Jau visai netrukus bus priimtas sprendimas, kaip pertvarkyti Sodros pensijų sistemą. Susikaupusi daugiau nei 8 milijardų skola, kasmetinis kone 3 milijardus litų siekiantis deficitas, rodėsi, bylojo, kad sulauksime rimtų permainų. Tokius lūkesčius sustiprino ir šalies prezidentė, nuolat kartojusi, kad laukia esminių sprendimų valstybinio socialinio draudimo sistemoje. Tačiau tokioms viltims, atrodo, teks subliukšti. Pastarojo meto diskusijos rodo, kad ketinimai reformuoti Sodrą susiaurėjo iki techninės diskusijos apie tai, kokia turėtų būti pensijų apskaita – litais ar taškais (apskaitos vienetais). Ir patys svarstomų alternatyvų autoriai sutinka, kad siūlymai nepanaikins Sodros kertinių ydų – demografijos sukeliamo disbalanso, politikų įtakos, santykinai didelių įmokų ir mažų išmokų. Susidaro įspūdis, kad pusantrų metų diskusijos apie reformą neišėjo į naudą, greičiau priešingai. Bediskutuojant buvo užmiršta, kokias problemas siekiama išspręsti, dėl ko daroma reforma, kur ji turi atvesti. Jei dabartinę pensijos formulę pakeistų taškai ar litai, tai tokios reformos rezultatas – daug sumaišties pereinant iš vienos sistemos į kitą, dideli darbo krūviai Sodroje, ir šnipštas naudos Sodros dalyviams. Įmokos išlieka aukštos, išmokos skurdžios, motyvacija dalyvauti Sodroje – maža, pensinis amžius – neišvengiamai ilginamas. O po kelerių metų vėl sėsime kurti naujos Sodros reformos.
Dažnai sakoma, kad Sodros sistema netobula, bet geresnių tiesiog nėra, ir kad nėra jokios kitos išeities, kaip tik keisti parametrus Sodros viduje. Tai yra netiesa. Sodros tipo sistemos nėra paplitusios pasaulyje, jos taikomos daugiausia Europoje, ir visoje Europoje išgyvena sukrėtimus. Tačiau net ir Europoje yra kitokių pensijų modelių. Mes nuolat minime Daniją, kaip kitokios pensijų sistemos pavyzdį. Danijoje visi pensininkai gauną apylygę senatvės pensiją. Viską, kas ant šios pensijos „viršaus“, žmogus kaupia jo pasirinktu ir jam priimtinausiu būdu.
Įsivaizduokime, kaip tokios plokščios pensijos modelis atrodytų Lietuvoje. Sujungiami Sodros ir valstybės biudžetai. Visiems dirbantiesiems nustatoma vienoda įmoka, kurios turėtų užtekti nustatyto dydžio pensijai išmokėti. 10 procentų pajamų mokesčio užtektų, norint išmokėti apie 400 litų pensiją. Įmokas administruoja Mokesčių inspekcija. Kadangi pensija plokščia ir skaičiuoti jau nieko nebereikia, taupomos Sodros administravimo lėšos, kurios kartu su skolos aptarnavimo išlaidomis dabar siekia jau net 7 procentus visų įplaukų – 770 milijonų litų. Sistema paprasta kaip dviratis, skaidri, pigi. Taip, ji nėra dosni, bet nedosni yra ir Sodra. Gerai tai, kad fiksuotos minimalios pensijos sistema nesukuria žmogui klaidingų lūkesčių, kad atėjus senatvei įvyks stebuklas ir „mama Sodra“ garantuos jam 70 procentų buvusių pajamų. Žmogui taip pat nustojama kurti iliuzija, kad jis kažką Sodroje sutaupė – Sodroje pinigų nėra, ten yra tik įrašai asmens byloje, bet ne investuotos, saugomos lėšos. Fiksuoto dydžio pensija duoda žmogui minimalias garantijas senatvėje – būtent to ir siekiama valstybinėmis išmokomis.
Sunkiausias klausimas ir taškų, ir sąskaitų, ir plokščios pensijos modelyje yra – o kuo gi užkimšti pereinamojo laikotarpio Sodros skyles. Atsakymą visi žino, ir jis yra ne iš maloniųjų, ir būtent todėl politikai vengia jį garsiai ištarti: kažkam šią finansinę naštą reikės uždėti mažesnių išmokų arba didesnių mokesčių pavidalu. Pasirinkimas yra tik toks – kam šią naštą uždėti ir kuriam laikui. Kuomet politikai renkasi sąskaitas ar taškus, jie nutyli, kad Sodra taip būtų subalansuota mažinant pensijas. Kai išmuštų pensijų mažinimo valanda, neabejoju, kad politikai suskubtų pakoreguoti taškų ir sąskaitų sistemą, ir iš reformos nebūtų apskritai jokios naudos. Jei vis tik Sodros konstrukciją keistume plokščių pensijų sistema, pereinamąjį laikotarpį finansuotų tie, kurie suinteresuoti ilgalaike naujos sistemos nauda, t.y. dabartiniai ir būsimieji dirbantieji. Mokėdami 10 procentų būsimai plokščiai pensijai, jie turėtų mokėti papildomus laikinuosius 10 procentų, kad Sodra galėtų įvykdyti įsipareigojimus dabartiniams pensininkams. Brangus išėjimas, niekas nesiginčija, bet geriau už pinigus keliauti kažkur į tikslą, nei už dar didesnius pinigus suktis vilkeliu.
Rūta Vainienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
