„Žinių radijo“ laidoje Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir vaizdo tinklaraštininkas, „YouTube" kūrėjas Skirmantas Malinauskas diskutavo šia tema.
„Tai, ką paskelbė LRT, neatitinka tikrovės“
A.Ramanauskas, daugelį metų žinomas kaip aštrių ir provokuojančių komentarų autorius, buvo atleistas iš LRT dėl savo pasisakymų socialiniuose tinkluose. Kaip skelbia LRT, sprendimas nutraukti bendradarbiavimą kilo po Ramanausko „Facebook“ įrašo, kuriame jis Socialdemokratų partijos pirmininkę pavadino „kiaule“ ir užsiminė apie jos kolegos Gintauto Palucko teistumą.
Anot S. Malinausko, šis sprendimas nebuvo tinkamai paaiškintas visuomenei, o A. Ramanauskas buvo žinomas dėl savo polinkio į hiperbolizuotus ir provokuojančius pasisakymus.
„Manau, kad tai sudėtinga situacija ir nemanau, kad nė vienas atvejis nėra susijęs su „cancel“ kultūra. Pirmiausia, A. Ramanausko atvejis visuomenei nėra tinkamai paaiškintas. Tai, ką paskelbė LRT, neatitinka tikrovės.
Jis tikrai buvo atleistas ne dėl to, kad diskutavo su dabartiniu parlamentaru Vytautu Sinica, tuo metu buvusiu Nacionalinio susivienijimo pirmininku, savo podkaste apie rusakalbius ar žmones, kurie klauso rusiškos muzikos.
Šis įvykis nutiko daugiau nei prieš mėnesį ir tikrai žinau, kad LRT šį klausimą svarstė ir laukė teisėsaugos tyrimų. Čia nieko naujo – A. Ramanauskas jau anksčiau buvo tiriamas teisėsaugos dėl savo pasisakymų, jog iš Lietuvos turėtų būti deportuojami asmenys, palaikantys Kremliaus poziciją.
Bendrai prisiminus Ramanauską, tai žmogus, garsėjęs skambiais išsireiškimais. Prisiminkime jo grupės dainas, tokias kaip „Landsbergis vagis“ ar „Atbėgo kariūnai Brazauską sušaudyti“. Čia nėra nieko naujo“, – nuomonę išsako S. Malinauskas.
Standartai pasikeitė po rinkimų
Pasak S. Malinausko, A. Ramanauskas buvo atleistas po spalio 31 dienos dėl „Facebook“ įrašo. Ten buvo du sakiniai – provokuojantys, kaip visada, tačiau neišskirtiniai. Jie buvo skirti naujajai premjerei ir Socialdemokratų partijos pirmininkei. „Kiek žinau, tai buvo paskutinis kantrybės lašas, privertęs LRT priimti šį sprendimą.“
S. Malinauskas teigia, kad jam kyla klausimų dėl politinio konteksto: „Galime prisiminti, kaip Virgilijus Savukynas turėjo gintis teisme dėl kritikos ministrei. Dabar – A. Ramanauskas. Minėtasis įrašas skambėjo taip: kai Blinkevičiūtė atsisakė būti premjere, Algis parašė: „Tai Kiaulė premjere nebus? Bus Ugalovnykas?, turėdamas omeny G. Palucko teistumą.
Aišku, toks pasisakymas nedera. Tačiau tada kyla klausimas – kur yra ribos? A. Ramanauskas nėra nei laidų vedėjas, nei žurnalistas, nei LRT „veidas“. Jis – humoristinis personažas humoro laidoje.“
Turinio kūrėjas išskyrė dar vieną dalyką, jei kalbame apie LRT standartus, jam kyla klausimas, kodėl jie išryškėja tik po rinkimų. Iki tol buvo toleruojami ir A. Ramanausko pasisakymai ir tai, kad jis pats buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys (vėliau narystę sustabdė dėl tyrimų ir skandalų).
„Galime prisiminti ir J. Statkevičiaus istoriją bei teismo procesus – visa tai buvo toleruojama. O dabar, kai paaiškėjo rinkimų nugalėtojai ir nauji politiniai vėjai, panašu, kad pasikeitė ir standartai.“
Pateikė asmeninį pavyzdį
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas taip pat atkreipia dėmesį į sprendimo komunikavimo svarbą ir mano, kad situaciją reikėtų vertinti keliais aspektais.
