Pripažinkime, šiemetinių vietos savivaldybių rinkimų sezonas buvo labai keistas. Nepanašėjo jis į demokratijos šventę, o aptriušusios faneros būdos, vadinamos rinkiminiais stendais, net nepriminė agitacijos priemonės. Priminė visai kitas būdeles.
Konstitucinio Teismo veiksmai keistais būdais pažymėjo jau antrą iš eilės rinkimų kampaniją. Visa tai krūvon sudėjus, nenuostabu pamatyti ant šaligatvio apgailėtino lapelio, kviečiančio tuos rinkimus boikotuoti. Keistas sezonas, suplakantis į viena pavėluotos žiemos šalčio kandumą ir uždelstų, pažadėtų-pamirštų sprendimų gėdingas pasekmes.
Visaip spėliojama, kas iš to laimės. Vieni pagrįstai mano, kad iš tokios chaoso puodynės naudą semia tiktai populistai. Pastebimas paksininkų ir darbiečių populiarumo augimas. Kiti ne mažiau pagrįstai baiminasi Lietuvos piliečių dalyvavimo politiniame gyvenime didesnio nuosmukio. Nors, kita vertus, ar gali tas dalyvavimas dar žemiau smukti? Pats nesyk esu kranksėjęs apie galimai žalingą keistojo sezono poveikį mūsų politinių partijų raidai.
Tačiau liko nepastebėtas vienas svarbus reiškinys, susijęs su jei ne galimais laimėtojais, tai bent su nepažeidžiamais indiferentais. Turiu omenyje ne viskuo nusivylusius, su jokia valdžia nesusijusiais, bet visiškai ją ignoruojančius socialinius sluoksnius, bet vietos valdininkiją, aparatą. Neretai diskutuojama apie Lietuvos demokratijos likimą ir biurokratijos pergales prieš tautos atstovus, prieš politinį ir pilietinį sluoksnį. Biurokratijai laiminti prieš demokratiją klausiam, kas iš tiesų mus valdo? Kas lemia mūsų kasdienybę ir likimus?
Atsakinėdami į šiuos klausimus, galime ieškoti paralelių tarp centrinės Vilniaus valdžios ir savivaldybių. Štai vienoks santykis klostosi tarp tautos atstovybės ir vykdomosios valdžios. Kam neaišku, kas iš tiesų valdo : Seimas ar VSD? Kas ką kontroliuoja, manipuliuoja, demaskuoja, pelnosi, džiaugiasi ir kitaip tenkinasi?
Rečiau susimąstoma apie savivaldos galių santykius. Kažkiek nusistovėjo supratimas, kad nepaisant Konstitucijos nuostatų ir kilnių idėjų vietvaldos reikalai lemiami vyriausybėje, ministrų ir premjero kabinetuose. Tačiau to negana: palyginkime vietos valdininkų ir politinio- t.y. piliečių renkamo- tarybininkų sluoksnio pajėgumus. Regis, susiklosto labai specifinis biurokratijos ir demokratijos balansas šioje plotmėje. Vietos politikai pagal įstatymo raidę negali tapti profesionalais, nes jiems algų už vietinės reikšmės politinę veiklą niekas nemoka. Formaliai žiūrinti, į savivaldos rinkimus eina žmonės, kurie nori ne algos, bet galios kontroliuoti vietos klerkus.
Tačiau tikrovė tas formalias prielaidas mikliai sugriauna. Suvulgarėjusiame vietos politikos šurmulyje išryškėja greičiau ne politiniai, o buitiniai interesai. Jie patenkinami keliais būdais. Vienas iš jų- įgytą galią ir įtaką panaudoti palankiems ir pelningiems sprendimams tarybose. Čia nepralenkiami statybų verslo grupiniai interesantai. Kitas- tapti kokių nors svarbių savivaldybei priklausančių įmonių valdybų apmokamais nariais. Tai ne tiek profesionalizuoja vietinį politiką, kiek jį biurokratizuoja, priartina, pririša prie vietos klerkų bendrijos, atveria vartus į „atkato“ kiemą. Dažnas atvejis, kada vietos politikas noriai apsiima vaidinti dar ir biurokratams reikalingo –atseit išorinio- eksperto vaidmenį. Kaip žinia, interesų konfliktas ypač meninės kultūros srityje jau senai virto interesų veltiniu. Ilgiau pamąstę galėtume pildyti šį tipologijos sąrašą.
Taigi, besibaigiant keistajam rinkimų sezonui, galime daryti prielaidą, kad vietos valdininkijai visai nesvarbu, kas ir kaip laimės keistojo sezono politikos žaidynėse. Vietos politikai prateka it seklaus upelio vanduo, o storas dumblo sluoksnis lieka nepajudintas. Iš toli pažiūrėjus- vaizdas primena institucinės demokratijos vadovėlį. Koją įmerkus- viskas susidrumsčia. Bet tik trumpam.
