Du Liberalų sąjūdžiui atstovaujantys Seimo nariai kreipėsi į VSD dėl Lietuvai priešiškų lietuviškų interneto svetainių, ragindami ištirti ir imtis priemonių. Tokie kreipimaisi man visada atrodo įtartini ir atsiduoda noru įvesti cenzūrą. Nors, žinoma, įstatymų reikia laikytis ir, jeigu jie pažeidžiami labai akivaizdžiai, priemonių griebtis reikia.
Pabrėžiu – labai akivaizdžiai, o ar iš tikrųjų įstatymai pažeidžiami, ar ne, gali nustatyti tik teismas, bet mes, eiliniai piliečiai, taip pat ir politikai, tuo susirūpinti turėtume tik akivaizdžiais atvejais, nes jeigu yra bent kokia abejonė, pirmenybė turi būti teikiama žodžio laisvės principui.
Žinoma, iš Rusijos tinklalapio įvairių autorių lietuviškai skelbiamas Lietuvos okupacijos teisinimas man yra visiškai bjaurus, bet ar jis pažeidžia įstatymus, tegul aiškinasi, taip sakant, „kompetentingos institucijos“. Seimo narių kreipimasis su odiozinių svetainių adresais, gausiai paviešintas mūsų žiniasklaidoje, be abejo, padarė toms svetainėms reklamą. Iš tiesų tai irgi ne bėda – nesam tokie bejėgiai, kad bijotumėm priešiškų interneto adresų paminėjimo.
Čia visų pirma matau mūsų didžiosios žiniasklaidos pražiūrėjimą. Žiniasklaidos, kurioje kasdien pilna visokiausių tikrų ir prasimanytų blogio demaskavimų, bet nepasistengta pasiaiškinti, kas yra tie sovietinę propagandą skelbiantys tinklalapiai, kokie asmenys už jų slepiasi, kaip ir kodėl jie imasi Rusijos remiamos demagogijos skleidimo. Būdamas įsitikinęs žodžio laisvės šalininkas, norėčiau, kad bent jau pirmiausia apie tai bylotų laisva mūsų žiniasklaida, o ne prokuroras.
Bet tarp tų prorusiškų ir komunistinių interneto portalų Seimo nariai paminėjo ir anarchistus: anarchija.lt. O čia jau nesusipratimas – tokių paikų paranojiškų anarchistų Vakaruose kur kas daugiau negu pas mus, bet laisvos demokratinės valstybės jų nepersekioja, kol jie nesiima smurto. Jeigu man arba ir daugeliui Lietuvos gyventojų jų idėjos atrodo beprotiškos, tai visiškai nereiškia, kad ant jų reikia siundyti valstybės saugumo tarnybą. Tai darydami mes pažeistumėm pačią demokratijos bei žodžio laisvės esmę ir tik piltumėm vandenį ant tų anarchistų propagandos malūno, malančio paistalus apie represyvią demokratinės valstybės prigimtį. Jų pažiūras smerkiu, bet ginu jų teisę į žodžio laisvę.
Be to, te niekas neatima man smagumo polemizuoti su tais persistengusiais maištautojais – tą esu daręs ne kartą, pvz., dėl „Šiaurės Atėnuose“ pagarsėjusių Castor & Pollux rašinių. Naujoje publikacijoje „Balse“ Darius Pocevičius vėl svaičioja apie kažkokią valstybei tarnaujančią literatūrą, tarsi Aidas Marčėnas arba Valentinas Sventickas būtų rašę kokius nors valstybę ar valdžią šlovinančius tekstus. Čia Pocevičiui jau niekaip neįtiksi: jeigu valstybė nerems kultūros, šiuo atveju nekomercinių knygų leidybos, jis sakys, kad kapitalistinė valstybė žlugdo meną; jeigu rems, jis sakys, kad remia sau naudingus ir pataikaujančius rašytojus.
Arba toje pačioje „Anarchijos“ svetainėje – Darius Pocevičius neskiria imperialistinės agresijos (Sovietų Sąjungos Afganistane) nuo kovos su terorizmu operacijos. Tarsi Sovietų Sąjunga būtų įsiveržusi į Afganistaną po to, kai toje šalyje savo bazes turinti teroristinė organizacija surengė išpuolį Maskvoje ir nužudė tris tūkstančius civilių gyventojų.
Taip, anarchistams Lietuvos valstybė yra blogis, bet tik todėl, kad jiems apskritai bet kokia valstybė, valstybė kaip institucija, yra blogis. Demokratinė valstybė jiems tas pats, kas konclageris. Kvaila būtų valstybė, jeigu tokių kvailų pažiūrų reiškimą slopintų. Šiais laikais anarchizmo ideologija neišvengiamai pasireiškia visame laisvame pasaulyje, o pas mus tai yra dar viena mada, ateinanti iš Vakarų. Ten ji nėra tokia nekalta – dalis anarchistų kelia riaušes, imasi masinio chuliganiško smurto. Bet dar nesu matęs, kad minėtieji mūsiškiai anarchistai kurstytų imtis smurto.
Anarchistus Darių Pocevičių ir Kasparą Pocių šiek tiek pažįstu asmeniškai. Kur nors sutikęs neatsisakau paduoti jiems rankos. Žmonės juk esam – kas kad mūsų pažiūras skiria neperšokama praraja.
