Žavaus Obamos asmenyje Amerika prarado savo veidą. Obama kažką kalbėjo apie cheminio ginklo panaudojimą: atseit, jeigu taip, tai tada... Chemija buvo. Apie tai pranešė izraeliečiai. Ir amerikiečiai tai lyg ir patvirtino. Ir nieko neįvyko. Tiesa, Pentagone toliau kalbama apie įvairius įsikišimo, reikalui esant, planus. Tačiau aišku, kad Jungtinės Valstijos nedega noru įsikišti. Joms jau pakako. Europos Sąjunga irgi dvejoja. Panaikino ginklų tiekimo opozicijai embargą, tačiau dar nė viena Europos šalis atvirai nepaskelbė, kad šiuos ginklus tieks.
Rusija bijo, kad Sirijoje pasikartos Libijos scenarijus. Svarbiausia, kad Vakarai vėl neapeitų Maskvos JT Saugumo Taryboje. Jokios neskraidymo zonos, nes tai intervencija ir išorinių galių įsikišimas. Štai ir priežastis naujoms kalboms apie oro gynybos sistemų S-300 tiekimą B. Assadui, ir pažadai parduoti jam tuziną „MiG-29“ iki metų pabaigos... Ir S-300, ir „MiG“ turi „sulaikyti karštas galvas nuo galimybės svarstyti konflikto internacionalizavimo scenarijų dalyvaujant išorinėms galioms“. Tarsi dabar Sirijoje šių galių nebūtų. Trumpai sakant, S-300 – tai špyga Vakarams už ankstesnius jų darbelius. Įdomu, ar iš viso galima pilietinio karo kontekste vidutinio nuotolio PLG sistemas laikyti geopolitinio stabilizavimo veiksniu, taikytinu trečiosioms šalims?
O jeigu išsipildys toks scenarijus: Assadas dislokuoja S-300, jaučiasi visiškai neliečiamas ir beatodairiškai išvalo miestus nuo bet kokios opozicijos – kas tada? Viduryje – Izraelis. Ir jam lįsti į šį gyvatyną visai nesinori. Jeigu Assado režimas išsilaikys, prasidės netvarka Golano aukštumose ir Libano pasienyje. Juk ne veltui Basharas jau pareiškė, kad „tauta reikalauja pasipriešinimo Golane“. Keturiasdešimt metų nereikalavo, o dabar še tau – pareikalavo, pilietinio karo įkarštyje Golanas tapo reikalingas tautai kaip oras. Jeigu Assado režimas neišsigelbės – vis tiek pasienyje bus netvarka. Visų rūšių islamistai tikrai užsinorės pratęsti „išlaisvinimo džihadą“, o naujai sukurta laikina vyriausybė neturės laiko savo vakarykščių sąjungininkų priežiūrai vardan taikos su Izraeliu.
S-300 Izraelio gynybos ministeriją ir karines oro pajėgas labai neramina. Ir vis dėlto, nepaisant prieš tai sunaikintų raketų Sirijos teritorijoje, sprendimas dėl rusiškų kompleksų sunaikinimo lengvas nebus. Viena vertus, S-300 dislokavimo Sirijoje keliama grėsmė yra akivaizdi. Antra vertus, daug nežinomųjų: kieno personalas aptarnaus šiuos kompleksus, kaip greitai po pardavimo jie bus pasirengę kariniams veiksmams? Tarkime, žvalgyba atseks pardavimą – privalo. Ir praneš, kad sistemas aptarnauja rusų specialistai. Ar bus smogiama, ar Izraelis vis dėlto nuspręs nežlugdyti santykių su Maskva? Yra ir kitas variantas – zenitiniai raketų kompleksai bus parduoti, tačiau kovinį budėjimą pradės tik po to, kai tarnybai bus pasiruošę sirų operatoriai. Tai langas sprendimo priėmimui nuo trijų iki šešių mėnesių, o pusė metų Artimuosiuose Rytuose – labai ilgas laikotarpis, per jį daug kas gali pasikeisti. Ir dar. Jeigu Assadas nuspręs panaudoti S-300 prieš Izraelio ar kitos šalies civilinę aviaciją, tai ką po to domins, kad pateiktos sistemos buvo „grynai gynybinio“ pobūdžio.
Kitas scenarijus: zenitiniai raketų kompleksai sėkmingai dislokuoti ir lygiai taip pat sėkmingai sunaikinti. Su sąlyga, kad Izraelio gynybos ministerija neblefuoja ir tikrai žino, kaip elgtis, „jeigu ir kada“... Tada Rusijos karinės pramonės komplekso įvaizdžiui bus padaryta akivaizdi žala. Ir kaip apskritai reaguoti Maskvai? Sistemos juk oficialiai yra sirų rankose. Taigi jokių veiksmų prieš Rusijos Federacijos suverenitetą nebus. Tačiau padidės plataus karo tikimybė, nors ir šiuo atveju galimi kiti variantai...
Neveiklumas – jeigu sistemos vis dėlto bus parduotos – būtų įvertintas kaip neryžtingumas ir baimė. Ypač ankstesnių oficialių ir nelabai oficialių Izraelio pareiškimų kontekste.
Taigi visų konflikto dalyvių kortų išsidėstymas nekoks. O žaisti regioninį pokerį tenka. Ir jokios taikos konferencijos ženevose tos situacijos nepagerins. Opozicija neturi vieningų lyderių, o Assadas savo noru nepasitrauks. Taigi tikėtis karo pabaigos neverta. Juk ne veltui Jordanijoje vyks penkiolikos šalių pratybos „Karštas liūtas-2013“. Jų scenarijus numato priešinimąsi Sirijos cheminei atakai. Sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, po pratybų įvairių dalinių štabai veiks toliau.
