58 proc. dėl teigiamo ŽIV statuso jaučiasi beverčiai, o dalis tiki susidūrę su diskriminacija sveikatos priežiūros įstaigose, kur buvo taikomos papildomos apsaugos nuo jų priemonės ar net atsisakyta suteikti medicininę pagalbą.
Vidinė stigma
„Du ŽIV užsikrėtę partneriai ateina išsitirti ir prašo, kad aš jokių būdu neprasitarčiau apie rezultatus kitam partneriui“, – apie sunkią vidinę stigmą kalbėjo gydytoja infektologė, VU MF Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos profesorė Raimonda Matulionytė.
Moteris buvo nustebusi dėl esamos situacijos Lietuvoje: „Kodėl viskas yra slepiama nuo artimo žmogaus? Nors partneriai yra vienodai užsikrėtę. Jeigu pats pacientas mano, kad tai yra žeminantis dalykas, ko reikia tikėtis iš išorės?“
Jeigu žmogus pats nebijos ir supras, kad tai nėra gėdinga ir kitiems bus nesvarbu: „Ši liga intymesnė, kaip ir sifilis, nevaisingumas ir niekas nenori to viešinti.
Su stigma susiduria ta žmonių populiacija, kurie yra bedarbiai. Dažniausiai sergantys nenori atvykti į gydymo įstaigą gydytis, tačiau visada atvyksta kartą į metus, norėdamas prasitęsti invalidumo pažymą.“
Šios dienos medicina leidžia viską: „Galite sutvarkyti hepatitą, išsigydyti uždelstą tuberkuliozę, visiškai kontroliuoti ŽIV.“
Tereikia keisti gyvenimo būdą, priklausomybę ir norą dirbti: „Svarbu tapti naudingu visuomenei ir tuomet visuomenė taip pat žiūrės kaip visavertį asmenį.
Žmonės nebijo ateiti į gydymo įstaigą, manau, kad jie nesupranta, kokia didelė tai problema. Informacijos ir išsilavinimo stoka neleidžia suvokti, koks pavojus jiems gresia.“
Informacijos stoka nuvedė į komą
„Nuo 2015 metų pacientė nesilankė gydymo įstaigoje. Skambinome kas metus, kvietėme ateiti gydytis, per tą laikotarpį jos vyras mirė nuo tuberkuliozės, nes nesigydė.
Moteris augino šešis vaikus, penki vaikai atimti vaikų teisių. Šeštą vaiką augina ji su mama. Pastoviai skambindavome, kvietėme, teiravomės, kaip jaučiasi“, – apie liūdną situacija kalbėjo gydytoja R. Matulionytė.
Rugpjūčio mėnesį moteris pasirodė gydymo įstaigoje: „Paskyrėme gydymą, atėjusi antrą kartą pranešė, kad gydymo neįsigijo, nes nesuprato kaip tai padaryti.“
Moteris karščiavo: „Pamatavome temperatūrą, neleidome delsti, patys kreipėmės į pulmonologus, nes buvo didelė tikimybė, kad moteris serga tuberkulioze. Tiksliai ir aiškiai paaiškinome, kur nuvykti ir išsitirti. Moteris pažadėjo kitą dieną išsitirti.“
Kitą rytą gydytoja patikrino sistemą: „Gydymo įstaigoje moteris neapsilankė. Šiandien ji guli reanimacijoje, pacientė yra gilioje komoje. Skiriame sudėtingiausius gydymus, kad pavyktų ją vėl pastatyti ant kojų.
Reiktų kuo daugiau investuoti socialinei pagalbai, jei būtų buvęs žmogus, kuris tą moterį vestų už rankos ir ją skatintų, gal tokios nelaimės nebūtų.“
Neturintys socialinių įgūdžių nesuvokia, koks pavojus gresia ir kad vaikštoma plona riba.