Pirma, jei kalbame apie tai, kaip nutraukiamos sutartys ar bendradarbiavimas su LRT veidais, yra labai svarbu aiškiai ir viešai paaiškinti visuomenei priežastis. Net jei A. Ramanauską laikome humoristiniu personažu, jis yra matomas LRT eteryje daugybę metų, tad negalima jo visiškai atskirti nuo LRT veido statuso.
Svarbu suvokti, kad žurnalistams ir kitiems LRT atstovams taikomi skirtingi standartai, tačiau aiškumas dėl sprendimų yra būtinas.
„Pateiksiu asmeninį pavyzdį: būdamas LRT tarybos pirmininku, pats patekau į panašią situaciją, kai pirmosios instancijos teismas mane nuteisė dėl komentaro apie neskaidrią kai kurių leidėjų veiklą, paremtą „WikiLeaks“ medžiaga.
Tuo metu taryba mane palaikė, nusprendusi laukti galutinio teismo sprendimo ir nesielgti skubotai. Tas palaikymas buvo svarbus, nors situacija buvo kontraversiška. Tad galiu pritarti, kad svarbu aiškiai komunikuoti politiką dėl sprendimų ar asmenys nušalinami tik esant galutiniam teismo sprendimui, ar jau prieš jį.
Šiuo atveju A. Ramanausko sutarties nutraukimas atrodo susijęs su jo komentaru, tačiau kyla klausimas, ar šis sprendimas buvo pagrįstas vienodais standartais“, – kalba D. Radzevičius.
Jis priduria, kad norint vertinti nuomonių raišką ir jos ribas, labai svarbu žiūrėti kiekvieną atvejį atskirai. Pasak D. Radzevičisu, teisėsaugos institucijų veikla kartais atrodo selektyvi – vienais atvejais pradedamos baudžiamosios bylos, kitais atvejais pareiškimai ignoruojami.
„Pavyzdžiui, ponas Arūnas Valinskas, buvęs politikas, yra pasakęs, kad „tokio tipažo politikus reikėtų kartą per metus pakarti“. Nors tai galima laikyti humoristo hiperbolizacija, tai vis tiek sukelia diskusijų apie ribas, kurios taikomos žurnalistams, politikams ar humoristams. Kodėl A. Ramanauskas sulaukia nuobaudos, o A. Valinskas toliau veda laidas? Akivaizdu, kad dvigubų standartų problema čia egzistuoja“, – įsitikinęs buvęs LRT tarybos pirmininkas.
Jis pabrėžia dar vieną svarbų aspektą – kaip mes vertiname A. Ramanausko veiklą. Jis vienu metu buvo ir politikas, ir humoristinis personažas. Tai kelia klausimą: ar jo veikla labiau kritikuojama kaip politiko, ar kaip humoristo?
D. Radzevičius nuomone, mūsų Konstitucijoje ir įstatymuose numatytos žodžio laisvės ribos turėtų būti plačiau aptariamos. Jis asmeniškai palaiko didesnę žodžio laisvę, leidžiančią aštresnes nuomones, tačiau tai turėtų būti plačios teisinės ir visuomeninės diskusijos dalis.
Humoro išimtis
S. Malinauskas išsakė kelis svarbius argumentus, analizuojant skirtingus atvejus ir standartus, taikomus viešųjų asmenų pasisakymams. Jis pabrėžia, kad dabartinėje situacijoje atrodo, jog LRT vadovybė renkasi lengviausius taikinius, o ne laikosi aukščiausių standartų, ypač kai kalbama apie sudėtingus ir jautrius atvejus, kaip R. Žemaitaičio antisemitiniai pasisakymai.
Jei LRT siektų būti nuosekli ir principinga, vadovybė galėtų deklaruoti, kad antisemitiniams pasisakymams nėra vietos jų eteryje. Tačiau šiuo metu to nėra, todėl kyla klausimas dėl sprendimų atrankos logikos.
S. Malinauskas taip pat akcentuoja, kad būtina atsižvelgti į pasisakymų kontekstą: „Pavyzdžiui, Algis buvo tiriamas už komentarus apie asmenų, palaikančių Kremliaus režimą, deportaciją. Šie pasisakymai yra skirtingo pobūdžio, palyginti su kai kurių veikėjų raginimais šaudyti ar kitais ekstremaliais išsireiškimais.
