius renginius pakliūti nori tūkstančiai merginų iš viso pasaulio. Kokio pobūdžio atrankos laukia šokėjų ir kokie kriterijai joms yra taikomi?
– Tiesą sakant, daugiausiai visko lemia pažintys. Kadangi esu nebe naujokė, turiu daug kontaktų, kurie man suteikia informacijos apie būsimus projektus, būtent per juos šiuo metu ir keliauju, dirbu. Šokėja privalo turėti charizmą ir gerus duomenis, išvaizdą. Tai yra pagrindiniai dalykai. Be charizmos, kad ir kokia tu būsi graži – tu būsi neįdomi, į tave nebus patrauklu žiūrėti, tuo viskas ir baigsis. Į virtualias atrankas reikia atsiųsti visą savo asmeninę informaciją, duomenis, nuotraukas, dažnai vaizdo įrašą, kur tu šoki ar kokį prisistatymo įrašą. Priklauso nuo to, ko prašo.
– Ar pats šokis, po šitiek metų praktikos, tau ką nors reiškia? Ar tai tapo tiesiog tavo darbu?
– Taip, tai yra mano darbas, tačiau niekada nedaryčiau to, kas man nepatinka. O šokti man labai patinka, Lietuvoje aš nebešoku, mano laikas čia baigėsi, bet tai mane vis tiek traukia. Žiūriu į merginas, kurios šoka ir man kyla noras parodyti, ką aš moku! Manau, tai yra įgimta. Turiu judėti, tai mano hobis, iš kurio uždirbu pinigus. Žinoma, tai laikina, tačiau nesijaučiu, kad išvaisčiau savo laiką. Aš savimi didžiuojuosi, man yra 22-eji metai, apkeliavau daug pasaulio, pažinau skirtingas kultūras, naujus žmones ir tuo pačiu sugebėjau mokytis. Vienintelis dalykas dėl kurio liūdna, kad neturiu vaikino. Labai sunku suderinti šiuos du dalykus.
– Panašu, kad šalia tavęs turėtų būti stipraus charakterio žmogus...
– Aš įsivaizduoju, kad iš vyro pusės tai yra sunku... Retas atvejis, kad žmogus nepavydėtų ir susitaikytų su šia veikla.
– O kaip tavo tėvai reagavo į šokėjos profesiją, ypač kai pradėjai šokti su seksualiais drabužiais naktiniuose klubuose?
– Tėčio reakcija buvo labai įdomi, jis klausinėjo „Kaip tai?“, „Čia naktį?“, „Kur tu šoksi?“ – žodžiu, nustebo. Mama ir pati buvo atėjusi pasižiūrėti, kaip aš šoku, tačiau po to sakė, kad tai pirmas ir paskutinis kartas. Neatlaikė nervai. Mama neatsistebėjo, kiek vyrų stovėjo ir žiūrėjo į mus šokančias visi apsiseilėję. Gerai, kad tėtis nebuvo. Su laiku tėvai priprato, tačiau mamai iki dabar sunku išleisti mane į visas tas keliones, nes tai bet kokiu atveju yra rizika. Ir tai yra normalu, su laiku pripranti, aš iš to uždirbu pinigus.
– Ar išeina pilnai pragyventi iš šokėjos darbo?
– Taip. Aš nekalbu apie Lietuvą, nes čia yra visai kitokios algos ir pragyvenimo lygis, tad ir mokėti didelių pinigų net jei ir nori – negali. Visgi, kiek mes uždirbdavome Lietuvoje, tai būdavo daugiau nei minimumas, o mes šokdavom vos porą kartų per savaitę. O užsienyje, jeigu pastoviai keliauji, žinoma, gali gerai užsidirbti.
– Kaip manai, ar seksuali apranga, įvairios provokacijos – būtinas šokėjos atributas?
– Dirbant tokį darbą – taip. Vien tai, kad tu dirbi naktinį darbą – jau sudaro seksualų įvaizdį. Tu vis tiek prisižiūri save, atitinkamai rengiesi, todėl tavo išvaizda jau automatiškai seksuali. Nebūtina rengtis labai atvirais drabužiais. Kalbant apie kostiumus, mes visada stengdavomės juos padaryti įdomius ir, kad nesimatytų per daug.
– Ar teko kada nors šokti apsinuoginus, pavyzdžiui nusimesti liemenėlę?
– Ne. Aš griežtai prieš šituos dalykus, esu šokėja. Yra tų, kurios leidžia sau daugiau, tačiau aš turiu šią sąlygą. Noriu būti kuo daugiau aprengta.
– Ar nevaržo tas apnuogintas kūnas?
– Man svarbiausia yra patogumas. Juk svarbiausia šokti, todėl man svarbu, kad aš galėčiau judėti laisvai. Jeigu uždeda kokį per daug atvirą kostiumą, tai automatiškai tu jautiesi suvaržyta, tavo judesiai apribojami, nes bijai, kad kažkas išlys, pasimatys.
– Akivaizdu, kad susilauki daug vaikinų dėmesio. Kaip pavyksta savo darbe išlaikyti profesionalumą ir nepasiduoti aistros akimirkai, asmeniškumams?
– Šita tema man visada buvo labai sudėtinga. Vyrai niekada į šią profesiją nežiūri rimtai. Ji yra laikina. Todėl ir įspūdį apie tave susidaro atitinkamą. Visi laikosi stereotipų, kad tokios merginos – lengvai prieinamos. Aš galiu jums drąsiai pasakyti, kad taip lengva iš tiesų nėra. Dažnai visos tos vyrų sekamos pasakos man sukelia tik juoką. Su laiku atsirenki žmones, kurie į tave žiūri rimtai ir nepasiduodi. Stengiuosi laikyti savo vertę. Nesvarbu, kokie dabar laikai, aš turiu labai aukštą savivertę, todėl aš prieš nieką nesižeminsiu.