Antrojo pasaulinio karo metu nacistinė Vokietija buvo agresorius ir pasisakymai prieš šį režimą turėjo kitokį moralinį bei politinį svorį nei pasisakymai apie neutralią ar kitokio pobūdžio valstybę. Todėl, vertinant pasisakymus apie Rusiją kaip agresorių dabartiniame kontekste, būtina suprasti jų istorinę ir geopolitinę prasmę.“
Dar viena svarbi S. Malinausko iškelta tema – humoro išimtys etikos kodeksuose. Humoro kontekste pasisakymams netaikomi tie patys standartai kaip žurnalistams ar politikams. Jis primena, kad ir A. Ramanausko, ir A. Valinsko komentarai dažnai yra hiperbolizuoti, provokuojantys ir jų tikslas nėra tiesioginis veiksmų skatinimas.
Pavyzdžiui, A. Ramanausko pasisakymas apie „vaikų atėmimą iš klausančių rusiškos muzikos“ yra akivaizdi hiperbolė, kuri neturi nieko bendro su realių veiksmų planavimu ar raginimu. Lyginti tokius pasisakymus su, tarkime, R. Žemaitaičio antisemitiniais teiginiais, kurie tarptautiniame kontekste turi daug didesnį svorį, yra neadekvatu.
Pastebi dvigubus standartus
S. Malinauskas taip pat pabrėžia, kad visuomenėje dažnai pastebimi dvigubi standartai. Jis pateikia pavyzdį apie A. Valinską, kurio kontroversiški pasisakymai nesutrukdė jam toliau vesti laidų, o A. Ramanauskas dėl savo hiperbolizuotų komentarų praranda galimybę dirbti su LRT. Ši nenuoseklumas kelia klausimą: kokiais principais vadovaujamasi ir ar sprendimai nėra priimami selektyviai?
D. Radzevičius kelia kelis svarbius klausimus apie žodžio laisvės ribas, teisės taikymo nuoseklumą ir konteksto svarbą viešojoje erdvėje. Jo pasisakyme akcentuojama būtinybė taikyti vienodus teisės standartus, tačiau kartu siūloma svarstyti, kaip visuomenė gali efektyviai suvokti kontekstą ir išlaikyti toleranciją.
D. Radzevičius pabrėžia, kad įstatymas turi būti taikomas visiems vienodai, nepriklausomai nuo konteksto. Jis kritiškai vertina hiperbolizuotą kalbą, pavyzdžiui, siūlymus „šaudyti“ arba „atimti vaikus“.
„Net juodo humoro kontekste tokie pasisakymai nėra pateisinami, jei jie pažeidžia teisės normas. Nors humoras gali turėti išskirtinį statusą, tai turėtų būti aiškiai deklaruota, kad visuomenė suprastų, jog tai humoristinė interpretacija, o ne rimti siūlymai. Priešingu atveju, gali kilti nesusipratimų, ypač jei viešasis diskursas nėra tinkamai paaiškintas“, – nuomonę išreiškia buvęs LRT tarybos pirmininkas.
Jis atkreipia dėmesį į tai, kad skirtingi žmonės skirtingai suvokia tą patį kontekstą. Pavyzdžiui, vieni gali suprasti tam tikrus pasisakymus kaip humorą, o kiti – kaip raginimą veikti.
Ši problema tampa dar aktualesnė dabartinių geopolitinių įtampų kontekste, kai pasisakymai apie Rusiją, Izraelį ar kitus jautrius klausimus gali būti interpretuojami labai skirtingai.
Jis pabrėžia, kad viešojoje erdvėje reikia ypatingo atsargumo, nes tai nėra uždara diskusija – žinutės pasiekia įvairias auditorijas, turinčias skirtingas vertybes ir interpretacijas.
D. Radzevičius taip pat užsimena apie dvigubus standartus, kuriuos žmonės pastebi viešajame diskurse. Jis pateikia pavyzdį, kai konservatorių narys galėtų skleisti neapykantą kitų politinių partijų atžvilgiu, tačiau tokie patys veiksmai iš priešingos pusės sulauktų didesnio pasmerkimo. „Šis selektyvus teisingumas kelia visuomenės nepasitenkinimą ir mažina pasitikėjimą tiek teisėsauga, tiek viešosiomis institucijomis.
Nors D. Radzevičius pabrėžia būtinybę laikytis įstatymų, jis taip pat siūlo svarstyti apie didesnės žodžio laisvės galimybę: „Griežti įstatymai, ribojantys žodžio raišką, gali trukdyti diskusijai, net jei ji kartais būna nemaloni ar kontroversiška. Tokia laisvė skatintų ne tik platesnį idėjų spektrą, bet ir toleranciją kitų nuomonėms, nepaisant jų aštrumo.“
Visą „Žinių radijo“ laidą galite klausytis čia:
Yra ir neliečiamujų klanas, - jau 33 metus,- nuo pat Kryžkalnio sprogdinimo.