– Ar yra nutikę kokių nemalonių situacijų, kai gerbėjas ar vakarėlio svečias gerokai peržengė ribas, elgėsi vulgariai?
– Būna. Ibizoje tokių situacijų išvis nebuvo, tačiau neseniai buvau Kroatijoje ir mane ištiko šioks toks šokas. Ten žmonės buvo labai agresyvūs... Į šokėją buvo paleista deganti cigaretė, mėtosi iš stiklinių butelių ir jiems tai juokinga. Jie negerbia nei savęs, nei aplinkinių. Buvo ne kartą užsipuolę, griebė už kojos, rankos. Moterys ten taip pat palydi labai nemaloniais žodžiais. Reikėdavo net ir apsaugą kviestis.
– O kaip su lietuviais? Ar sulaiko rankas prie savęs?
– Nuo lietuvių aš sugebu atsiginti. Pasakau porą žodžių ir nutaisau gerą veido miną. Būna, kad puola atgal, bet visada būna šalia apsauga, kurie prižiūri tave. Dažnai jei kas netinka – susilaukiame žinučių „Facebook“.
– Kokių reakcijų susilauki socialiniuose tinkluose?
– Moterys yra pačios pavydžiausios. Dažniausiai komentaruose išryškėja tie eiliniai stereotipai, kad jei šokėja – tai paleistuvė. Rašo tam, kad įkąsti, nebūtų lietuviai. Vyrai viską sako į akis, o moterys tau už nugaros. Tiesiog nekreipi dėmesio ir stengiesi nenusileisti iki tokių žmonių lygio.
– Sakai moterys dviveidės, o kaip tavo kolegės šokėjos? Ar nėra moteriškos konkurencijos?
– Esu girdėjusi situacijų, kad ta konkurencija labai žlugdo. Aš labai džiaugiuosi, kad važiuoju su jau pažįstamais žmonėmis ar lietuvėmis. Ką teko pastebėti, kad lietuvaitės svetur laikosi viena kitos, padeda, palaiko. Aišku, būna visko, tačiau jei atsiranda viena „geresnė“ nei kitos, ji greitai, liaudiškai tariant, būna nusodinta visų merginų. Reikia laikytis bendrai viename kumštyje, reikia lygybės. Su užsienietėmis tokio ryšio nėra.
– Kaip atrodo tavo diena? Ar turi sporto režimą, mitybos planą? O gal tavo kūnas – Dievo dovana?
– Aš labai daug valgau. Tik neseniai pradėjau sportuoti. Gal ir turiu tą Dievo dovaną, kad nestorėju, tačiau aš ir šiek tiek prižiūriu save. Jei jau veidrodyje pamatai nemielą vaizdą – imiesi priemonių, tačiau man tai būna retai, stengiuosi savęs nevaržyti. Valgau tikrai daug ir net nežiūriu kada valgau. Jei aš noriu – valgysiu net ir naktį. Labai mėgstu nesveiką maistą.
– Ar tu ta draugė, kuri valgo ir nestorėja?
– Taip, ko gero, esu viena iš tų... Galiu sau tai leisti.
– Kaip manai, kodėl tave lydi sėkmė?
– Aš labai didelė optimistė. Ir man būna tų liūdesio bangų, tačiau stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai, savo geromis emocijomis užkrėsti kitus. Labai daug šypsausi. Galbūt ta šypsena, tas lengvumas, pozityvas man padeda.
– O gal tiesiog gražiems žmonės gyventi lengviau?
– Aš sutinku su šiuo posakiu. Gražus žmogus myli save, pasitiki savimi, visai kitaip save pristato publikai, į viską žiūri kitomis akimis. Todėl kai kuriuos dalykus tokiems žmonėms pasiekti daug lengviau nei tiem, kurie kompleksuoja dėl savo išvaizdos, nemyli savęs. Tačiau ne visiems gražiems žmonės sekasi, gyvenime negali turėti visko, ko nori. Vis tiek kažkur nesiseks.
– Kiek metų sulaukusi šokėja turėtų mesti savo darbą?
– Čia atsiskleidžia du skirtingi požiūriai. Lietuvoje įprasta manyti, kad kai tau kokie 26-eri – metas imtis kažko kito, tačiau užsienyje moterys šoka gerokai vyresnės, ten viskas vyksta daug lėčiau, niekas neskuba.
– Kur matai save ateityje?
– Savo šokiais dar pakeliausiu, tačiau jau einu link pabaigos, nes mano mokslai jau baiginėjasi. Esu studentė Vytauto Didžiojo universitete, studijuoju Kūrybines industrijas, liko 2-eji metai. Ateityje matau rimtą darbą, o šokis taps mano hobiu, tikiuosi Vilniuje atidaryti savo studiją. Sunku tai paleisti, nes jau šoku daug metų. Turiu planų, tačiau pirmiausia mokslai.
– Planuoji kraustytis į Vilnių?
– Tikrai kraustysiuos, tik kol kas su mokslais norėčiau susitvarkyti. Kraustytis noriu dėl galimybių. Vilnius yra sostinė, daugiau perspektyvų, todėl planuoju ten atsidaryti šokių studiją. Tai yra pagrindinės priežastys.
